Šiandien Virginijus yra Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) direktorius. Vyras daug dirba telkdamas draugėn sunkios ir klastingos ligos užkluptus žmones, skaito paskaitas apie savo atrastą maisto terapiją, dalijasi patarimais, optimizmu ir tikėjimu, kad pokyčiai, kuriems ryžtiesi, padeda sveikti.
Kai laikas pradeda trauktis
Virginijus pasakoja, kad iki 2013 metų pabaigos gyveno įprastai – dirbo, rūpinosi šeima, laisvalaikiu žaidė stalo tenisą. Nors maitinosi įprastai, palaipsniui ėmė kristi svoris. Vėliau Virginijus pradėjo jausti švelnų maudimą nugaroje, ties inkstu. Tada kreipėsi į medikus, bet skirtos procedūros nepadėjo, o atlikus tyrimą ultragarso aparatu kasoje aptiktas piktybinis auglys. Virginijus sako, kad auglys jau buvo didesnis nei 8 centimetrų ilgio ir 3 centimetrų pločio. Nemažų metastazių židinių rasta ir kepenyse.
Chaosas galvoje, nežinomybė, ko griebtis – taip vyras apibūdina pirmuosius jausmus. Vėliau jis paskambino medikei seseriai, o ši brolio žinią sutiko tylomis – suprato, kad jo situacija labai sunki. Iš medikų kalbų buvo galima suprasti, kad kito rudens vargu ar pavyks sulaukti.
„Skubėjau sutvarkyti visus reikalus, ruošiau šeimą gyvenimui be manęs, – pasakoja Virginijus. – Turėjome finansinių įsipareigojimų, baiminausi, kad žmonai bus per sunku mokėti būsto paskolą, todėl, pardavę erdvų ir gražų butą, nusipirkome mažesnį. Dėl to nesigraužėme, nes kiekviena drauge praleista diena mums tapo dovana, kurią labai branginome.“
Virginijus kiekvienam, užkluptam sunkios ligos, pataria pirmiausia atlikti tuos darbus, kurie kelia rūpesčių, didina įtampą ar stresą. Atsikračius nebūtinos naštos, galima skirti laiko sau, priimti ligos diagnozę ir pradėti ieškoti informacijos apie ją, ligos gydymą ir galimybių su ja susigyventi.
Vėžiui neduoti jo mėgstamo maisto
Virginijus visur ieškojo informacijos apie savo ligą, visko klausinėjo medikų, buvo nutaręs, kad pats turi padėti daktarams jį gydyti. Ieškoti žinių Lietuvoje ir užsienyje skatino begalinis noras gyventi.
Vyrą medikai gydė biologine terapija, vėliau chemoterapija, tačiau Virginijus nutarė, kad prie įprasto gydymo gali prisidėti ir sava maisto terapija. Jis susidarė naują gydymosi maistu planą ir dabar yra įsitikinęs, jog teisinga ir subalansuota mityba yra ateities vaistas.
Pašnekovas atsisakė angliavandenių – ne tik paprasto cukraus, medaus, miltinių patiekalų, produktų su glitimu Iš pradžių net sverdavo duonos riekes, prieš valgydamas vaisius žiūrėdavo, kiek šie turi fruktozės. Atsisakė bananų ir vynuogių, džiovintų vaisių, suvalgydavo tik kelias skilteles mandarino. Neslepia – buvo siaubingai sunku, bet kitaip šiandien nebūtų davęs interviu.
Prekybos centruose abu su žmona akylai skaitydavo produktų etiketes, o neretai išeidavo nieko nepirkę, nes visur rasdavo pridėtinio cukraus arba iki soties kancerogenų.
Kodėl taip vengė angliavandenių? Virginijus paaiškina, kad Maren Franz ir Johanneso F. Coy knygoje „Naujoji priešvėžinė mityba“ parašyta, jog virškinant angliavandenius išsiskiria pieno rūgštis, kuria minta vėžio ląstelės. Maisto medžiagas jos absorbuoja keliasdešimt kartų greičiau, tad ir visos augimą skatinančios medžiagos jas pasiekia greičiau. „Tikėjau, kad keičiant mitybą galima sumažinti auglį, pagerinti kraujo rodiklius ir, nenualinant imuninės sistemos, žingsnis po žingsnio sveikti“, – sako Virginijus ir priduria, kad be tikėjimo savo metodu nebūtų pasiekęs kardinalių pokyčių ir pagerinęs sveikatos.
Virginijus, anksčiau tik retkarčiais šeimai ruošdavęs kokį nors patiekalą, pradėjo pats, žmonai padedant, raugti kopūstus, agurkus, morkas ir burokėlius, radęs duonos be miltų receptą išmoko tokią kepti namuose. Vyras atsisakė „žalio“ pieno, geria tik rūgpienį, pasukas, valgo varškę, lydytą sviestą – šiuose produktuose pieno rūgštis jau išsiskyrusi, todėl organizme virškinimo procesas vyksta kitaip.
„Sunkiausia mano žmonai, – sako Virginijus. – Ji ruošia dvi, o kartais net tris vakarienes. Vaikai nori valgyti tai, kas jiems skanu.“ Vis dėlto cukraus palaipsniui pradėjo atsisakyti ir šeimos nariai, ir giminės, požiūrį į cukrų pakeitė daugelis draugų. Virginijus pasakoja, kad ilgai nevartojęs cukraus sykį prieš dvejus metus nesusivaldė ir suvalgė sausainį, tačiau malonumo nepajuto, atvirkščiai – juto šleikštulį. Matyt, organizmas pats atmeta saldumynus, skonio receptoriai pasikeitę ir nepriimtinas maistas tampa šlykštus.
