Gelbėjantis nuo nevilties – velnio lašų nuodai. Vyras vis dar tikisi iš naujo kabintis į gyvenimą, bet vis nutinka kaip toje pasakoje: išlekia iš baro mergina ir prieš nosį dovanai pakiša du bokalus alaus...
Prisistatė – krepšininkas
Porą dienų pačiame Panevėžio centre, Laisvės aikštėje, elgetavo dar miestiečiams nematytas benamis. Dėl kaulus pažeidusios ligos žmogus sunkiai ėjo – buvo gaila žiūrėti.
Elgeta nebuvo įžūlus – prie praeivių nekibo, neprašinėjo centų, sėdėjo tyliai, prieš save pasidėjęs popierinę dėželę nuo ledų.
Vienas kitas pro šalį skubantis žmogus įmetė po kelis rudus centus. Pirmądien varguoliui pavyko surinkti 90 centų, jų užteko batonui. Kitądien iki pietų centų, sakė, ir tiek nesusirinko.
Vyro išvaizda piršo mintį, kad elgetautojas paaukotus pinigėlius tikriausiai pragers. Ankstesnio gyvenimo būdas buvo jam uždėjęs nebeištrinamą antspaudą.
Užkalbinus buvo matyti, kad žmogus negirtas.
Vyras prisistatė. Kadaise Panevėžyje internate krepšinio paslapčių mokęsis, už Panevėžio „Lietkabelį“ žaidęs 64 metų krepšininkas Vytautas Krasauskas.
Kažin, ar jis nemeluoja.
Liga suėdė ir stuburą
Išsikalbame, vyras šnekus, sutinka papasakoti savo tragišką gyvenimo istoriją.
Bet prieš tai paklausiu, kodėl nesikreipia į nakvynės namus, gydytojus.
Pašnekovas paaiškina, kokiame užburtame rate yra atsidūręs: „Sergu atvira tuberkulioze, jokie nakvynės namai manęs nepriima. Jie priimtų tik su pažyma, kad nesergu TBC. Ligoninės irgi nepriima, nes turiu gauti šeimos gydytojo siuntimą, o jo negaliu gauti, nes neturiu gyvenamosios vietos.“
Toliau apie tai skaitykite „Panevėžio krašto“ laikraštyje
