Buvęs Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovas daugiau negu dešimt metų sukiojosi audringame verslo pasaulyje, siekė karjeros ir pripažinimo, matė, kaip žmones gniuždo ekonominės krizės.
„Tai buvo tik darbas dėl gyvenimo, o ne gyvenimas dėl darbo“, – pasakojo dažnai liturginius drabužius vilkintis vyras.
Turtingiausius ir įtakingiausius šalies veikėjus pažįstantis M.Puidokas įsitikinęs, kad nuolankumas ir tarnystė rodo kur kas didesnę žmogaus brandą nei sąskaita banke.
Šeimos nesukūrusiam vyrui nėra kada skųstis vienatve. Jis nesirinko dvasininko kelio, bet prisipažino, kad jo asmeninis laikas paaukotas svarbiam dalykui – giedojimui.
Mindaugas repetuoja Vilniuje, o gieda Niujorke, Londone, Romoje. Grigališkuoju choralu susidomėjęs vilnietis randa laiko retam pomėgiui. Už Valdovų rūmų rinkodaros ir komunikacijos projektus atsakingas M.Puidokas dėkingas vienuoliui Tėvui Stanislovui, kuris vaikystėje jį supažindino su grigališkuoju giedojimu.
Lotyniškai skambančios giesmės daugkart padėjo vilniečiui. Kartą M.Puidokui teko darbo reikalais lankytis Niujorke.
Žinodamas, kur sekmadieniais šiame mieste vyksta tradicinės pamaldos, lietuvis parašė laišką kantoriui ir pasiteiravo, ar galėtų giedoti kartu su amerikiečiais. Nebuvo jokių kliūčių, nors prieš tai vyras repetavo tik Vilniuje.
Choralas padeda įveikti valstybių sienas – prieš kelis šimtus metų parašytos giesmės ir tekstai tradicinėje liturgijoje išliko nepakitę bet kuriame žemyne.
„Niekur nereikia derintis ir taikytis prie skirtingos parapijos ar papročių – visur gali rasti visuotinės apaštalinės Bažnyčios tradiciją ir tokias pačias mišias“, – pasakojo M.Puidokas.
Netgi atostogų planus vilnietis derina pagal tai, kur galėtų dalyvauti lotyniškose mišiose ir kartu giedoti choralą.
Nesyk M.Puidokui nusišypsojo laimė giedoti liturgines valandas Italijoje ar Prancūzijoje.
Jis aiškino, kad net rekolekcijos pas benediktinus vienuolius Lietuvoje, Palendriuose, taip pat teikia atgaivą sielai kaip ir išvyka į užsienyje vykstančius choralo ir liturgijos simpoziumus.
Giesmės grožis – tai, kas suvirpino vilniečio širdį. Pasakojama, kad taip nutiko ir šv.Augustinui, kuris atsivertė į tikėjimą išgirdęs giedojimą, – tai buvo choralas.
M.Puidokas gimė Akademijos miestelyje netoli Dotnuvos, kur mišias aukodavo Tėvas Stanislovas.
Nuo vaikystės Mindaugą traukė muzika. Jis prisiminė tuos laikus, kai vietoj pietų miego darželyje vykdavo repeticijos.
Pažintis su Tėvu Stanislovu atvėrė Mindaugui giedojimo grožį. Kiekvieną ketvirtadienį jis iš namų vykdavo į repeticijas, o sekmadieniais kartu su kitais vaikais giedodavo aukojamose mišiose.
M.Puidokui ši praktika truko tol, kol baigė vidurinę mokyklą. Atvykęs studijuoti į Vilnių ir pasirinkęs tarptautinių santykių ir politikos mokslus jis užsirašė į akademinį chorą.
„Vis jausdavau, kad noriu ne tik dainuoti klasikos kūrinius, bet ir giedoti – taip, kaip vaikystėje girdėjau giedant Tėvą Stanislovą.
Jis buvo senosios kartos vienuolis kapucinas Lietuvoje, išlaikęs ir perdavęs grigališkojo choralo tradiciją“, – pasakojo Mindaugas.
Atgavus nepriklausomybę grigališkojo choralo mokykla kūrėsi Vilniaus arkikatedroje, ją atgaivino ir Vilniaus universitetas.
Čia giedojimo moko profesionalus chorvedys Romualdas Gražinis, pirmasis iš Lietuvos muzikantų baigęs grigališkojo choralo studijas svetur.
Vilniaus universiteto giedojimo mokykla „Schola Cantorum Vilnensis“ turi atskiras vyrų ir moterų grupes – daugiau nei 20 žmonių.
Daugelis jų pašaukimą giedoti atrado per savo patirtį. Jų netrikdo tai, kad giedama lotyniškai, – kalba, kuri jau laikoma mirusia.
„Nors šiandien ir stengiamasi pasakyti kuo daugiau žodžių, daug ką sugebame išreikšti ir be žodžių“, – juokėsi M.Puidokas.
Choralas – tai polifoninės muzikos pirmtakas, turintis ne vieną paslaptį, iki šių dienų jis neišnyko, nors iš pirmųjų taktų vienbalsė melodija gali atrodyti nuobodi.
Joje yra aiškios taisyklės, pavyzdžiui, jei lotyniškai giedamas žodis „Dievas“, natos niekada nebus žemos, nes Dievo vardas turi skambėti kuo arčiau dangaus. O giedant apie žmogaus silpnumą, netobulumą, nuodėmes natos būna surašytos žemesnėje tonacijoje.
Vilniečiui M.Puidokui teko giedoti ne vienoje užsienio bažnyčioje. Jo netrikdo, jei kas nors klausydamasis užmiega. Jei žmogus ieško ramybės, tai gali būti ir susikaupimo ženklas.
Choralas nėra koncertinis žanras, kuris siejamas su atlikimo menu. Tai – liturgijos dalis, užrašyta muzikos kalba. Ji padeda žmogui geriau pajusti tai, kas sakoma mišiose.
Ši giedojimo tradicija suklestėjo ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Postūmis buvo 2007-aisiais popiežiaus Benedikto XVI sprendimas grąžinti lotyniškųjų mišių liturgijos naudojimą.
Tai paskatino lotyniškoms giesmėms suskambėti ir Vilniaus Šv.Jonų bažnyčioje.
Čia kasmet giedojimu paminima Kančios savaitė, šiose giesmėse įspėjama Izraelio tauta apie tai, kas gali nutikti nukryžiuojant Jėzų. Tai vadinamosios didžiosios savaitės giedojimai „Tenebrae/Sutemos“.
Tenebrėmis vadinamos giesmės Vilniaus universitete buvo atkurtos prieš dešimtmetį.
Kristaus kančiai apmąstyti yra skirtos psalmės ir pranašo Jeremijo raudos. Ant specialios žvakidės stovinčias žvakes giedotojai pamažu gesina, kol lieka vienintelė, simbolizuojanti Kristų.
Jie vilki tarnystės drabužius, kurie atsirado ne dėl grožio. Kaip tvorelė atskiria presbiteriją, kur pasauliečiui nevalia įžengti, taip ir drabužis atskiria giedotoją nuo kitų žmonių.
M.Puidokas įsitikinęs, kad Lietuvos bažnyčios galėtų atgaivinti ir graudžius verksmus, vadinamus liaudies pamaldumu.
Tai viena seniausių giedojimo tradicijų, atsiradusi būtent Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir giedama per gavėnią.
