1941 metais kartu su motina ir vyresne seserimi E.Rubinas pateko į Kauno getą, iš kurio po 3 metų buvo slapta išgabentas šiukšlių maiše ir priglaustas vienos lietuvių ūkininkų šeimos, gyvenusios maždaug 50 kilometrų nuo Kauno.
Jį išgelbėjusios lietuvių šeimos narių vardų ir pavardės E.Rubinas nežino, tačiau tiki, kad vaikai – mergaitė ir berniukas, kurie buvo lyg sesuo ir brolis, dar gyvi.
Prieš 14 metų E.Rubinas jau buvo atvykęs ieškoti savo gelbėtojų, tačiau paieškos buvo nesėkmingos: „Nežinojau, kaip juos rasti, nes negaliu pasakyti tikslios vietovės, neprisimenu vardų ir pavardės. Neradau jokios informacijos. Bet tikiu, kad šį kartą man gali pasisekti.“
Iš Izraelio atvykusiam E.Rubinui ir jo artimiesiems ieškoti lietuvių gelbėtojų šeimos padeda iš Vilniaus atvažiavusi tyrinėtoja, gidė Regina Kopilevich. Ji taip pat padėjo versdama pokalbį iš hebrajų kalbos.
Išgyveno žydų žudynes
E.Rubinas gimė 1938 metais, gyveno kartu su tėvais ir 8 metais vyresne seserimi Kaune, Laisvės alėjoje. Kai jis buvo 3 metų, 1941-ųjų liepos mėnesį kartu su visa šeima buvo išvežtas į Kauno VII fortą, kur juos atskyrė nuo tėvo. Vėliau įvyko žudynės, per kurias berniukas neteko tėvo. Po šio įvykio jis kartu su mama ir seserimi grįžo į savo namus, tačiau jau neilgam.
Po beveik mėnesio, rugpjūčio 15 dieną, E.Rubinas ir jo likusi šeima buvo iškraustyti gyventi į Vilijampolėje įsikūrusį didele spygliuota viela aptvertą Kauno getą: „Aš buvau vos 3 metų ir 3 mėnesių vaikas. Apgyvendintas gete dariau viską, kad išlikčiau, nors daug ką sunku prisiminti.“
Kauno getas buvo Vilijampolėje, tarp Neries upės rytuose, dabartinio Raudondvario plento pietuose, Panerių gatvės vakaruose ir Varnių gatvės šiaurėje. Žymią dalį tos vietos dabar užima Sąjungos aikštė. Vienu metu gete daugiausia gyveno 30 000 žmonių, kurių dauguma buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas ar sušaudyti IX forte. Tik mažiau nei 3000 Kauno žydų liko gyvi per Holokaustą.
E.Rubino giminės buvo nužudyti IX forte 1941 metų spalio 28–29 dienomis akcijos, pavadintos didžiąja, metu. Po šio žmonių naikinimo iš artimųjų vyrui teliko sesuo ir motina. Gete jie gyveno labai mažame namelyje, o motina dirbo netoli buvusiame „Drobės“ fabrike.
1944-ųjų kovo 27 dieną Kauno gete įvykdyta „vaikų akcija“, kurios metu buvo sunaikinta apie 1300 vaikų ir senelių – dauguma išvežti į Aušvicą, nacistų koncentracijos stovyklą okupuotoje Lenkijoje, ir ten nunuodyti, likusieji – sušaudyti IX forte. „Nuo tada niekada nebemačiau tų žmonių“, – sakė E.Rubinas.
Matė, kas vyksta lauke
Per šią žudymo akciją jis kartu su seserimi buvo paslėptas namo palėpėje, kol vokiečių kareiviai su šunimis ir vietiniais pagalbininkais ieškojo vaikų. Mama paslėpė savo vaikus ir liepė jiems tylėti. Tačiau 6 metų vaikas vis vien rado būdą, kaip pažiūrėti, kas vyksta lauke.
„Man buvo įdomu, kas darosi lauke, todėl pastūmiau vieną sieninę lentelę, kad geriau matyčiau situaciją lauke. Vokiečių kariai, lietuviai ir ukrainiečiai ieškojo vaikų su šunimis. Dabar galiu pasakyti, kad su seserimi buvome laimės kūdikiai, nes jie mūsų nerado“, – pasakojo E.Rubinas.
