Žurnalistės darbo užkulisiai: iš šiukšlyno gyventojų gavo, ko nesitikėjo

Pats dažniausiai man užduodamas klausimas: „Kaip jums taip pavyksta prakalbinti žmones?“. Atsakau – tik reikia mokėti jų klausytis. Nepasakoju, kad kartais tenka išgerti konjako su prostitute, valgyti sąvartyne benamio išvirtą buljoną, iš pakelės žudiko žmonos priimti dovanų naktinius baltinius... O kartais sustabdyti diktofoną ir pašnekovui pasakyti: „Nepasakokit man to. Juk aš žurnalistė“...

 Žurnalistei pavyko pelnyti Kariotiškių sąvartyno gyventojų palankumą.<br> L.Lavastes nuotr.
 Žurnalistei pavyko pelnyti Kariotiškių sąvartyno gyventojų palankumą.<br> L.Lavastes nuotr.
 Žurnalistei pavyko pelnyti Kariotiškių sąvartyno gyventojų palankumą.<br> L.Lavastes nuotr.
 Žurnalistei pavyko pelnyti Kariotiškių sąvartyno gyventojų palankumą.<br> L.Lavastes nuotr.
 Žurnalistei pavyko pelnyti Kariotiškių sąvartyno gyventojų palankumą.<br> L.Lavastes nuotr.
 Žurnalistei pavyko pelnyti Kariotiškių sąvartyno gyventojų palankumą.<br> L.Lavastes nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Aug 13, 2018, 7:07 PM, atnaujinta Aug 13, 2018, 8:37 PM

* * *

Prostitucijos tema labai pikantiška, ir ypač ji buvo įdomi prieš gerą dešimtmetį. Merginas gaudė, baudė, spauda informavo. Bet kodėl jos pasirinko tokį kelią, ir ar visos triūsė tik iš vargo? Į tuos klausimus, nepelnius jų pasitikėjimo, atsakymų negausi. Kitaip sakant, žurnalistinio tyrimo nepadarysi.

Į meilės darbininkių pasaulį be protekcijos nepakliūsi. O nepakliuvusi niekada neparašysi tikroviško straipsnio. Juk niekas nenori viens du iškloti žurnalistei savo verslo paslapčių. Arba būti toks atviras kaip tas pilietis, ant namo sienos užrašęs: „Ieškau. Noriu dulkintis“. Būtent į Stoties rajoną, garsų kaip Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartalas, žygiavau pėsčiomis. Aprangos „kodo“ gerai nežinojau, nusprendžiau, kad dar studentiškas mini sijonukas ir niekada taip ir neavėti aukštakulniai tiks.

Bet prie tuometinio „Gintaro“ viešbučio stoviniuojančios merginos, matau, turi didesnį pasisekimą. Prie jų mašinos sustoja, prie manęs – nei viena. Įsidrąsinusi bandau užkalbinti vieną merginą. Ši tik nusisuka. Kita, drąsesnė, pataria – ateis tuoj iš nakvynės namų Stela, jos ir klausinėkite.

Ir tikrai, netrukus atpuškuoja apvalaina moteriškė. Kažkada būta gražios, bet gyvenimas ir, matyt, daug klientų suniokojo tą grožį. Dabar Stela – gatvės prostitučių žvaigždė, neoficialaus „Liuksemburgo skverelio“ prie stoties įkūrėja.

Po gana aukšto lygio pokalbio Stela sutinka su pasiūlymu – nueiti į mano butą netoliese, Pilies gatvėje, išgerti kavos ir pasikalbėti. Ji įvertino ir mano aprangą. „Padarei vieną klaidą. Mergičkos savo rankinukus laiko po pažastim.

Klientams tai atpažinimo ženklas“. Kinkuojame abi Didžiąja, po to Pilies gatve, padedu jai nešti ryšulius. „Nakvynės namuose tuoj apvogs. Nešiojuos viską su savim“, – paaiškina. Įsitaisome svetainėje, išverdu kavos. Stela laukiamai žvilgčioja į stiklinį barą. Konjako buteliukas bus kaip tik.

