Namų link neatsirado nuoroda, kur ieškoti nacionalinės vertybės, o tujos taip suaugo, kad man dvaro nebematyti nuo kaimo keliuko. Taip linksmai žurnalistus pasitiko D.Teišerskytė.
Bet ir keliukas link jos namų visai ne nacionalinio lygio – jau senokai nelygintas, tad tenka važiuoti tarsi sudėtinga ralio trasa.
Ir dvi pasagos ant įėjimo į namą durų kažkodėl apverstos žemyn. Juk nuo seno visi tiki, kad laimė į namus ateina ir turtai suteka, jei pasagos prikaltos virš durų įkirpimu aukštyn.
„Tik dabar pastebėjau. Kas čia taip nemokšiškai jas prikalė? Matyt, dabar jau laimės ir turtų nebeturėsiu kur dėti!“ – tuoj pat pataisiusi pasagas kvietė apžiūrėti savo valdų Dalia.
Kai D.Teišerskytės, A.Čupkovo ir jų gausios šeimos padangėje skaisčiai švietė darna ir sutarimas, o verslas sekėsi puikiai, maždaug prieš aštuoniolika metų visi nutarė įsigyti patinkančią sodybą netoli Kauno.
Kažkas A.Čupkovui papasakojo, kad Braziūkuose, esančiuose apie 30 kilometrų nuo Kauno, parduodama kaimo mokykla.
„Atvažiavę pamatėme apleistą mokyklą. Ir langai, ir durys, ir net grindys jau seniai buvo išnešioti. Bet čia patiko mūsų šuniui ir anūkei, kuri tuo metu sirguliavo. Ją labai pralinksmino medinė saulutė virš durų.
Mano vyrą sužavėjo tai, kad mokykloje yra nedidelė sporto salė, kurioje jis galėtų su savo kolegomis, krepšinio veteranais, pažaisti ir rengti krepšinio turnyrus“, – prisiminė D.Teišerskytė.
Tikėtasi, kad didelių investicijų mokyklai sutvarkyti neprireiks, bet jos tvarkymo darbai užtruko beveik dvejus metus. Teko atkasti visus pamatus ir juos apšiltinti, iškuopti ir praplėsti palėpę, kurioje buvo įrengti kambariai trims sūnums ir anūkams.
Daugiausia išmonės ir darbo prireikė konstruojant suktus ąžuolinius laiptus į antrą aukštą, kur buvo dviejų kambarių mokytojos butas.
„Išnešiau gal šešiasdešimt didelių juodų maišų šiukšlių.
Kaimo senbuviai stebėjosi, ką ta nenormali Seimo narė nešioja į iškastą gilią duobę? Atsakydavau, kad pinigus užkasinėju“, – juokėsi Dalia.
Pavyko puikiai įsikurti
Pirmą kartą 2000-aisiais tapusi Seimo nare ji į Vilnių išvažiavo palikusi Braziūkuose šeimai tokius namus, kuriuose visiems pakako vietos, o svarbiausia – įgyvendino gyvenimo svajonę neatitrūkti nuo žemės. Juk tėviškės netoli Raseinių, sugrįžusi iš Sibiro, ji jau neberado.
Durys, už kurių laiptais pakylama į antrą aukštą, papuoštos Seimo narės D.Teišerskytės priimamojo Kaune lentele.
Tas priimamasis iš tikrųjų prabangus – du dideli vaikų kambariai, šeimininkės miegamasis, pro kurio langus atsiveria romantiška kaimo panorama su kyšančiais bažnytėlės bokšteliais, buvęs A.Čupkovo darbo kabinetas ir erdvus vonios kambarys.
Pirmame aukšte – dar trys erdvūs kambariai ir didelė virtuvė su gėlėmis ištapytu židiniu. Atrodytų, ko gi daugiau žmogaus laimei ir gyvenimo pilnatvei reikia?
„Puikiai suprantu, kad dalis šių namų priklauso ir mano vyrui A.Čupkovui, su kuriuo mes jau nebegyvename dešimt metų, bet vis dar oficialiai neišsiskyrę.
Aš nesu nusiteikusi samdytis brangiai mokamų advokatų ir užsiimti turto dalybomis. Kaip laikas viską sudėlios, taip ir bus“, – susimąstė D.Teišerskytė, kalbėdama apie tai, kad jai netrukus vėl teks kurti naujus namus. Tik dabar jau pačiai sau vienai.
Svajoja apie nedidelį namuką arba kotedžą, šalia kurio būtų bent lopinėlis žemės. Juk ji – ūkininkų dukra. Tačiau ūkio darbų išmoko ne iš į Sibirą ištremtų tėvų, o iš pirmojo vyro tėvų, kurie sovietmečiu sumaniai ūkininkavo ir pasiturimai gyveno.
Viešnia iš Sibiro
„Geras buvo tas mano Jonas. Bet praradau jį dėl savo kvailumo ir neišsiauklėjimo. Susituokę vos devyniolikos gyvenome tik dvejus metus.
Jo tėvams esu labai dėkinga už gyvenimo pamokas. Ypač buvusiai anytai, kuri, būdama puiki šeimininkė, išmokė mane ir gaminti, ir kaip ant stalo padėti. Juk iš Sibiro, kur galiojo taigos įstatymai, į Lietuvą grįžau kaip laukinė.“
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