Vaikams teko slapstytis dar keletą savaičių, nes pasirodyti viešai buvo labai pavojinga. Kai kurie žmonės, netekę savo vaikų, beveik išprotėjo ir iš pavydo ar kitokių jausmų apimti skųsdavo gestapui likusius gyvus vaikus ir jų šeimas.
„Po akcijos vaikai tapo nelegalais. Aš niekur negalėjau išeiti, manęs niekas negalėjo pamatyti, nes tai buvo per daug pavojinga“, – prisiminė E.Rubinas.
Vaikus, kurie dar liko gyvi, bandė paslėpti ir tėvai, padedami žydų pogrindžio gete. Buvo ieškoma saugių vietų mieste ar toliau už jo. Manoma, kad liko gyvų apie 100 vaikų. Tarp jų buvo ir E.Rubinas.
Išgabeno šiukšlių maiše
1944 metų balandžio mėnesį 6 metų vaiką motina patupdė į šiukšlių maišą. Jis buvo įkrautas į vežimą, kuris išveždavo iš geto šiukšles. Su šia priedanga E.Rubinas buvo išgabentas pas lietuvį, gyvenusį netoli „Drobės“ fabriko. Tuo metu maždaug 14 metų sesuo liko gete kartu su motina. Ji buvo aukšta, todėl gete galėjo pasislėpti kaip jauna moteris. Ją rengė didesniais drabužiais, kad atrodytų kur kas vyresnė, negu yra.
E.Rubinas paslėptas pas lietuvį Vilijampolėje praleido apie 3 dienas. Kadangi netoli tos vietos dirbo jo mama, todėl ji tą trumpą laikotarpį kasdien lankė savo sūnų. Pasilikti ten ilgesniam laikui buvo per daug pavojinga. Vieta buvo per arti Kauno geto, nuolat vaikščiojo žmonių, kurie galėjo bet kada juos pamatyti ir išduoti.
E.Rubinas iš Vilijampolės buvo išvežtas į kaimą, kelionė arklio traukiamu vežimu truko visą dieną. Todėl manoma, kad kaimas turi būti nutolęs maždaug 50 kilometrų nuo Kauno. Kelionėje jis nieko nematė, nes ant jo buvo uždėta statinė.
Gyveno pas lietuvį ūkininką
Iš žydų geto pabėgusį vaiką priglaudė lietuvių ūkininkų šeima, įsikūrusi nedideliame kaime, pačiame jo gale, netoli miško. Ūkininkai turėjo dukrą ir sūnų, kurie buvo panašaus amžiaus kaip ir E.Rubinas, apie 7–8 metų. Žydų kilmės berniukas negalėjo niekur išeiti iš lietuvių namų.
„Ten gyventi buvo gera ir malonu. Nors tie vaikai ir neturėjo žaislų, geriausia buvo tai, kad mes galėjome žaisti kartu. Tapome šeima, miegojome visi trys kartu ant krosnies. Į mane žiūrėta kaip į savą vaiką. Su jais bendravau lietuviškai, o dabar teatsimenu tik vieną žodį – „duona“, – prisiminė E.Rubinas.
Maždaug po mėnesio kažkas iš kaimo gyventojų jį pamatė ir perdavė informaciją vokiečiams. Kariai iš karto atvažiavo tikrinti žydą priglaudusios lietuvių ūkininko šeimos, o vaikas tuo metu buvo pabėgęs į mišką ir ten slėpėsi, sugrįžo tik naktį.
1944 metų rugpjūčio mėnesį, kai per Lietuvą ėjo vokiečių frontas, visa žydą priglaudusi šeima slėpėsi miške: „Jie bijojo karo ir manė, kad susprogdins namą, todėl buvo saugiau slėptis miške.“
Prieš pasislepiant E.Rubinas buvo paliktas vienas miegoti namuose, o ūkininkų šeima pabėgo į mišką. Bet tas pats vyras, kuris parsivežė žydų berniuką į savo kaimą, atėjo jo pasiimti ir išsivedė į mišką.