Taurelė po taurelės įsilinguoja pokalbis. „Ale ir žurnalistas gali būti žmogus, – konstatuoja netrukus. – O tai tik smerkt mus, niekint. Mes taip pat žmonės“.

Pati Stela kažkada „Lietuvos“ viešbuty dirbo kirpėja. Auksiniai laikai ir klientai. Bet praeitis. Dabar ji gatvės prostitutė, nes daugiau nieko nemokėjo. Bet ji puiki visuomenės procesų analitikė.

„Briedas, kad mergičkos dirba iš vargo. Gal anksčiau taip buvo. Senoji armija dulkinosi, badėsi, supuvo ir padvėsė, negailestingai konstatuoja. – Dabartinės įprato greitai ir gerai uždirbti. Joms net patinka rizikingas uždarbis. Daugelis augina vaikus, sugyventinis geria arba narkomanas, išlaikyt reikia. Aišku, gatvėj stovėti pavojinga. Klientai gatvines ir į miškus nusiveža, ir primuša, ir neužmoka. Jos giriasi, kad turi „stogus“, jas gina suteneriai. Bet ką tie taksistai, narkomanai, benamiai ir „tiuremščikai“ gali apginti? Mano žodis čia svarbesnis“.

– Stela, o ar yra normalių „klientų“? Kas tie jūsų sponsoriai?

– Visi jie kiaulės! – atšauna. – Daug statybininkų iš kaimų suvažiavę, „kolchoznikai“. Po jų rikiuojasi turgaus prekeiviai, nusikaltėliai, pensininkai ir kareiviai. Dauguma jų turi žmonas, bet nori „kažko kitko“. Pasitaiko ir ponų su „mersais“. Pasiimdami gatvinę jie rūpinasi savo anonimiškumu, nes užsisakant prostitutę iš firmos turi pasakyti savo koordinates.

– Stela, ar jūs nebijote AIDS, kitų ligų? Kur nusiprausia gatvės prostitutė, kuri per naktį aptarnauja gal net penkis klientus?

– Taip, ne visi nori su sargiais. Aš visada liepiu nupirkti butelį vyno. Pusę išpilu ant jo „daikto“, likusį išgeriam. Vienas sugalvojo nupirkt viskio. Įspėjau, kad grauš. Taip ir buvo. Bet užsimokėjo, – papasakojo Stela apie „prevenciją“.

– Stela, tu tiki, kad tai padeda išvengt ligų? – nustembu.

– Aišku! – Stela nusistebi mano neišmanymu.

Kaip tikra rinkos žinovė ji išvardina ir įkainius.

– „Tiolkos“ iš firmos uždirba gal 150 litų, bet 100 pasiims „frajeris“. O gatvinės? Na, 10-30 litų už oralinį, 30-50 už įprastą, 70 – už analinį. Kainas numuša ir narkomanės, jos „duos“ ir už du litus, – pyksta Stela.

Ilgą mūsų pokalbį ir visus „verslo“ užkulisius bei jo priežastis išdėsčiau savo straipsnyje. Stela ir nusifotografavo – „o ko čia slėptis, nebe tas amžius“.

Vakarop ją parvežiau namo, į nakvynės namus. Bijojau, kad pakely ji neišmėtytų savo maišų. Daviau jai ir savo telefoną. „Stela, jei turėsi bėdų, skambink“, – paprašiau.

Nemėgstu savo pašnekovų išsunkti kaip citrinų ir pamiršti. Visada esu jiems dėkinga, nes be jų atvirumo niekada neparašyčiau tikroviško, o gal jautraus straipsnio.

Stela nepaskambino. Bet gal po metų, stovėdama išsipuošusių svečių eilėje prie įėjimo į Prezidentūrą, kur prezidentas Valdas Adamkus rengė priėmimą, išgirdau pažįstamą balsą.

„Laimočka, solnyško, privetik!“.

Kitoje gatvės pusėje, prie Universiteto, apsikrovusi savo maišais, stovėjo Stela.

„Steločka, privetik“, – atsišaukiau, ir pasikaišiusi ilgą vakarinę suknelę pribėgau prie jos.

Greitai šnektelėjome, kaip gyvename, atsimojavome ir grįžau į savo eilę. Elitinių svečių eilėje pastebėjau nedidelį sutrikimą. Nekreipiau dėmesio ir toliau tęsiau nutrauką pokalbį su kolega. Bet širdy buvo kažko linksma.

