Anglijoje laimės ieškojusi panevėžietė papasakojo, kaip negražiai elgiasi tautiečiai

Įdomesnio gyvenimo ir geresnio uždarbio paieškos išsvajotame užsienyje panevėžietei laimės neatnešė. Labiausiai šiurpino gyvenimas tarp tautiečių – juos ji atpažindavo pagal iš tolo girdimus visų atspalvių keiksmažodžius. Šiukšlių fabrikuose dirbti jiems būdavo „ne markė“, tad grįžę į gimtinę atostogų daugelis apsimesdavo verslininkais.

 Per kelerius metus Anglijoje mergina buvo spėjusi pasitaupyti ir Panevėžyje nusipirko butą.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
 Per kelerius metus Anglijoje mergina buvo spėjusi pasitaupyti ir Panevėžyje nusipirko butą.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Jun 18, 2018, 9:19 PM

Motyvas – užsidirbti būstui

Panevėžietė Monika papasakojo apie savo įspūdžius Anglijoje.

Kadangi buvo pakankamai atvira, ji nepanoro, jog kas nors po to ją atpažintų. Taigi sutarėme, kad vardas bus pakeistas. Juk svarbu, kad istorija tikra.

Taigi Monika, baigusi gimnaziją, Lietuvoje pradėjo studijuoti teisę. Bet po pirmo semestro ji viską metė ir išvažiavo į Angliją. Laimės ieškoti.

Ten jau buvo įsikūrusi jos draugė. Šioji turėjo darbą, pakvietė atvykti.

Merginą viliojo galimybė pamatyti pasaulį ir užsidirbti. Žinojo, kad iš lietuviškos algos buto nenusipirksi, o svetur paplušėję emigrantai grįžę gimtinėn nusiperka net namus. Monika atvira – pagrindinis motyvas ir buvęs užsidirbti būstui.

„Išlaikiau egzaminus ir išvažiavau. Mokiausi neakivaizdžiai, tad studijų nemečiau. Maniau, gal į sesiją pavyks atskristi“, – sako ji.

Deja, mokslai ilgam nutrūko. Juos Monika atnaujino tik pernai, kai apsisprendė grįžti į gimtinę.

Į arabo restoraną

Monika nuskrido į Niukaslą, esantį netoli Škotijos sienos. Darbą susirado iš karto. Miesto centre esančiame restorane reikėjo padavėjos.

Krūviu nesiskundė, nes dirbo rytinėje pamainoje, nuo 9 iki 17 valandos. Tuomet klientų nebūdavo daug, žmonės į restoraną suplūsdavo po darbo.

Restoranas priklausė arabiškos kilmės musulmonui, bet jame lankėsi ir anglai. Darbo kolektyvas – vien kitataučiai, daugiausia Anglijoje gimę musulmonai.

Prireikė pusmečio, kol panevėžietė perprato tenykštį dialektą. Negana to, kad kitataučiai kalbėjo su akcentu, Škotijos pašonėje buvo šnekama ir savitu dialektu.

Sunkiausia buvo šveisti vonias ir dušus

Monika būtų norėjusi dirbti didesniu krūviu, bet plušėti vakarinėje pamainoje negalėjo dėl buitinių aplinkybių.

„Jei dirbi vakare, turi išbūti iki 24 valandos, o tokiu laiku nebebūna autobuso, nuomojamą butą kitame upės krante, Niukaslo priemiestyje, galėjau pasiekti tik taksi, o tai man buvo per brangu“, – sakė ji.

Monika gyveno tipiškame angliškame daugiabutyje, kurio išplanavimas – siauri koridoriai, maži kambariukai ir kišenės dydžio virtuvėlė. Pas seną anglę ji nuomojosi vieną kambariuką.

Panevėžietė, pamačiusi, kad taupyti būstui sekasi pernelyg lėtai, ėmė žvalgytis kito, pelningesnio darbo arba buto arčiau darbavietės, kad restorane galėtų daugiau uždirbti.

„Niukaslo centre nuomojami butai labai apleisti, nešvarūs, dažnai seno planavimo, dar mažesni nei daugiabutyje“, – pasakojo mergina.

Ji nenorėjo bloginti gyvenimo sąlygų, pas senąją anglę jos nesiskyrė nuo turėtų tėvų namuose.

Darbo skelbimuose už akių užkliuvo pasiūlymas dirbti kambarine 5 žvaigždučių viešbutyje, kuris buvo visai netoli nuomojamo būsto. Jam vadovavo emigrantė iš Lenkijos.

„Sunkus fizinis darbas, nes viešbutis didelis ir aukšti reikalavimų standartai“, – taip naują vietą apibūdino Monika.

Kambarinė tvarkytis turėjo pradėti nuo 10 valandos ryto. Kiek užtrukdavo darbe, priklausė nuo jos pačios spartumo. Reikėdavo spėriai išvalyti priskirtus kambarius.