Po 2 dienų, kai praėjo frontas, lietuvių šeima ir žydų berniukas grįžo į namus. Po šio įvykio jis drąsiai vaikščiojo po sodybą, tačiau vis vien negalėjo išeiti į kaimelį: „Deja, kito pasirinkimo tada neturėjau.“
Pakliuvo į našlaičių namus
Maždaug po pusės metų, pragyventų lietuvio šeimoje, E.Rubinas 1944-ųjų spalio pabaigoje iškeliavo į vaikų namus. Jis ten pakliuvo padedamas vieno žydų kilmės vokiečių karininko. Manoma, kad to žmogaus pavardė buvo Peipertas.
Šis žmogus ieškojo paslėptų žydų vaikų, o juos radęs perveždavo į našlaičių namus.
„Prisimenu, kad į namus atėjo žmogus karininko uniforma. Iš pradžių išsigandau, bet kai jis su manimi pradėjo kalbėti jidiš kalba, supratau, kad jis patikimas.
Žydų vaikų namuose berniukas gyveno daugiau nei pusę metų, ten sulaukė ir karo pabaigos: „Prisimenu, 1945 metų gegužės mėnesį Kaune buvo švenčiama karo pabaiga. Buvo labai didelė šventė, o mus, našlaičius, žmonės keldavo ant rankų žiūrėti už vartų vykstančios šventės. Visi tada džiaugėmės.“
Kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas, žydai, kurie gete liko gyvi, ateidavo į našlaičių namus ir pasiimdavo savo vaikus. Bet pas jį neatėjo. „Našlaičių namuose labai laukiau mamos. Buvo viena diena, kai man pasakė, kad atėjo mano mama, ir laukia pirmajame aukšte. Labai apsidžiaugiau ir bėgau pas ją. Ten nebuvo ryškios šviesos, bėgdamas mačiau tik jos siluetą. Pribėgęs apkabinau ir tik tada, kai pakėliau galvą, pamačiau, kad tai ne mano mama. Man tada buvo šokas ir labai sunku“, – graudinosi E.Rubinas.
Po šio nesusipratimo vienišas berniukas jautėsi įskaudintas: „Buvau labai piktas ir įskaudintas, kai matydavau, kad kitų vaikų pasiimti ateina tėvai, o manęs ne.“
Keliavo po visą Europą
1946–1948 metais Lenkijos pilietybę turintiems žmonėms buvo galima iš Lietuvos išvykti į gimtąją šalį. E.Rubiną kartu keliauti į Lenkiją pasiėmė viena pilietybę turėjusi žydų pora. Berniuko dokumentai buvo suklastoti, jis įrašytas kaip sūnus. Taip būdamas 8 metų, 1946 metais, jis paliko Lietuvą. Nuo tada prasidėjo mažo berniuko didelė ir nesibaigianti kelionė.
Lenkijoje, Lodzės mieste, žydų pora berniuką atidavė į vaikų namus. Vėliau iš ten jis buvo nuvežtas į Vokietiją, Miuncheno miestą, o dar vėliau keliavo į Ulmą. Šis miestas, esantis Vokietijos pietuose, Bavarijoje, po karo tapo Jungtinių Amerikos Valstijų zona ir ten buvo įkurta didelė stovykla bėgantiems žydų žmonėms.
E.Rubinas gyveno šioje vietoje, iš kurios turėjo patekti į laivą, gabenantį į Palestiną. Tačiau berniukas negalėjo išplaukti, nes susirgo tuberkulioze.
1948 metų kovo pabaigoje, maždaug mėnesį prieš paskelbiant Izraelį valstybe, E.Rubinas atvyko į šią šalį, kurioje ir liko gyventi. Iš Lietuvos į Izraelį berniuko kelionė truko apie 2 metus.
80 metų sulaukęs E.Rubinas džiaugėsi, kad liko gyvas ir sulaukė tokio gražaus amžiaus, gyrėsi, kad turi didelę šeimą – 3 vaikus, 15 anūkų ir 16 proanūkių.
