1961 metais 15 metų paauglė į Girulius atvyko su motina, vėliau N.Dmitrijeva dėstė aukštesniojoje mokykloje ir vasaras Giruliuose leido su vaikais, o pastaruoju metu rašo knygas ir į Girulius atvyksta su anūkais.
Greičiausiai tai buvo pirmos Rusijos didmiesčių gyventojos, po karo atradusios šį XIX amžiaus kurortą Lietuvos pajūryje.
Dmitrijevų šeimoje Giruliai atsirado atsitiktinai. N.Dmitrijeva prisimena, kad jos motinai nepatiko karščiai ir kažkas rekomendavo pabandyti ilsėtis Palangoje, kur daug vėsiau. 1961 metais motina ir duktė iš Maskvos atvyko į Klaipėdą. Tuometinėje Klaipėdos stotyje buvo poilsio kambarys – savotiškas viešbutis, kur jos galėjo pernakvoti.
Kitą rytą sėdo į autobusą ir nuvažiavo į Palangą. N.Dmitrijevos motina išsigando, Palangoje išvydusi tiek daug žmonių. Grįžo į Klaipėdą ir pradėjo klausinėti, kur dar galima būtų ilsėtis. Kažkas pasiūlė Melnragę, bet ten joms dar labiau nepatiko: nebuvo nė vieno medžio!
Tuomet išgirdo apie Girulius. Prieškariniai kurorto pastatai buvo apleisti. Ten maskvietėms visai nepatiko. Bet už geležinkelio bėgių statėsi namelius pirmieji naujakuriai.
Motina ir duktė perėjo per geležinkelio bėgius ir pradėjo vaikščioti nuo namo iki namo. Giruliečiai labai nustebo. Greičiausiai tai buvo pirmos poilsiautojos, po karo užklydusios į jų miestelį. Viena moteris siūlė apsistoti kambaryje, per kurį vaikščios ji ir jos šeima, kita galėjo apnakvindinti tik kambaryje, kuris buvo tinkuojamas. Galų gale užkalbino darže besidarbuojančią moterį ir sulygo kambarį už 1 rublį dienai. Už papildomą kainą ji poilsiautojas tais metais ir maitino.
Pasienietis liepė dingti
Visą 1961-ųjų vasarą lijo! Gerai, kad šeimininkė kurstė krosnį ir buvo kur džiauti batus. Be lietsargių ir lietpalčių nė kojos iš namų nekėlė.
Po pliažą vaikščiojo pasieniečiai su šunimis, o 21 valandą pliažą suardavo. N.Dmitrijevos motina, aukštosios mokyklos dėstytoja, mėgo vaikščioti po kopas.
Kartą priėjo du pasieniečiai: „Čia negalima vaikščioti“, ir nuvedė motiną su dukra į pasienio postą, įsikūrusį Šlaito gatvėje. Atvesti atvedė, o ten visi žaidžia tinklinį. „Draugas kapitone, atvedžiau sienos pažeidėjas“, – raportuoja uolusis pasienietis. O kapitonas išsirengęs taikosi mušti į kamuolį. Pažiūrėjo, patylėjo, liepė eiti ir negrįžti.
Būrėsi poilsiautojų bendruomenė
Keletą pirmųjų vasarų N.Dmitrijeva ir jos motina buvo vienintelės Girulių poilsiautojos. Tačiau poilisautojų nors pamažu, bet daugėjo.
1973 metais visi giruliečių kambariai jau buvo išnuomoti. Taip pat sandėliukai bei garažai. 1979 metais nuomojamų lovų kainos susilygino su Palangos kainomis – 2 rubliai.
Po kelių pirmųjų vasarų maskvietės pakvietė į Girulius savo draugus, tie atvyko ir po metų kvietė jau savo draugus ir pažįstamus.
Būrėsi darni poilsiautojų bendruomenė – poilsiautojai vyko iš Charkovo, Murmansko. 1967 metais pasirodė pirmieji poilsiautojai iš Leningrado.