Virginijus kruopščiai skaičiuoja, kiek gauna mineralinių medžiagų, vitaminų. Valgo įvairias sėklas, riešutus, linų sėmenis, ant jo stalo visada yra alyvuogių, graikinių riešutų, moliūgų, kanapių ir kitokio šaltai spausto, nefiltruoto kokybiško aliejaus. Vyras valgo ir žuvį, tačiau tik pagautą Lietuvos upėse, o jeigu tenka pirkti, perka riebią ir kuo mažiau apdorotą silkę. Neatsisako ir mėsos – valgo sveikai augintą paukštieną, iš ūkininko perka jautienos. Maisto terapija nėra paprasta, jai reikia laiko ir tikėjimo tuo, ką vartoji, bet ji tikrai padeda.
Tėviškės ąžuolas dalijasi energija
Virginijus kol kas dar nežaidžia mėgstamo stalo teniso, bet jau apie tai galvoja. „Stengiuosi kiek galėdamas daugiau judėti, vakarais abu su žmona vaikštome, nueiname keletą kilometrų“, – pasakoja vyras.
Būna dienų, kai apima neviltis, įsisuka liūdnų minčių, tada Virginijus stengiasi išsimiegoti, kad pabudęs nusišypsotų mylimiems žmonėms, savo atvaizdui veidrodyje, medituotų. O medituoti, pasak Virginijaus, galima įvairiai. Rytiečiai turi šimtamečių meditacijos praktikų, bet vyras medituoja savaip.
Viena iš meditacijos formų galima tik tėviškėje, kur vienkiemyje Tauragės rajone gyvena jo 87-erių metų mama. Sodybą supa Ančios upelis status skardis, o iš kitos pusės – miško gojus. Ant šio skardžio krašto auga ąžuolas, kuris savo syvais, šaknimis lyg į gyvenimą kabinasi į žemę. Medis – bent 4 kartus vyresnis už pašnekovą.
„Stengiuosi prie ąžuolo ateiti saulei tekant, atsiremiu į jo galingą ir be galo šiltą kamieną ir mintimis kalbuosi su savimi, su Aukščiausiuoju“, – pasakoja Virginijus. Jis dėkoja Dievui, kad ligos iššūkį skyrė jam, o ne artimiems žmonėms. „Matyt, nutarė, kad esu stipresnis ir galėsiu „išplaukti“ iš šios sraunios ir klastingos ligos upės“, – sako vyras, pajutęs, ką reiškia mėgautis kiekvienu ryto rasos gurkšniu, vakaro vėsa ir laiku su šeima ir artimaisiais.
Per ketverius metus kasos auglys sumažėjo dvigubai, 3–4 kartus sumažėjo ir kepenyse buvusios metastazės. 2017 metų pabaigoje jam atliktos operacijos: pašalinta dalis kasos, daugiau nei trečdalis kepenų, atlikta blužnies rezekcija. Organizme nebėra metastazių židinio. Virginijus dėl to be galo džiaugiasi, bet savo naujojo gyvenimo būdo nežada keisti – ne vien todėl, kad liga gali sugrįžti, tiesiog įsitikino, ką organizmui teikia mokslininkų patvirtinta ir paties išbandyta mityba.
Susirgai – nebūk vienas
Virginijus, pagal išsilavinimą inžinierius, atsisakė darbinės ir politiko karjeros ir įsitraukė į POLA veiklą. Į organizaciją atėjo 2014-aisiais, kai liga parodė savo iltis, o jau daugiau kaip metai yra šios asociacijos direktorius. Onkologiniams ligoniams pasakoja apie asociacijos veiklą, dalijasi gerąja patirtimi. Liepos 7-ąją Panevėžio katedros kriptoje susikaupti maldai ir išklausyti Virginijaus paskaitos susirinko per 50 onkologinių pacientų ir jų artimųjų iš Panevėžio ir aplinkinių rajonų, tokių renginių organizuojama nuolat – vyras mielai važiuoja negailėdamas laiko pas kiekvieną, kuris šaukiasi ir nori informacijos.
Virginijus sako, kad turintys POLA kortelę gauna informacijos, nuolaidų vaistams, teisines ir psichologines konsultacijas, jie nemokamai gali lankytis kai kuriuose kultūriniuose renginiuose. Kortelė nemokamai duodama kiekvienam onkologiniam pacientui, pateikusiam ligos išrašą ir ligos kodą.
„Susirgus svarbu neužsisklęsti savyje, būtina kalbėtis su artimaisiais, likimo draugais. Be savo palaikymo komandos – gydytojų, šeimos, sesių ir brolių, mamos – nebūčiau galėjęs tiek visko atlaikyti. Gali pakeisti savo mąstyseną, bet jeigu nepalaikys šeima, medikai ir draugai, gali palūžti“, – pabrėžia Virginijus ir priduria, kad susirgę privalome suprasti ir padėti medikams, o didžiausia pagalba yra mūsų tikėjimas ir pasitikėjimas, kad ir ką darytume.
