This site uses cookies to ensure that we deliver you the best user experience. By continuing to browse the site you are agreeing to our use of cookies. For more information please see our COOKIE POLICY.

Vyro engta vilnietė su vaikais išėjo į niekur: viskas pasikeitė per porą metų

Gintarė Kairytė

  Ina savo darbo vietoje.
 Prieš dvejus metus Ina netikėjo, kad gali būti laiminga.
 Prieš dvejus metus Ina netikėjo, kad gali būti laiminga.
 Prieš dvejus metus Ina netikėjo, kad gali būti laiminga.
 Ina savo darbo vietoje.
  Ina savo darbo vietoje.
  Ina savo darbo vietoje tais laikais, kai dar gyveno su vyru.

Iną Bulovaitę (39 m.) dabar galime pristatyti kaip trijų vaikų mamą, malonią moterį ir sėkmingai savo verslą vystančią specialistę. Tačiau prieš dvejus metus ji jautėsi visiškai sugniuždyta: nei namų, nei darbo, tik ji viena su dviem nepilnamečiais vaikais (viena dukra jau buvo suaugusi). Tuomet ji atsidūrė Vilniaus krizių centre, kuriame ir susivokė, kaip iš visų bėdų išsikapanoti.

Prieš tai Ina turėjo ir namus, ir darbą, ir vyrą, tik tas vyras buvo alkoholikas. Moteris neslepia patyrusi ir psichologinį bei ekonominį, ir fizinį smurtą. Ne kartą vyrui įsisiautėjus ji kvietė policiją, buvo atsidūrusi ir ligoninėje dėl patirtų sužalojimų. Tiesa, būdavo ir šviesesnių momentų, kai vyras užsikodavęs kokius metus negerdavo. Bet po to ir vėl paslysdavo, ir vėl siautėdavo...

„Dabar suprantu, kad gyvenant su mane nuolat įžeidinėjančiu vyru mano savivertė pasidarė labai menka. Galvojau, kad nieko gero mano gyvenime nebebus. Žema savivertė būdinga daugeliui moterų, gyvenančių su tais, kurie naudoja psichologinį smurtą“, – sakė Ina. Beje, vaikais jos vyras rūpinosi ir prieš juos nesmurtavo.

Iną vyras nuolat įžeidinėjo, pavyzdžiui, dėl to, kad jos mama – rusė ir ji pati gimusi Sankt Peterburge (lietuviškai pašnekovė kalbėjo be jokio akcento). Be to, kadangi Ina, jau paauginusi vaikus, ryžosi kibti į aplinkos inžinerijos studijas VGTU, vyras nuolat replikavo: „Kam tau reikia to universiteto – vis tiek liksi kvaila.“

Ina du kartus bandė savo vyrą mesti, bet grįžo pas jį atgal. Prisidėjo ir tai, kad jie abu dirbo toje pačioje statybų įmonėje, taigi tai, kad ji skiriasi su vyru, reiškė ir tai, kad jai reikia išeiti iš darbo. Vyras grasino, kad jeigu ji jį paliks, jis ją susiras ir nepaliks ramybėje, o jai buvo baisu dėl savo ir vaikų gyvybės. Tiesa, kai visgi ryžosi ir jį paliko, jis jos ieškoti ir keršyti nemėgino.

Be to, Iną laikė ir tai, kad jie su vyru gyveno ilgai kartu statytame ir įrenginėtame name – negi jį paliks ir eis į gatvę?

Du kartus po šeimos konfliktų su vyru moteris buvo policijos nuvežta į Vilniaus krizių centrą (seniau jis vadinosi Motinos ir vaiko pensionu), tačiau iš ten grįžo namo.

Visgi kai trečią, lemiamą, kartą ryžosi išeiti, jau žinojo, kur kreiptis, ir su dviem nepilnamečiais vaikais vyko tiesiai į sostinės Naujamiesčio rajone įsikūrusį Vilniaus krizių centrą. Tąsyk centre buvo nemažai gyventojų (jų ten niekuomet netrūksta), taigi pradžioje Ina su vaikais buvo apgyvendinta viename kambaryje su kita mama ir jos vaiku. „Bet ir tokiomis sąlygomis gyventi buvo geriau, nei su geriančiu vyru“, – patikino moteris.

Taigi Ina galiausiai su savo vyru išsiskyrė po 20-ies bendro gyvenimo metų. Beje, oficialiai jie taip ir nebuvo susituokę. Vis pajuokaudavo, kad vaikai galės šokti jų vestuvėse. Ar moteriai neatrodo, kad jeigu ji būtų susituokusi oficialiai, viskas būtų susiklostę geriau? O gal atvirkščiai – būtų buvę dar sudėtingiau? „Nemanau, kad kas nors būtų buvę kitaip. Dabar irgi laukia namo dalijimasis. Taip pat būtų buvę ir susituokus oficialiai“, – sakė moteris.