* * *

Gal kai kam gali atrodyti, kad toks žurnalistinis tyrimas visai ne tyrimas, o pikantiškų detalių papasakojimas. Tačiau tai netiesa. Joks straipsnis nebus įtaigus, įsimenantis, jei jis raudona linija neis per asmeninį herojų gyvenimą, atskleisdamas ir jo tragiškumą, ir priežastis, ir visuomenės kaltę.

Prieš dešimtmetį labai pikantiška buvo ir tema – šiukšlyno žmonės. Kažkokia dvokiančių, degradavusių visuomenės užriby esančių žmonių grupė. Bet žmonių! Kurie kažkada mokėsi mokyklose, dirbo, turėjo profesiją, augino vaikus. Ir gyvenimas juos išsivedė į sąšlavyną. Užsidarė gamyklos, neteko darbų, pagaliau greitai neišmoko ir lietuvių kalbos. Neteko butų, paliko žmonos... Gyvenimo traukinys nudundėjo priekyn, jie liko.

„Nusikaltau, pakliuvau į Pravieniškes, kai paleido, važiavau traukiniu į Vilnių ir galvojau – o ko ten važiuoju? Nieko juk neturiu, tik tą kuprinę. Išlipau pusiaukelėje ir nuėjau į Kariotiškų sąvartyną. Žinojau, kad ten rasiu daug tokių ir kad ten mano vieta“, – pasakojo man buvęs aukštos klasės frezuotojas, sutiktas sąvartyne.

Kokios tų žmonių istorijos, kodėl gyvenimas juos išsviedė į sąvartyną? Juk ne visi jie buvo degradavę, alkoholikai? Kodėl jie mūsų laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje, kaip jiems padėti? Kaip jie gyvena, ko trokšta, ir kodėl negali grįžti atgal? To nesužinosi, prikišęs diktofoną – kodėl tu „bomžas“? To nesužinosi ir sėdėdamas patogiame redakcijos kabinete.

„Fu, tu važiuosi į sąvartyną? O kam to reikia, ten juk degradavę žmonės“, – sulaukiau ir tokių žodžių.

Savo automobilį paslėpiau miške. Apsivilkau seną treningą, įlipau į botus, užsirišau skarelę. Žinojau, kad drabužius, grįžtant atgal, teks išmesti į šiukšlių konteinerį. Nes jau iš tolo mane pasitiko siaubingas dvokas. Neapsakomas žodžiais, privertęs dar nepriėjus sąvartyno išsivemti. Bet gal dar baisiau buvo debesys krankiančių varnų, sukančių ratus virš milžiniškos dvėselienos – sąvartyno. Ir po jį pasklidę žmonės.

Mano apranga nepadėjo. „Tu juk žurnaliūga! Mokėk „babkes“, tada kalbėsim. Kitaip varyk iš čia!“ – rėžė pirmas užkalbintas vyriškis. „Va tau aš mokėsiu „babkes“! – atkišau jam špygą. – „Duok man tą pagalį, dirbsiu kartu su jumis!“.

„Ką?“ – net išsižiojo vyras. – „Na, imk!“.

Mano darbo įrankis – ilga lazda su kabliu gale. Tuoj supratau, kaip su juo „dirbti“. Po kelių minučių pasirodė vieno prekybos centro mašinos. Žmonės, iškėlę savo pagalius lyg ietis, puolė prie jų. Pirmieji buvo vaikai, kurie, kaip supratau, turėjo sėdėti mokyklų suoluose. Jie jau kabinosi į mašinų bortus, šokinėjo į vidų. Sunkvežimiai išvertė krūvas daržovių – ir geresnių bananų, ir apipuvusių. Slydinėdama per supuvusius burokus, bulves, morkas, gličioje purvo, atliekų masėje, kliūdama už dėžių, laidų, įsipainiodama skuduruose iš paskos puolu ir aš. Smeigiu kabliu sveikesnes daržoves, nešu kaip visi į krūveles, rankomis rankioju net nepraplėštus paketus. O, net neatidaryti sulčių pakeliai, džemų dėžutės...

