Atėjęs susitikti su žurnaliste naujai atidarytoje Azijos patiekalų kavinėje malajietis M.F.Bin Jamilas negalėjo atsidžiaugti, kad pagaliau pirmą kartą Lietuvoje galės paskanauti dubenėlį ryžių – jis jų nevalgė nuo pat iš išvykimo iš Malaizijos sausio 28 dieną.
Studentui Muhamadui kultūrų skirtumai tarp Lietuvos ir Malaizijos didžiuliai. Ir ne tik maistas ir šalti orai kelia nuostabą.
Tradicinėje malajiečių kultūroje yra aiškiai apibrėžti vyrų ir moterų santykiai.
Nevalia liesti moters, net spausti jai rankos susitikus, kaip įprasta Europoje. Jis pirmąkart tai padarė Vilniuje.
„Universiti Sains Malaysia“ studijuoju socialinį darbą. Vyko konkursas stipendijai gauti. Ketinau išbandyti jėgas. Maniau, kad išsiųs mane studijuoti į Singapūrą. Buvo trys kandidatai. Pasirinko mane. Ir tik vėliau sužinojau, kad vykstu į Europą, būtent į Lietuvą“, – apie tai, kaip atsidūrė Vilniuje, pasakojo M.F.Bin Jamilas.
– Iki atvykdamas buvote girdėjęs apie Lietuvą, Vilnių?
– Nieko nežinojau apie jūsų šalį. Įvyko pokalbis ir man pasiūlė semestrui vykti į Vilnių ir studijuoti Mykolo Romerio universitete, kur yra socialinio darbo programa anglų kalba.
Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad studijuosiu Europoje, ir dar Lietuvoje.
Aš įvedžiau Lietuvos pavadinimą į „Google“ paiešką ir sužinojau, kad gruodžio, sausio mėnesiais čia nemažai sniego.
Mačiau apsnigtų gatvių nuotraukas. Taip pat sužinojau, kad Lietuvoje žiemą labai šalta.
Kelionė į Vilnių užtruko 34 valandas. Skridau per Singapūrą į Helsinkį apie 12 valandų. Negalėjau užmigti lėktuve, todėl žiūrėjau filmus.
Helsinkyje reikėjo laukti net 11 valandų, todėl atskridęs į Lietuvą buvau labai pavargęs.
– Kokie pirmieji įspūdžiai atvykus į Vilnių?
– Nežinau, kaip pasakyti. Vilnius pasirodė šiuolaikiškas. Buvo šalta, minusinė temperatūra. Buvau netinkamai apsirengęs žiemos klimatui. Pastebėjau, kad į mane spokso žmonės.
Daug kas atkreipia dėmesį, kai Vilniaus centre einu gatve. Taip, mano išvaizda kitokia nei vietinių lietuvių.
Kai šventėte Lietuvos 100-metį, buvau Vilniaus centre. Mane visi tiesiog varstė žvilgsniais.
– Kokių skirtumų tarp Lietuvos ir Malaizijos pastebėjote?
– Daugiausia tai yra kultūriniai skirtumai. Mūsų, malajiečių, kultūra labiau tradicinė, turime įvairių papročių, kurių laikomės. Malaizijoje viešojoje vietoje negalima liesti moters, net jos rankos. Tai nepriimtina.
Man keista, kad Vilniuje lietuviai nori sveikintis su manimi ir paduoda ranką, kai kas mane apkabina. Kodėl mane apkabina? Nesuprantu to.
Prieš atvykdamas į Lietuvą niekad nebuvau prisilietęs prie moters, niekada nebuvau padavęs moteriai rankos.
O čia pirmąją dieną nuėjus į Mykolo Romerio universitetą teko pirmąkart gyvenime sveikintis su mergina, kuri kuruoja užsieniečius studentus.
Po šio pasisveikinimo ilgai negalėjau atitraukti akių nuo savo delno. Tačiau nieko neatsitiko.
Apėmė keistas jausmas. Merginos rankos vis dėlto buvo labai švelnios.
O kitas skirtumas tai, kad gyvendamas saloje, atokioje vietoje nuo didmiesčio, važinėju motociklu. Viena užsienietė studentė pasiprašė su manimi važiuoti motociklu.
Teko jai paaiškinti, kad nepriimtina Malaizijoje nevedusiam vyrui kartu su mergina važinėti motociklu.
Taip pat nepriimtina jiems vieniems likti patalpoje ar kambaryje, atskirai nuo kitų.
Moteris yra kaip brangakmenis, ją reikia saugoti. Nors turiu draugę Malaizijoje, niekada nesu jos palietęs. Mes nesibučiuojame. Tokios yra mūsų tradicijos.
– Jus užaugote didmiestyje, Kvala Lumpūre, prismaigstytame dangoraižių. Vilnius – kuklesnis. Pripratote prie skirtumų?
– Kvala Lumpūre daugiau žmonių, daugiau triukšmo ir mašinų, todėl dažnai susidaro didžiulės spūstys gatvėse.
Vilniuje, kiek teko pastebėti, vairuotojai atidesni ir laikosi Eismo taisyklių, paiso kelio ženklų. Malaizijoje numoja ranka į taisykles ir tiesiog važiuoja.
Pastebėjau, kad Lietuvoje nėra uodų. Nepatinka man uodai.
Čia visur švaru. Malaizijoje, jeigu tik neišneši šiukšlių, atsiranda skruzdėlių. Turbūt čia mažiau jų, nes klimatas šaltokas.
– O kaip dėl maisto?
– Valgau kebabus. Esu musulmonas, todėl kiaulienos nevalgau. Esu pasiilgęs ryžių.
Gyvenant bendrabutyje ne visuomet pavyksta pasigaminti mėgstamą patiekalą.
Malaizijoje beveik kasdien valgiau žuvies. Nueidavome prie įlankos ir nusipirkdavome šviežios žuvies. Vilniuje žuvies gerokai rečiau paragauju.
Tenka valgyti bulves, išsikepu vištienos orkaitėje.
– Studijos Vilniuje baigsis. Kas toliau?
– Norėčiau tęsti mokslus magistrantūroje. O vėliau galvoju stoti į doktorantūrą.
Man dar daug reikia mokytis ir daug ko išmokti. Tėvai labai džiaugėsi, kad atsirado proga mokytis Europoje.
Tėvas minėjo, kad studijos Europoje pakeis mane. Jis teisus, aš jau per du mėnesius pasikeičiau. Nebesu tas žmogus, kuris sausio pabaigoje atvyko į Lietuvą. Tapau labiau nepriklausomas.
Atvykau vienas, be šeimos, be draugų į svetimą kraštą. Neprapuoliau.
Tėvynainių čia neradau. Kartais galvoju, kad aš vienintelis malajietis čia, Vilniuje. O gal ir visoje Lietuvoje.
