Nors darbo metu 28 metų Š.Dignaitis sutinka daug nuostabių žmonių, jis prisipažino, kad vis kyla noras pabūti vienam su ežeru. Pomėgiu apiplaukti, perplaukti ežerus Š.Dignaitis susižavėjo prieš keletą metų.
Tiesa, jam niekaip nepavyksta įkalbinti draugų pasigalynėti su bangomis.
Vos vienas kitas sutinka plaukti aplink Žaliuosius ežerus, kurie Š.Dignaičiui yra tapę treniruočių baseinu.
Š.Dignaitis plaukia ne tik ežerais, tyvuliuojančiais aplink Vilnių. Atvykęs į kitą miestą ir atlikęs būtinus darbus jis vis dairosi vandens telkinio, kurį galėtų įveikti.
– Daug žygių, plaukimų, bėgimų šiemet skiriama valstybės šimtmečiui. Gal ir jūs per ežerus plaukiate minėdamas Lietuvos jubiliejų? – Š.Dignaičio pasiteiravo „Sostinė“.
– Ne, nors valstybės šimtmetis man – džiaugsmas. Bet plaukimas per ežerus – pirmiausia kova su stresu. Jaučiu įtampą dėl darbų, gyvenimo spartos.
Plaukdamas nuleidžiu garą. Įšoki į vandenį, ir blogos mintys išgaruoja – pajunti, kad viskas daug paprasčiau, nei prieš tai mintis galvoje buvai suraizgęs.
Net plaukiant per tą patį ežerą jis kiekvieną kartą atrodo kitaip. Tai tikrai nėra nuobodus dalykas, kaip gali atrodyti.
Plaukti per ežerus pradėjau dėl asmeninių dalykų. Tai darau jau keletą metų.
Ten, kur dalyvauju seminaruose, mokymuose, visada susirandu vandens telkinį ir jį įveikiu.
Be to, dalyvauju triatlono varžybose. Tik jose tenka plaukti neilgus atstumus. Noriu daugiau, todėl ir plaukiu per ežerus.
– Kokius ežerus jau pavyko perplaukti?
– Visus, kurie yra aplink Vilnių. Dažniausiai plaukiu aplink Žaliuosius ežerus, kurie tapo savotišku treniruočių baseinu.
Plaukiu aplink šiuos ežerus maždaug keturių kilometrų distanciją. Tiesa, yra vieta, kur tai daryti nelengva, nes vandenyje daug medžių šakų. Plaukti aplink Žaliuosius ežerus dažnai įkalbinu ir draugus.
Daug darbų tenka dirbti Kaune, todėl neretai nuvažiuoju perplaukti Lampėdžių karjero.
Yra keli ežerai, apie kuriuos apiplaukiu ne vieną ratą. Pavyzdžiui, Balžio ežerą. Kartais prieš plaukdamas apibėgu ežerą pakrante. Taip elgiausi nuvažiavęs prie Dviragio ežero Rokiškio rajone.
O sezoną baigti ketinu perplaukdamas giliausią šalyje Tauragno ežerą Utenos rajone. Laukia 10 kilometrų atstumas.
– Ar daug jėgų reikia vienam plaukimui?
– Štai neseniai plaukiau su kolega, kuris nubėga po 100 kilometrų, bet nėra plaukikas.
Po plaukimo bičiulis prisipažino, kad buvo sunku.
Man irgi nebūna lengva, kartais tenka prisiversti užbaigti distanciją. Nesakyčiau, kad sunkiausia būna pavasarį, kai kūnas po žiemos būna sustingęs, atpratęs nuo plaukimo.
Mat ir ne sezono metu lankau baseiną, tad kaip tik kirba noras kuo greičiau įšokti į ežerą.
Atvirkščiai – sunkiau artėjant rudeniui, kai atrodo, kad oras tiesiog spaudžia.
Man visada sunku atsakyti į klausimą, kiek reikia treniruotis prieš įveikiant ežerą. Vaikystėje esu lankęs plaukimo treniruotes, nuo šešerių iki dvylikos metų jos buvo labai intensyvios.
Vėliau iš Vilniaus teko persikraustyti į Klaipėdą, čia plaukimą primiršau. O dabar pomėgis grįžo su nauja jėga.
