Tačiau kalbėdamas apie savo ateitį jaunas vaikinas staiga ištarė, kad tikrasis jo siekis ne tapti turtingu ir žinomu Lietuvos statybų magnatu, o padėti vargstantiems ir savo namų neturintiems arba skurdžiai gyvenantiems žmonės, o ypač – šeimoms.
„Aš nenoriu žmonėms duoti pinigų. Geriau padėti kitiems savo paties darbu“, – įsitikinęs 18-metis.
Tapo darbdaviu
Šiuo metu klaipėdietis dirba pagal verslo liudijimą, moka mokesčius ir jau samdo daug vyresnius už save darbuotojus bei šiuos net atleidžia, jeigu jie nesilaiko darbe priimtų taisyklių.
„Jie galėtų man uždirbti nors ir milijonus, bet jeigu staiga imtų nebeateiti į darbą, nesilaikyti susitarimų, gerti alkoholį, po trijų įspėjimų be jokių kalbų juos atleisčiau“, – aiškino jis.
Klaipėdietis kalbėjo, kad nesutarimų darbe jau būta. Dažnai vyresni statybininkai ima vadovauti jaunuoliui.
„Tada klausiu jų – ar jie man moka pinigus, ar aš moku jiems pinigus. Tarsi aš juos įdarbinu, o jie man vadovauja“, – juokėsi pašnekovas.
Jaunuolis tikino, kad po šio klausimo darbuotojai apsiramina ir ima klausyti.
Kilnus tikslas
Neseniai A.Knyzeris vienoje „Facebook“ grupėje paskelbė žinutę, kurioje ragino nepasiturinčias šeimas kreiptis į jį, žadėdamas suremontuoti būstus. Toje pačioje žinutėje jis kvietė prie kilnaus tikslo prisidėti ir visus norinčiuosius padėti.
„Jau susitariau su viena moterimi, auginančia 16-metį sūnų. Ta moteris yra neįgali. Apie ją man parašė kita moteris, kuri padeda šiai šeimai“, – pasakojo vaikinas.
Klaipėdietis pasakojo, kad vasara – pats darbymetis, o darbai suplanuoti jau ir rudeniui. Nepaisydamas to, A.Knyzeris ketina laiką planuoti ir taip, kad galėtų kilniai darbuotis to paprašiusių nepasiturinčių žmonių namuose.
„Aš dirbu, turiu pinigų, juos išleidžiu. Tačiau žinau, kad nors padėdamas žmonėms ir remontuodamas jų būstus neuždirbsiu nieko, jausiuosi itin gerai.
Vienas žmogus manęs paklausė, iš kur aš gausiu remontui medžiagų. Atsakysiu taip – jei nenorėčiau padėti, net nesistengčiau ir iš savo pusės nieko neduočiau. Kai dirbu vietoje, likusias medžiagas aš perperku iš užsakovų ir pasiimu jas sau. Aš neturiu kur dėti tų medžiagų. Žmonėms nereikės man nieko duoti. Aš tiesiog paklausiu, kokie jų svajonių namai, ir tai padarysiu.
Be to, prie mano tikslo prisidės ir viena įmonė. Jau kalbėjausi su jos vadybininku, kuris pažadėjo – kuo galės, tuo bendrovė ir pati prisidės“, – sakė jis.
Jam nesuprantama, kodėl kitos stambius užsakymus vykdančios bendrovės beveik neprisideda prie nepasiturinčių lietuvių gerovės.
„Jeigu stato didelius viešbučius, prabangius namus, pinigų susikrauna tiek, kad tikrai tokioms įmonėms nebūtų sunku pastatyti nemokamai ir kokį namuką neturtingai šeimai“, – sakė jis.
Bet nors verslas reaguoja vangiai, žmonės 18-mečiui intensyviai rašo žinutes, kuriose pažada esant reikalui prisidėti.
„Aš ieškau, kas gali prisijungti dėl to, ko aš pats negalėsiu padaryti – tarkim, elektros darbų ar panašiai“, – kalbėjo vaikinas.
Šeimos reakcija
A.Knyzeris pasakojo, kad save išsilaiko jau nuo 16 metų. Jam teko darbuotis ir Vilniuje, o vienas statybos meistrų padėjo įgyti daug patirties.
Vaikinas gyvena vienas, tiesa, jo širdis – užimta: jis turi merginą.
„Ji patarė nepersitempti“, – antrosios pusės rūpesčiu džiaugėsi vaikinas.
Tiesa, ne visų šeimos narių reakcija buvo teigiama.
„Mano mama neprieštaravo. Tačiau tėtis yra kitokio požiūrio – nepripažįsta tokių naujovių. O broliai net nežino, nes su jais beveik nebendrauju“, – kalbėjo klaipėdietis.
Statybose – nuo vaikystės
Jis sakė vasaros pabaigoje ketinantis įsteigti mažąją bendriją arba uždarąją akcinę bendrovę.
„Brolis stato namus, prestižinius viešbučius. Jis turi savo verslą. Ketinu „prasimušti“ ir aš“, – sakė A.Knyzeris.
Klaipėdietis kalbėjo, kad statybose ėmė šmirinėti nuo mažų dienų. Pirmasis jo uždarbis buvo susišluotas tikrąja to žodžio prasme.
„Tėtis vežiojosi mane į statybas. Kartą užrodė kambarį, kuriame buvo paberta daugybė centų. Pasakė, kad jei noriu, galiu viską susišluoti ir pasiimti. Tai čia buvo mano pirmas uždarbis – sušlaviau palėpę ir suskaičiavau, kad surinkau 20 litų. Man buvo apie 6 ar 7 metus. Tada buvau pats turtingiausias kieme“, – šypsenos neslėpė vaikinas.
Spyris emigrantams
17-kos metų vaikinui teko padirbėti ir užsienyje, tačiau nors dažnai į svečias šalis išvykę emigrantai džiaugiasi pasakiškais atlyginimais ir kone idealiomis darbo sąlygomis, klaipėdietis mano kitaip.
„Mane tėtis įdarbino užsienyje. Atrodo, išvažiavau praėjusių metų rugpjūtį. Padirbau ir grįžau, nes ėmiau pyktis su savo mergina: mes negalime išbūti dideliu atstumu vienas be kito. Tai tikrai sunku. Į Lietuvą mane sugrąžino meilė. Tiesa, susipykau su tėčiu“, – savo romantiška istorija pasidalijo 18-metis.
„Lietuvoje nėra taip, kad žmogus gyvena lyg inkstas taukuose. Tačiau manau, kad užsienyje dirba tie, kurie iš esmės tingi dirbti ir mąstyti. O tam, kad gyventum Lietuvoje, reikia mąstymo, daug dirbti, viską daryti kokybiškai.
Vienas žmogus paskambino man ir paprašęs darbo užsiprašė 9 ar 8 eurų už valandą – jis norėjo švediškos algos. Atsakiau jam, kad kai ras tokią darbo vietą, tegul paskambina ir man, nes tada viską mesiu ir eisiu pats ten darbuotis“, – šmaikštavo A.Knyzeris.