Ina neslepia, kad, kai išėjo iš namų, buvo labai pasimetusi ir nusigandusi. Ar ji neturėjo jokių santaupų? „Kokios ten santaupos, kai gyveni su trimis vaikais ir daug geriančiu vyru. Gyvendavau nuo algos iki algos, kartais dar ir pasiskolindavau“, – sakė moteris.

Darbą turėjo, o pinigų – ne

Savo darbą įmonėje, kurioje dirbo kartu su vyru, Ina metė ir netrukus rado kitą. Su jos specialybe – ji yra plytelių klojėja – tą padaryti nebuvo sudėtinga. Tačiau paaiškėjo, kad naujoje darbovietėje labai vėluoja atlyginimai. „Atrodė, lyg ir dirbu, bet vis tiek neturiu pinigų, kad galėčiau išsinuomoti būstą ir išsikraustyti iš Krizių centro“, – sakė moteris.

Dabar ji džiaugiasi, kad tuo metu ryžosi dalyvauti Krizių centre vykusioje mentorystės programoje, nors iki tol tokių dalykų vengė – atrodė, ir taip viskas sudėtinga, tad nesinori niekur veltis. Toje programoje susipažino su keliomis moterimis verslininkėmis, kurios ją labai įkvėpė: „Jos atrodė tokios stiprios ir tuo pačiu moteriškos. Panorau į jas lygiuotis.“

Su viena iš verslininkių, Vaidilute Eičiene, ji bičiuliaujasi ir dabar. „Vaidilutė mane padrąsino, sakydama, kad aš neturiu melsti darbdavių, jog išmokėtų atlyginimą – turėčiau pati sau tapti darbdave ir darbuotis savarankiškai. Mane tai iš pradžių labai gąsdino. Atrodė, kur jau ten pati ieškosiu užsakymų, o dar tie painūs buhalteriniai reikalai...“, – prisiminė Ina.

Iną Bulovaitę (39 m.) dabar galime pristatyti kaip trijų vaikų mamą, malonią moterį ir sėkmingai savo verslą vystančią specialistę. Tačiau prieš dvejus metus ji jautėsi visiškai sugniuždyta: nei namų, nei darbo, tik ji viena su dviem nepilnamečiais vaikais (viena dukra jau buvo suaugusi). Tuomet ji atsidūrė Vilniaus krizių centre, kuriame ir susivokė, kaip iš visų bėdų išsikapanoti.  Asmeninio archyvo nuotr.

Tiesa, vyrą mesti jai buvo baisiau nei imtis savo verslo. Ina po truputį kaupė drąsą, konsultavosi su versliomis moterimis, sutiktomis Vilniaus krizių centre, ir galiausiai ryžosi imtis individualios veiklos.

„Kai ryžausi ir ėmiausi verslo, mano gyvenimas iškart prašviesėjo. Nors gal man taip atrodo dėl to, kad pasikeitė mano požiūris į gyvenimą. Po tuo pačiu metu vykusių konsultacijų su psichologu pakilo mano savivertė. Supratau, kad nesu tokia beviltiška kvaiša, kaip seniau maniau“, – pastebėjo moteris.

Dabar jai gerai sekasi ir užsakovų netrūksta – dauguma žmonių ją susiranda vieni per kitus, išgirdę, kad ji gerai atliko patikėtą darbą. O kai pradėjo sektis, apėmė azartas ir noras stengtis dar labiau. Ina įrenginėja individualius namus – daugiausia užsiima plytelių klojimu, bet prireikus randa meistrų, atliekančių kitus apdailos darbus.

„Mitas, kad meistrai į namus ateina purvinais batais, su kvapeliu ir rimtai į savo darbą nežiūri. Dabar yra daug jaunų darbuotojų, spėjusių padirbėti užsienyje ir besistengiančių viską daryti gerai“, – sakė moteris. Kol kas ji dirba su individualios veiklos pažyma ir ieško pagalbininkų, dirbančių tokiu pačiu principu, bet jau pagalvoja ir apie mažosios bendrijos kūrimą.

Kartais skriaudžiami ir vyrai...

Vilniaus krizių centre Ina gyveno apie metus, o vėliau jau galėjo išsinuomoti butą. Jame dabar gyvena kartu su septyniolikmete dukra – sūnus sulaukė pilnametystės ir išvyko į užsienį.

Beje, tai, kiek laiko žmonėms bus leista gyventi krizių centre, priklauso nuo konkrečios situacijos. Būna ir žmonių, kurie čia gyvena po kelis metus, nes niekaip neranda galimybių įsitvirtinti gyvenime. Būta ir moterų, kurios neturi kur dėtis su penkiais ar šešiais vaikais. Be to, į Krizių centrą kreipiasi ne tik vyrų skriaudžiamos moterys – retkarčiais pasitaiko ir vyrų, prieš kuriuos smurtauja valdingos moterys. Taip pat pasitaiko senų žmonių, kuriuos engia jų vaikai.