„Lovas kloti nelengva, bet man sunkiausia buvo šveisti vonią ir dušą. Valyti reikėjo taip, kad visa tviskėtų, niekur neliktų jokių kalkių pėdsakų“, – pasakojo mergina.

Kadangi valant naudojama daug įvairių purškiamų chemikalų, kambarinės dirba su guminėmis pirštinėmis, rankos tarp jų išbrinksta.

„Išplonėjo nagai, pasidarė lyg popieriniai. Laimė, negavau jokios alergijos, nesu chemijai jautri“, – sakė mergina.

Puotaujantis jaunimas kambarius apšnerkšdavo

Viešbutyje panevėžietė ištvėrė kelerius metus.

Darbas ten nebuvo pelningesnis nei restorane, tik dirbant didesniu krūviu ir atlygis susidarė didesnis.

Sunkiausia buvo pirmus keturis mėnesius.

„Toks didelis darbo krūvis, kad rytais eidama į darbą verkdavau. Dirbau 6 dienas per savaitę, poilsio – tik viena diena. Paskui pripratau“, – sakė mergina.

Moderniame pastate įsikūrusio šešiaaukščio viešbučio pirmų ir antrų aukštų kambarius tvarkyti skirdavo naujokėms, nes tuose aukštuose apgyvendindavo triukšmingesnius svečius.

„Buvo mada, kad kambarius išsinuomoja papuotauti atvykęs jaunimas. Po jų šėlimo viskas būna apversta aukštyn kojom, prišiukšlinta, pritaškyta, nulaistyta alkoholiu, apšnerkšta“, – sakė Monika.

Beveik visų aukštų kambariai buvo įrengti panašiai, tik šeštasis išsiskyrė prabanga, ten kambariuose stovėjo karališko dydžio lovos, buvo erdvesnės patalpos.

Gerai užsirekomendavusi Monika po 4 mėnesių gavo tvarkyti viršutinių aukštų kambarius, ten gerokai mažiau pavargdavo, nes jie nebūdavo smarkiai sujaukti.

Jautė pinigų stygių

Buvo Kūčios ir Kalėdos, nuomojamame būste Monika liko viena, nes darbdaviai iš anksto buvo pasakę, kad per šventes laisvadienių neduos – privalėsianti dirbti, taip būdavo kasmet.

O pernai, likus trims dienoms iki švenčių, vis dėlto davė atostogų. Bet skrydžio bilietų į Lietuvą mergina jau nebespėjo nusipirkti.

„Tada labai skaudžiai pajutau, kaip trūksta šeimos ir draugų. Tokia tremtine pasijaučiau! Sumaniau tuojau pat grįžti į Lietuvą atostogų“, – pasakojo ji.

Dar sėdėdama lėktuve Monika apsisprendė: jei ras Panevėžyje darbo, į Niukaslą nebegrįš.

Darbą rado iš karto: batų parduotuvėje prekybos centre.

Padirbėjusius svetur panevėžiečiai verslininkai mielai samdo, žino, kad jie jau ne „žali“, supranta, jog pinigai ant medžių neauga.

„Iš pradžių jaučiau didelį pinigų stygių, buvau įpratusi planuoti išlaidas pagal anglišką algą, o lietuviška buvo kelis kartus mažesnė“, – juokiasi panevėžietė.

Per kelerius metus Anglijoje mergina buvo spėjusi pasitaupyti ir Panevėžyje nusipirko butą.

„Dabar aš geriau gyvenu negu Anglijoje“, – tikina ji.

Anglų draugų neįsigijo

Apie laisvalaikį Niukasle Monika ne ką gali papasakoti: nei muziejų, nei menų galerijų neaplankė, per tuos kelerius metus nebuvę laiko.

Po darbo valandų vienintelė pramoga likdavo naktiniai klubai, į juos pasišokti ir pabendrauti su jaunimu kartais su draugėmis ir užsukdavo.

„Kartais nulėkdavom prie jūros, su metro iki jos – 40 minučių kelionė. Dar parke rengdavome piknikus. Niukaslas gražus miestas, yra kur pasivaikščioti“, – negausias pramogas vardijo ji.

Tikrų anglų draugų Monika neįsigijo, nebuvo kur susipažinti, draugavo su žmonėmis iš gyvenamosios aplinkos – su atvykėliais kitataučiais, tokiais pat būstų nuomotojais.

Dirbdama viešbutyje Monika buvo vienintelė lietuvė, didžiąją personalo dalį sudarė lenkai, atvykėliai iš Afrikos šalių, kambarine dirbo ir viena italė.