– Ar daug tarp kolegų, draugų tokių, kuriems nesvetimas panašus pomėgis? Apskritai ar vilniečiai yra plaukikai?
– Yra triatlonininkų bendruomenė, bet aš jai nepriklausau. Per jų varžybas labiau jaučiuosi ateivis. O tarp draugų nėra daug tokių, kurie plauktų per ežerus. O aš pajutau, kad jau pradėjau galvoti, kurį ežerą norėčiau įveikti.
Pradėjau kelti sau tikslus – ten norėčiau plaukti, paskui ten.
Šiek tiek keista: vilniečiai laksto dviračiais, įveikia vis ilgesnius atstumus bėgdami, tačiau plaukti nesiryžta. Nerandu atsakymo, kodėl.
– Yra Lietuvoje ežeras, kurio neįveiktumėte?
– Penki kilometrai man daug sunkumų dar nesukelia. Pusantros valandos mosuoti rankomis įmanoma, nes nemėgstu vandenyje ilgai plūduriuoti.
Bet laukia Tauragno ežeras. Kai jį pamėginsiu įveikti, tada galėsiu sakyti. Kol kas nežinau, kuris ežeras neįveikiamas, kuris sunkiausias. Turbūt greitai turėsiu atsakymą į šį klausimą.
Nuplaukus ežeru penkis kilometrus kitą dieną šiek tiek skauda nugarą. Bet tai būna geras skausmas.
Mėgstu minti ir dviračio pedalus. Pastarąjį kartą nuvažiavau 89 kilometrus – iš Vilniaus per Vievį, Dūkštas grįžau atgal į sostinę. Po tokio pasivažinėjimo kitą dieną jaučiausi taip, lyg man kas gerai būtų į užpakalį įspyręs. Supratau, kad plaukimas sukelia mažiau skausmo.
Gaila, kad dėl rankos traumos šią vasarą teko daug praleisti.
Tad dabar noriu su kaupu susigrąžinti tai, ką praradau.
– Plaukdamas per ežerą tariatės su jį pažįstančiais žmonėmis? Juk kartais toks plaukimas gali būti pavojingas?
– Plaukdamas visada prisisegu plūduriuojančią daiktadėžę, kurią kilus pavojui galima naudoti kaip gelbėjimosi liemenę.
Kai apiplaukiau Dviragį ir išlipau į krantą, kuriame buvo tik viena moteris, supratau, kad ji stebėjo mano plaukimą. Moteris prisipažino netikėjusi, kad žmogus gali tiek apiplaukti.
Kitais atvejais poilsiaujantys prie ežerų, pamatę plaukiką, pamojuoja. Nuotaika iš karto tampa geresnė.
– Koks jausmas apima įveikus distanciją – jaučiatės esąs nugalėtojas?
– Kai plauki ilgesnį atstumą, imi manyti, kad tavęs prie finišo kažkas turėtų laukti. Bet kaip įbridai, taip ir išlipi į krantą vienas. Jau po pirmo plaukimo kilometro viskas galvoje išsijungia.
Įkvepiu, iškvepiu orą, kartu išlekia mintys apie darbą, santykius, nesklandumus.
Taip, pačioje pradžioje dar galvoju, kas yra po vandeniu. Tokios mintys apima nuo vaikystės, kai girdėjau suaugusiųjų pasakojimus apie gilumoje gyvenančias pabaisas.
– Gal skęsti teko?
– Ne kartą. Vieną kartą draugė skendo jūroje, teko traukti. Didelio streso man gelbėjimas nesukėlė, tad ir draugei liepiau atsipalaiduoti. Taip ją kartu su bangomis ir mėčiau į krantą, kol laimingai jį pasiekėme.
Du mano draugai nuskendo. Vienas jų – su kuriuo kartu grojau. Su seneliu kartą vidury ežero buvome atsidūrę vandenyje apvirtus valčiai.
Atrodytų keista, bet teko skęsti per varžybas. Vieną kartą manęs vos nepaskandino.
Būna, kad ežero viduryje koją sutraukia mėšlungis. Taip, kartais trumpam apima baimė, bet stengiuosi save suvaldyti. Tai darau sau įgnybdamas.
