Inksto transplantacija mergaitei grąžino galimybę neatsilikti nuo draugų

Beveik prieš penkerius metus Juškauskų šeima šgyveno itin sunkų laikotarpį: 10-metės Akvilės inkstai nustojo funkcionuoti, reikėjo pradėti hemodializes, vėliau iškęsti operaciją. Tėvams buvo sunku suvokti, kodėl tokiam mažam angelėliui reikia tiek iškentėti, bet dabar jie sako, kad svarbiausia – nepasiduoti ir neprarasti pozityvumo. Juk anksčiau ar vėliau pro tamsius debesis išlenda saulė.

 Akvilė su mama Ilona.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Akvilė su mama Ilona.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Kūdikystėje Akvilės persirgto bronchito komplikacija – inkstų nepakankamumas. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
Kūdikystėje Akvilės persirgto bronchito komplikacija – inkstų nepakankamumas. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Dializės Akvilei buvo atliekamos 3 mėnesius.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Dializės Akvilei buvo atliekamos 3 mėnesius.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Akvilė dažnai šypsosi.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Akvilė dažnai šypsosi.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Dabar Akvilė gyvena kaip ir jos bendraamžiai.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Dabar Akvilė gyvena kaip ir jos bendraamžiai.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Ieva Meškauskaitė

2018-06-24 08:00

Liga nuo kūdikystės

Ilona Juškauskienė pasakoja, kad, nespėjus atsidžiaugti vaikelio gimimu, 6 mėnesių dukrelę užklupo sunkus bronchitas. Akvilę paguldė į ligoninę, gydymas truko daugiau nei 2 savaites. Bendrųjų kraujo tyrimų rezultatai šokiravo – medikai įtarė, kad kairysis mergaitės inkstas yra sklerozuotas. Galiausiai atlikus išsamius tyrimus paaiškėjo, kad Akvilei – inkstų funkcijos nepakankamumas, kurį sukėlė persirgtas bronchitas.

„Iš pradžių nė nesupratau, kad tai rimta liga. Tik kai gydytoja prof. dr. Augustina Jankauskienė man ėmė pasakoti apie ligos eigą ir kas mūsų laukia ateityje, ėmiau suvokti, kaip tai siaubinga. Mano pirmoji reakcija tikriausiai buvo kaip ir kiekvienos mamos – kankino klausimai: kodėl man? Už ką turi kentėti mano mažas vaikelis? Buvo nepakeliamai sunku, tačiau laikui bėgant po truputį susigyvenome su liga, juk nebuvo kitos išeities“, – skaudžias akimirkas prisimena Ilona.

Pati Akvilė, dabar jau 15-metė mergina, sako visai neprisimenanti savo ligos pradžios, buvo dar labai maža. Jos atmintyje išliko vienas įvykis, po kurio sveikata smarkiai suprastėjo. „Nesupratau, kad rimtai sergu ir kas manęs laukia. Vieną kartą gerokai apsivalgiau šokolado ir labai sunegalavau, tada man pasakė, kad mano inkstai nebedirba, reikia laukti donoro inksto, o kol kas – pradėti dializes. Va tada tikrai išsigandau“, – prisimena Akvilė.

Gulėti ligoninėje mergaitei nebebuvo naujiena, bet artėjančios procedūros ir grėsmingai skambanti inksto persodinimo operacija labai baugino. Kai Akvilei suėjo 10 metų, mergaitei pradėtos hemodializės procedūros.

Stebuklas

Pirmosios dializės buvo pačios baisiausios, bet Ilona prisimena, kad Akvilė gana gerai toleravo procedūras ir sugebėdavo ramiai išgulėti net 4 valandas. „Akvilytei dializes atlikdavo 3 kartus per savaitę po 4 valandas. Kartais jai būdavo bloga, spaudimas šokinėdavo, o kartais viskas praeidavo visai gerai. Pati tą laiką prisimenu kaip siaubingą, košmarišką sapną – mums, tėvams, būdavo labai sunku matyti, kaip dukrą prijungia prie dializės aparatų, kaip ji, bejėgė, negalinti pajudėti, turi išgulėti ištisas 4 valandas“, – sunkias akimirkas prisimena mama.