Juodadarbių stengėsi vengti

Draugysčių su tautiečiais Monika stengėsi nemegzti. Tiesa, į lietuvių bendruomenės renginius mielai nueidavo, kartu su bendruomene sutiko vienus Naujuosius metus. Ji lankydavosi bendruomenių namuose ir kai atvykdavo koncertuoti atlikėjai iš gimtos šalies.

Į lietuviškas šventes susirinkdavo visokių žmonių: ir itin žemo intelekto, tokių, kurių kalboje dominuoja keiksmažodžiai. Anglijoje jie dirba juodžiausius darbus. Sueidavo ir turinčių geras specialybes, dirbančių slaugytojomis, bankų tarnautojais, kompiuterių specialistais.

Juodadarbių tautiečių Monika stengėsi kiek įmanoma vengti. Ne todėl, kad niekintų jų darbą.

„Tai tam tikras kontingentas, kurio ir Lietuvoje nenorėčiau tamsioje gatvėje sutikti. Elgesys, požiūris į gyvenimą, sąžinės samprata labai skiriasi nuo normalaus žmogaus“, – aiškino mergina.

Niukasle yra labai didelis šiukšlių perdirbimo fabrikas, ten daugiausia ir dirba lietuvių atvykėlių. Vien vyrai. Moterims tame fabrike darbų nėra.

Monika girdėjo, kad dauguma šiukšlių rūšiuotojų slepia nuo Lietuvoje gyvenančių giminių ir draugų, kur dirba. Paprastai sukuria legendas apie sėkmingą darbinę karjerą arba neva įsuktą savą verslą.

Moniką imdavo juokas, kai parskridusi į Lietuvą atostogų sutikdavo Niukaslo šiukšlių fabrike dirbančius vaikinus. Jie čia visaip išsidirbinėdavo, vaizdavo, kad gali švaistytis pinigais ir stengdavosi sudaryti prakutusių užsieniečių įvaizdį.

Nugvelbė didelę sumą

„Namo parginė ne Tėvynės, o artimųjų ilgesys, nebegalėjau tverti, kaip pasigesdavau mamos ir močiutės, trūko tikrų pokalbių. Anglijoje draugų buvo, bet negalėjau jais pasitikėti, pasišnekėti iš širdies“, – sako Monika.

Kad nežinai, kokie žmonės tave supa, paliudijo ir įvykis darbe.

Tada viena kambarinė iš kambario pavogė 10 tūkstančių svarų. Vėliau paaiškėjo, kad atėjusi tvarkyti kambario pamatė ant lovos gulinčią pravirą kliento rankinę, nesusilaikė ir nugvelbė didelę sumą pinigų.

Viešbučio administracijai beveik nereikėjo dėti pastangų, kad išaiškintų vagystę: visur įrengtos stebėjimo kameros, greit buvo nustatyta, kas lankėsi apvogtajame kambaryje.

Kambarinė pinigus grąžino, bet ją iš karto atleido iš darbo.

Pajuto tautiečių pavydą

Santykiai tarp emigrantų lietuvių irgi nebuvo pavyzdiniai. Viena tautietė naujai atvykusiai lietuvei užleido kambarį pačios nuomojamame name. Toji pagyveno kurį laiką, suniokojo kai kuriuos buities daiktus ir, nesumokėjusi nuomos, slapta išsikraustė. Pabėgdama dar pasisavino ir kelis nuomotojos daiktus.

„Lietuviai vieni kitiems labai pavydi“, – tvirtino Monika, pati tai patyrusi.

Viena jau seniai Niukasle gyvenanti lietuvių šeima nusipirko naują namą, o tą, kuriame gyveno anksčiau, atidavė sūnui. Vaikinas išvažiavo mokytis į kitą miestą ir namas liko tuščias. Šeima gerai pažinojo Moniką, pažinojo jos tėvus, tad mergina pasitikėjo. Sutarė, kad gyvens name už simbolinį mokestį.

„Gyvenimo sąlygos tapo puikios, daug erdvės, niekas netrukdė. Kartą sumaniau surengti vakarėlį, į svečius pasikviesti pažįstamų lietuvių. Ir ką jūs manote? Niekas nenorėjo ateiti. Vėliau išgirdau, kodėl. Jie pavydėjo. Esą nieko gyvenime nepasiekė, nieko nenuveikė, o taip gerai gyvena“, – tokia tautiečių reakcija Moniką išmušė iš vėžių.

Iš tolo išgirsti savųjų keiksmažodžius

„Dabar tikrai nebegrįžčiau į Angliją. Kartkartėm skrendu aplankyti draugės, kuri ten visam laikui įsikūrusi. Kai jau pati gyvenu gimtinėje, į tą svetimą aplinką žiūriu kitomis akimis“, – sako Monika.

Anot panevėžietės, ten laisviau jautiesi, nereikia galvoti apie išvaizdą, bet žlugdo tai, kad tenka gyventi tarp emigrantų tautiečių, o jie, švelniai tariant, gerokai žemesnio intelekto.