Niekur jokia informacija apie Girulius nebuvo skelbiama, veikė tik „gandų radijas“.
Beje, kažkodėl į Girulius važiavo itin inteligentiški žmonės – architektai, inžinieriai, universitetų dėstytojai – tais laikais dėstytojai vasarą atostogaudavo du mėsnesius.
Čia stojo traukiniai
Poiliautojus traukė kurorto ramybė, pušys, miškuose augančios žemuogės ir avietės, grybai. Be to, Giruliuose stabtelėdavo iš Maskvos važiuojantis traukinys – čia atvykti buvo neįtikėtinai patogu.
Poilsiautojai džiaugėsi ir Girulių biblioteka – čia jie galėjo skaityti Rusijoje leidžiamus storus literatūrinius žurnalus („Neva“, „Oktiabrj“, „Moskva“), kurių namuose su žiburiu nerastum. Be to, labai daug gerų užsienio autorių knygų, išleistų rusų kalba. Bibliotekos knygų rinkiniai buvo sudaryti su didele meile ir išmanymu.
Giruliuose veikė paštas, vaistinė, maisto prekių parduotuvė ir net pramoninių prekių parduotuvė, kur buvo pardavinėjamas žibalas!
Iš pradžių vykti į Klaipėdą nesinorėjo: ten vis dar stovėjo nuo karo laikų degėsiais aprūkę namai be langų. Pirmoji valgykla – kavinė Klaipėdoje buvo atidaryta tik 1965 metais. Jei norėdavo pramogauti – vykdavo į Palangą. N.Dmitrijeva ypač įsiminė orkestrą, paskui kurį galima būdavo marširuoti.
Dieną sėdėjo pavėsyje
Dažniausiai Girulių poilsiautojai turėjo savo dienotvarkę. Keldavosi 8 valandą ryto ir eidavo prie jūros , kur būdavo iki vidudienio. Po to atsisėsdavo šešėlyje ir skaitydavo.
Kartais uogaudavo ir virdavo uogienes. Vienais metais N.Dmitrijeva parsivežė į Maskvą 9 litrus aviečių uogienės. Rugpjūtį grybaudavo ir grybus troškindavo. Poilsiautojai itin mėgo lietuvišką varškę.
Vaikščiodavo po aplinkinius kaimus ir išmoko savotiškai tarti lietuviškus pavadinimus „Kukulyški“, „Labrikyški“ (Kukuliškiai, Lambrakiškis).
17 val. vėl eidavo prie jūros.
Į kurortus reikia investuoti
– Ar pastebėjote, kad per pusę amžiaus Lietuvoje pasikeitė klimatas?, – „Lietuvos rytas“ klausė N.Dmitrijevos.
– Tokios karštos vasaros kaip ši dar nebuvo. Būdavo karšta savaitė kita, bet ne visa vasara. Tarp karštų savaičių būdavo ir šaltų, vėjuotų dienų. Vis dėlto dėl klimato atšilimo abejočiau.
– Lietuviai vis dažniau perka poilsio namelius Turkijoje, Bulgaraijoje, Ispanijoje. Ar sovietiniais laikais nebandėte įsigyti nuosavybės Giruliuose – juk nuomotis kambarį buvo nepigu? O per pusę amžiaus, ko gero, susidarė įspūdinga suma?
– Tai laikais ką nors įsigyti buvo neįmanoma. Net nesvarstėme, net minčių tokių nebuvo. Be to, tokios nuosavybės priežiūra mums būtų kėlusi daug problemų.
– Ar Girulių poilsiautojai tarpusavyje bendrauja kaip nors ypatingai?
– Šiemet mano žentas paklausė mano dukters: klausyk, kur tik tavo motina pasirodo – iš karto atranda draugų. Bet man kuo toliau, tuo įdomiau darosi bendrauti su žmonėmis.
Kartą Giruliuose prie jūros susipažinau su žmonėmis, su kuriais ilgai draugavau ir susirašinėjau: pastebėjau šunelį, į kurį spoksojo vyras. Jis papasakojo, kad šunelis labai panašus į tą, kurį jis ką tik buvo
praradęs. Čia priėjo šunelio savininkė. Visi trys išsikalbėjome ir po to ilgai bendravome.