Motinos ir sesers likimas
Iki 1958 metų E.Rubinas nieko nežinojo apie savo mamą ir sesę. Tais metais atsirado moteris, kuri sudaužė viltį kada nors pamatyti jas gyvas.
Kai berniukas buvo išgabentas šiukšlių maiše iš geto, 1944 metų vasaros viduryje vokiečių kariai iš Kauno, Vilniaus ir Šiaulių getų į Štuthofo koncentracijos stovyklą Lenkijoje išvežė visas moteris. Toje vietoje, praėjus vos 3 mėnesiams po vaiko pabėgimo, mirė patys artimiausi jam žmonės.
E.Rubinas su ašaromis akyse pripažino, kad atskyrimas nuo šeimos ir nuolatinis slapstymas buvo sunkiai pakeliamas.
„Tokiame amžiuje, kai aplinkui mirdavo žmonės, o aš buvau atskirtas nuo šeimos ir likau vienas, į viską reagavau labai jautriai. Buvo labai sunku“, – kalbėjo garbaus amžiaus vyras.
Nori rasti išgelbėjusią šeimą
E.Rubinas tikisi surasti lietuvių ūkininkų šeimą, kuri jį išgelbėjo. Žadėjo atvažiuoti į Lietuvą dar kartą, jei tik atsiras šie žmonės. Jis prisiminė situaciją, kai Izraelio laikraštyje perskaitė tragišką vokiečių karininko istoriją, o tada atpažino tą žmogų.
1944 metais, kai E.Rubinas buvo išneštas iš geto su šiukšlėmis ir apsistojo netoli „Drobės“ fabriko, vieną dieną jis slapstėsi ir pačiame fabrike, kuriame buvo didelė patalpa be langų, bet su 2 durimis. Berniukas sėdėjo ant suolelio ir laukė savo mamos. Staiga pro vienas duris įėjo vokiečių kareivis.
„Tada supratau, kad neturiu kur pabėgti. Pamaniau, kad jau viskas. Bet karininkas pažiūrėjo į mane, nusišypsojo ir išėjo. Ir tik po 50 metų sužinojau, kad šio karininko žmona buvo žydų kilmės moteris ir kad jis buvo žiauriai nužudytas vokiečių“, – pasakojo E.Rubinas.
Karininko duktė atvyko gyventi į Izraelį ir kažkokiais būdais papasakojo šią nelaimingą šeimos istoriją laikraščiui. Pamatęs to karininko nuotrauką E.Rubinas iš karto jį atpažino: „Esu tikras, kad ten buvo tas pats žmogus. Ir ten buvo parašyta, kad jis dirbo Kauno gete.“
E.Rubinas tiki atsitiktinumais ir mano, kad ir jo istorija bus perskaityta ir atpažinta: „Labai tikiuosi, kad ir mano istorija bus išgirsta ir taip surasiu mane išgelbėjusią lietuvių ūkininkų šeimą.“
Domisi ir nukentėjusių žydų vaikai, ir anūkai
Jūratė Zakaitė
IX forto muziejaus direktorė
„Žmonės atvyksta, ieško ir juos gelbėjusių, ir savo artimųjų šeimos narių.
Dabar jau nebe tiek daug tokių, nes metai bėga, o ta žydų karta, kuri išgyveno visus Antrojo pasaulinio karo žiaurumus, išeina iš gyvenimo natūraliai, bet jų vaikai ir anūkai vis dar domisi istorija. Tačiau kai Lietuva tik atgavo nepriklausomybę ir tapo lengviau keliauti, į Kauną ieškoti informacijos atvykdavo daugiau žmonių.
IX forte ieškoma sąrašų, kas buvo nužudyti. Vienas iš Prancūzijos atvykęs žydas ant mūsų sienos pamatė savo brolio vardą ir pavardę.
Jeigu ir buvo kažkada sudaryti kokie nors sąrašai, tai daroma prielaida, kad jie išvežti kažkur giliai į Rusiją ir paslėpti, todėl Lietuvoje mes gauti jų negalime.
IX forte galima rasti Miuncheno ir Prancūzijos žydų sąrašus. Daugiau informacijos yra Gaono muziejuje, kuris turi ir gelbėtojų alėją.“