„Stovi, lauki autobuso ar metro, ir lietuvius išgirsti iš tolo: ateina su penkiaaukščiais keiksmažodžiais. Būtent tarp jų ir nenorėčiau gyventi. Emigrantų finansinės galimybės labai ribotos, negali nuomotis būsto prestižiniame rajone, tad nori nenori susiduri su saviškiais“, – didžiausią gyvenimo svetur minusą įvardijo mergina.

Laimė, kad juodadarbių tautiečių būrį Niukasle atskiedžia akademinis lietuvių jaunimas. Mieste yra du universitetai ir juose studijuoja nemažai tautiečių.

„Niukasle palyginti nedaug fabrikų, o ir tie miesto pakraščiuose. Yra tokių miestukų, kur ištisai fabrikai ir juose dirba vien emigrantai, labai daug lietuvių ir lenkų“, – sakė panevėžietė.

Taigi jos gyvenamoji vieta nebuvo pati prasčiausia.

Panevėžyje jaučiasi saugiau

„Nebenorėčiau gyventi tokiuose namuose, nuomotis būsto, gyventi su kažkuo. Dabar labai gerai gyvenu, man nieko netrūksta“, – tvirtino Monika.

Grįžusi į Panevėžį mergina kurį laiką labai pasigedo angliško laisvumo, kai į miestą gali išeiti kad ir su šlepetėmis, apsivilkusi taip, kaip patogu, o ne būtinai išsipustyti, suderinti visas spalvas. Lietuvės daug labiau prisižiūri, kreipia dėmesį į aprangą.

Tačiau Panevėžyje Monika jaučiasi gerokai saugiau nei Niukasle.

„Vienai vaikščioti ten nesaugu“, – prisiminė ji.

Kai po darbo metro grįždavo namo, trumpinant kelią viename skersgatvyje reikėdavo palypėti laiptais, ant jų nuolat sėdėdavo narkomanai padėrusiomis akimis. Net ir karštą dieną jie būdavo užsidangstę rankas ir kojas, kad nesimatytų injekcijų dūrių. Einant pro juos kaskart kaustydavo baimė.

„Radijas nuolat skelbdavo, kad ten ar ten merginas išprievartavo“, – kasdienė informacija apie nusikaltimus tik didino nesaugumo jausmą.

Jau pirmą dieną drebėjo

Anot Monikos, Niukasle dauguma taksistų musulmonai, važiuoti su jais būdavo nesmagu.

„Klausinėja, ką veiki, kur dirbi, ar turi vaikiną. Meluodavau, jog turiu, kad tik atstotų“, – sakė ji.

Pačią pirmą dieną Niukasle Moniką smarkiai išgąsdino aplinka, kurioje teks gyventi.

„Draugė turėjo eiti į agentūrą susimokėti nuomos mokestį. Ėjom kartu. Agentūra buvo rajone, kuriame įsikūrę musulmonai. Vyrai prie mūsų pristojo, sekė iš paskos, kaulijo telefonų numerių, net užstojo kelią, paskui sekė mašina. Taip išsigandau, kad kojos drebėjo, atrodė, jei kas atsitiks, mums niekas nepadės. Ta diena taip išgąsdino, kad vėliau kaip galėdama vengiau tamsaus gymio žmonių. Jų dėmesys kitoks nei europiečių: gašliai nužiūrinėdavo, įkyriai užkabinėdavo“, – pasakojo mergina.

Po tos dienos potyrių ji netgi svarstė, ar iš karto neskristi namo, bet draugė įkalbėjo likti, sakė įprasianti ir nebekreipsianti dėmesio, bet saugotis kitataučių reikėsią visada.

Gyvena lyg negalvotų

„Nesu rasistė, neskirstau žmonių pagal odos spalvą ar religiją, bet faktas, kad europiečiai ir Anglijoje prisiglaudę Arabijos šalių bei Afrikos gyventojai labai skiriasi vieni nuo kitų. Jų požiūris į europietes moteris – žeminantis“, – tokią nuomonę gyvendama Anglijoje susidarė panevėžietė.

Per keletą Anglijoje praleistų metų Monika geriau pažino ir anglus, jie lietuvei irgi susižavėjimo nekelia.

„Anglai dažnai atrodo netvarkingi, apsileidę, merginos anglės viešumoje plaikstosi girtos, žiemą į vakarėlius atkanka be pėdkelnių, trumpom suknelėm. Kuris gi mąstantis apie savo sveikatą taip elgtųsi? Nėščios rūko. Atvažiuoja į prekybcentrį su mažais vaikais, prekių vežimėlius prisikrauna traškučių, kokakolos ir gausybę kitokio nesveiko maisto. Kartais atrodo, kad tie žmonės gyvena nieko negalvodami, kaip zombiai“, – baisėjosi mano pašnekovė.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.