Vis dar keliuosi anksti ryte ir vaikštau prie jūros. Vakar sutikau moterį iš Charkovo, su kuria bendravau prieš daug dešimtmečių. Jau treji metai ji vėl važiuoja atostogauti į Girulius.
– Ką įsiminėte per tą laiką iš Girulių gyvenimo, gal pamenate, kaip pasirodė kolorado vabalai?
– Kolorado vabalus pamenu, buvo, bet greitai kažkur dingo. Baisiausia buvo, kai 1965-1966 metais kažkas atsitiko su tanklaiviu ir visi plažai buvo padengti mazutu. Prie jūros išėjo žmonės su kibirais ir tą mazutą rinko. Poilsiautojai nešiojosi pagalius, su kuriais gramdė nuo batų mazutą.
– Ar, jūsų manymu, Giruliai galėtų tapti populiariu kurortu? Ypač dabar, kai Pietų Europoje termometro stulpelis kyla iki 45 laipsnių, prie Baltijos jūros vėsiau.
– Jei nori, kad atvyktų žmonės – reikia ką nors investuoti, kažką statyti. Šiuo metu čia net parduotuvės nėra. Užsidarė ir vaistinė, paštas.
Mano vyras nebevažiuoja į Girulius. Kartą jis čia blogai pasijuto, bet Lietuvos gydytojai nepastebėjo mikroinsulto, kuris buvo diagnozuotas tik Maskvoje.
Dabar viskas pabrango. Maskviečiai nualptų, sužinoję, kiek kainuoja duona. Šiemet pabrango ir kambarių nuoma. Vakar skaičiau straipsnį, kad Melragėje statys uostą. O kas bus su Giruliais? Kurortas visai pražus.
Dvejų šimtų metų istorija
Giruliai (vokiškai Forsterei, išvertus „girinkija“), kaip ir kiti poilsio priemiesčiai prie Klaipėdos, pradėjo kurtis XIX amžiuje.
XIX a.pabaigoje Prūsijos valdžia suteikė teisę Klaipėdos pirkliams čia įrengti jūros maudykles, o gyventojams – nuomoti vasarnamius. Tuomet buvo pasodinti ąžuolai, bukai, platanalapiai klevai ir sukurtas pasivaikščiojimų parkas.
Architektės Majos Ptašek teigimu, Giruliuose buvo statomi tiek fachtverkiniai, tiek mediniai pastatai kurortinės architektūros stiliumi. Pastatai buvo stambesni ir didesni nei Palangoje.
Giruliuose buvo populiarios šveicariško stiliaus poilsinės su bokšteliais, įmantriai laužtais stogais ir bokštelių formos stoglangiais.
Svarbiausia Girulių gatvė – Šlaito – ėjo ties aukštu skardžiu ir poilsinės buvo statomos su aukštais belvederiais ir bokšteliais, iš kurių atsiveria vaizdas į jūrą. Pati puošniausia poilsinė su kolonomis
puošta pokyliu sale prieš karą buvo vadinama Smetonos vila, nes prezidentas Antanas Smetona čia vasarą atvykdavo atostogauti. XXI amžiuje šis apleistas pastatas sudegė.
1946 metais Giruliai buvo prijungti prie Klaipėdos miesto, po metų tapo miesto tipo gyvenviete Klaipėdos ribose.
1975 metais Giruliai neteko administracinio vieneto statuso.
1961 metais Giruliuose buvo pastatytas 200 metrų aukščio Klaipėdos radijo ir televizijos bokštas. Šiuo metu teikia ir bevielio interneto paslaugas.
Girulių gyventojas Aleksas Pašilis, sukūręs filmą „Mūsų Giruliai“, teigia, kad Girulių ateitį nulėmė ekonomikos dėsniai: gyventojų sumažėjo, nebeišsilaikė parduotuvė, teko uždaryti paštą ir kitas įstaigas.