Vos spėjame sutvarkyti maisto atliekas, vienas po kito važiuoja sunkvežimiai su statybinėmis atliekomis. Visa orda metamės į naują mūšį. Didžiausias laimikis – variniai laidai, dėl kurių kyla net muštynės. Nugramdžius po to plastmasinį apvalkalą, lieka varis, už kurį mokama brangiausiai. Dirbau sukandusi dantis, jau nebejausdama nei dvoko, nei girdėdama varnų krankimo.

Apie 18 valandą mašinos nebevažiavo. Viskas. Žmonės tempė savo „turtus“ supirkinėtojui prie sąvartyno vartų, savotiškam „vierchui“, skirstėsi į savo „namus“. Namai – tai čia pat, miškely, iš skardų, kartono lakštų suręstos lūšnelės, kuriose tik kažkoks gultas, šildanti „buržujka“ ir būtinai šalia pririštas piktas šuo.

Bet prieš išeidami iš „darbo“, gal dešimt vyrų priėjo prie manęs. Atnešė medinę dėžę nuo vaisių, pastatė, ant kitos užklojo švarų maišą. „Na, sėskitės, panele, – galim pasikalbėt“. Atsisėdau, jie sutūpė aplink. Nuvargę, purvini, dvokiantys. Bet ir aš tokia pati. Mes žmonės. Tik mano traukinys buvo nudundėjęs į kitą pusę. Tylim. Vyrai laukiamai žiūri į mane. Laukia pirmojo klausimo? Įspėju, kad ne to. Atsidarau kuprinę ir op! Statau ant dėžės vyno butelį! Vyrai nušvinta, bet...

Vienas klausia: „Panelyt, o gal ko stipresnio turi?“. Kaip neturiu, aišku turiu! Išsitraukiu op: degtinės buteliuką, vyną imu atgal. Palikit, panelyt, čia bus mūsų damoms“, – sulaiko mano ranką kita purvina ranka.

Kalbėjomės, kol sutemo. Keli vyrai pagaliau pasisiūlė – „palydėsim tave prie mašinos, juk mašina atvažiavai“. O čia toks Genka beprotis yra, savo sugyventinės meilužį papjovė. Ir šunys palaidi nakčiai aplink bėgioja. „Ateisi rytoj?“ Rytoj? Net nemaniau. „Ateik ne dirbt, ateik pas mane į namus, pavaišinsiu, pamatysi, iš to visko, ką čia randam, ir vištienos buljono išsiverdu, ir daržovių su dešrelėm pasikepu. Boba pas Vicką nubėgo, ai, visos jos k..vos, kas tik bagotesnis, o Vicka tai pas mus irgi vierchas, ne vieną trobą mūsų yra sudeginęs. Et, viskas čia per bobas“, – pasakoja lydėdamas 50-metis.

Atvažiavau ir kitą dieną. Valgiau tą buljoną, šalia urzgė šuo, lyg ketindamas iš burnos ištraukti dešrelę. Lūšnoj buvo šilta, degė „buržujkė“.

Vyrai daug kalbėjo. Pasakojo savo gyvenimus. Neslėpė savo veidų, fotografavosi. Apie buvusias šeimas, apie turėtas svajones, apie griuvusius savo pasaulius, kurie niekam nerūpėjo. Kapanokis kaip pajėgi. Nekalbėjo su manim tik moterys. Kai prieidavau, nusisukdavo. Joms buvo gėda manęs, moters.

Kai antrą dieną palikau sąvartyną, paėjusi tolėliau atsigręžiau. Vėl atvažinėjo mašinos, žmogeliukai paknopstom puolė prie jų. Kažkuris atsigręžė ir pamojavo. Aš atsakiau.

Per tas dvi dienas išmokau ne tik keiktis. Nustebsit, bet pajutau pagarbą tiems žmonėms, kad jie nevagia, o dirba. Kad yra išsaugoję kažkokį vidinį padorumą, kurio pasigendu kartais kalbėdamasi su „elito“ žmonėmis. Pajutau dėkingumą, kad tie žmonės mane kažkuo praturtino.

Kuo? To jums tiesiog negaliu išreikšti.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.