Pati Akvilė teigia, kad, nors ir buvo sunku, ji visą laiką tikėjusi, jog dializės jai „suteiks geresnį gyvenimą“. Tačiau ilgai kentėti neteko, įvyko stebuklas. Akvilė gerai prisimena tą dieną, kai sužinojo apie donoro inkstą. „Staiga į palatą, kur man buvo atliekamos dializės, atėjo sesutė ir pasakė, kad tą dieną procedūrą trumpins visa valanda, nes reikės skubėti į Kauno klinikas. Iš pradžių nesupratau, maniau, gal atsitiko kažkas bloga, bet sesutė pridūrė: „Atsirado inkstukas“. Tą akimirką turbūt visą gyvenimą prisiminsiu“, – sako penkiolikmetė.

Savo išgyvenimus pamena ir mama. Ji prisimena, kad tą akimirką užplūdo dvejopi jausmai. „Kai paskambino iš transplantacijos biuro ir pasakė, jog turime vykti į Kauną, nes atsirado donoras, negalėjau patikėti, juk praėjo vos 3 mėnesiai. Tada staiga supratau, kad kažkam tai didelė nelaimė, nes ką tik neteko artimo žmogaus, bet tie žmonės žengė kilnų žingsnį, išgelbės mano vaiką. Patikėkite, buvo visokiausių emocijų!“ – savo išgyvenimais dalijasi Ilona.

Inksto persodinimo operacija Akvilei atlikta 2013 metų spalio mėnesį, po jos laukė ilgas ir sunkus gydymo procesas. Pasak Ilonos, po transplantacijos dukra net 6 paras išgulėjo reanimacijoje, nes persodintas inkstukas nenorėjo „užsivesti“. Pati Akvilė prisimena, kad sunkiausia po operacijos buvo ne iškęsti skausmą, o būti nežinomoje aplinkoje vienai, be mamos ir tėčio.

„Nemaniau, kad po operacijos visą savaitę reikės išgulėti lovoje ir dar vienai, be šeimos. Personalas, žinoma, buvo geras ir rūpestingas, tačiau man labai trūko mamos arba tėčio, norėjau, kad jie būtų šalia, jaučiausi labai vieniša. Kai pagaliau tėveliams buvo leista mane aplankyti, jaučiausi laiminga, nes pagaliau juos pamačiau“, – šypsosi Akvilė.

Nuo aparatų nepriklausanti vaikystė

Akvilė jau 4,5 metų gyvena su persodinto donoro inkstu ir džiaugiasi galėdama lankyti mokyklą, daryti tai, ką mėgsta. Ji prisimena: kai vyko dializės, nebuvo smagu eiti į mokyklą, o dabar į ją keliauja su džiaugsmu, domisi įvairiausiais dalykais, kuriems pažinti dabar turi jėgų ir sveikatos.

„Transplantacija ir pagerėjusi sveikata suteikė labai daug galių veikti tai, ką noriu: eiti į mokyklą, daryti, ką noriu, kiek noriu, kada noriu, ir man tai labai patinka! Visą laiką gyvenu su mintimi, kad viskas bus gerai, o kai blogiau jaučiuosi, stengiuosi išlaikyti geras emocijas ir tikėti. Manau, esu didžiausia optimistė ir gera nuotaika užkrečiu kitus“, – šypsosi Akvilė.

Akvilės šeima džiaugiasi dukrai padėjusiais medikais, nuoširdžiai besirūpinančiais kiekvienu, kuriam atlikta operacija. „Mūsų šeima labai dėkinga Kauno klinikų personalui, nuostabioms gydytojoms Viltei Aleksynienei ir Renatai Mitkienei. Nuoširdžiai dėkojame visiems Kauno klinikų nefrologams, nes jie be galo rūpestingi ir geri medikai, mylintys savo ligoniukus, – sako Ilona. – Patirti išgyvenimai mus sustiprino, dabar džiaugiamės kiekviena diena“, – atsisveikindama priduria moteris.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.