Kaip jau minėta, Inai labai padėjo ne tik verslininkės Vaidilutės patarimai, bet ir psichologo konsultacijos. „Nuėjusi pas psichologą aš išmokau kalbėti apie tai, kaip man sunku. Po to, kai ryžausi skirtis su vyru, viskas atrodė juoda. O iki tol ir draugėms nepasakojau, kaip man bloga. Žmonės dažnai vengia kalbėti apie tai, kaip jiems negera, bet jeigu jie tyli – jiems tikrai niekas nepadės. Gal aš ir sulaukiau daug aplinkinių pagalbos todėl, kad nevengiau pasakyti, jog man jos reikia“, – pastebėjo moteris.

Būtent individualiai pabendravus su psichologu jai atsirado pakankamai ryžto imtis individualios veiklos. O grupinėje psichoterapijoje pabendravusi su panašaus likimo moterimis galėjo pažvelgti į panašias situacijas iš šono.

Geriau jaustis padeda ir suknelės

Dar labai naudinga patirtis Inai buvo dalyvavimas projekte „Padovanok suknelę“. „Aš juk dirbu statybose, tad seniau visai neprisižiūrėdavau. Visuomet mūvėdavau kelnes, pasidažydavau nebent per šventes. O tos akcijos metu apsivilkau suknią ir nustebau: visgi esu moteris... Po to stengiuosi į darbą eiti pasidažiusi, o laisvalaikiu apsirengti suknią. Ir labiau save mylėti“, – šypsojosi Ina.

Neseniai ji ryžosi imtis dar vieno naujo dalyko: išsilaikyti vairavimo teises, nes be jų statybų versle tikrai nelengva. Prieš išvykdamas į užsienį, ją vežiojo sūnus. „Jau ir automobilį turiu, taigi belieka išlaikyti egzaminus“, – nusijuokė Ina.

Iną Bulovaitę (39 m.) dabar galime pristatyti kaip trijų vaikų mamą, malonią moterį ir sėkmingai savo verslą vystančią specialistę. Tačiau prieš dvejus metus ji jautėsi visiškai sugniuždyta: nei namų, nei darbo, tik ji viena su dviem nepilnamečiais vaikais (viena dukra jau buvo suaugusi). Tuomet ji atsidūrė Vilniaus krizių centre, kuriame ir susivokė, kaip iš visų bėdų išsikapanoti.  J.Stacevičiaus nuotr.

Taigi ar teisingas susidaro įspūdis, kad moteris, pasiryžusi viską mesti ir pradėti naują gyvenimą, dabar gyvena puikiai, o gyvenimas geras ir be vyrų? „Taip, gyvenu tikrai gerai ir labai džiaugiuosi, kad ryžausi išsiskirti. Bet ar gerai yra be vyrų, nesu tikra... Aš jau kelis mėnesius turiu draugą, nors dėl ankstesnės patirties ir stengiuosi jo pernelyg arti neprisileisti“, – prisipažino pašnekovė.

Vaikystė be glaistytų sūrelių

Iną permainoms įkvėpusi verslininkė, Vilniaus krizių centro savanorė Vaidilutė Eičienė pasakojo: „Mūsų mentorystės projekte kartu su Ina dalyvavo dar šešios moterys. Joms visoms neblogai sekasi: dvi susiėmė ir baigė vidurinę mokyklą, iš jų viena dar ir įgijo kirpėjos specialybę, dar viena pagerino santykius su vaikais, na, o Ina ėmėsi savo verslo.

Aš ją raginau tam ryžtis ir radau jai pirmąjį klientą. O toliau ji viską darė pati. Labai šaunu, kad ji atrado tam ryžto. Juk yra nemažai moterų, kurios vis grįžta pas smurtaujantį vyrą, nors jo elgesys tikrai baisus.

Arba štai projekto „Įkvėpk“ metu teko susidurti su šeima, kurioje auga 11 vaikų, o vyras smurtauja. Projekto metu vienas iš tų vaikų pirmą kartą valgė glaistytą sūrelį – mama vaikams tiesiog neišgalėdavo nupirkti tokio dalyko.

Kai kuriose situacijose tikrai geriau ne kentėti, o pasiryžti permainoms ir veikti.“

**

Rugsėjo 19 d. 19 val. Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus salėje vyks Vilnius Guitar Trio koncertas „Gitaros magija“, skirtas ekonomiškai pažeidžiamoms moterims paremti. Kiekvienas žiūrovų įsigytas bilietas prisidės prie geresnio moterų gyvenimo. Koncertuos pripažinti gitaros virtuozai: Artūras Chalikovas, Gintaras Šulinskas ir Andžej Zujevič.

Ansamblio koncertinė programa labai plati ir spalvinga, apjungianti romantiškąjį fusion, svajingąjį džiazą, aistringąjį flamenko, melodingąjį roką. Savo muzikiniame meniu gitaristai yra klausytojams paruošę tokių pasaulinio garso komozitorių kaip Astoras Piazzolla, Stingas, „The Eagles“, „Gipsy Kings“, „The Beatles“, „Led Zeppelin“, „The Eagles“, Bobas Marley ir kt. kompozicijas.

Koncertą organizuoja „Arts Libera International“ ir organizacija „Dress for Success“.