O aš visuomet mielai papasakoju, kad juos sutinkame labai įvairiai. Su vienais jų susipažįstame renginiuose ir susidomime jų veikla, hobiais ar neeilinėmis savybėmis. Kitus gi mums pasiūlo tie, kurie šiuos geriausiai ir pažįsta – artimieji, kaimynai. Paskambina, būna, su kreipimusi parašyti „apie labai įdomų, bet drovų žmogų“.
Treti, pasitaiko, kad apie save praneša ir susipažinti pakviečia patys.
Taigi, istorijų herojus sutinkame pačiais įvairiausiais keliais ir pačiose netikėčiausiose vietose.
Kuomet pirmąjį punktą išsigryniname, įprastai seka ir antrasis klausimas: „O iš kur gi tiek įdomių žmonių tokiame mažame mieste?“
Klausiantiems visuomet turiu paruošusi vieną labai paprastą atsakymą – įdomus ir nepaprastas yra kiekvienas žmogus. Savo hobiu, požiūriu, išvaizda, talentais, pasiekimais ar įsitikinimais, nepaisant to, kokie radikalūs jie būtų. Kiekvienas turi ką pasakyti. Tiesiog reikia mokėti tą „cinkelį“ užčiuopti.
Štai su viena įdomia kėdainiete, su kuria šiandien ir norime Jus supažindinti, mus supažindino mūsų redakcijos spaudos platintoja Jūratė.
Jūratė tris kartus per savaitę neša „Rinkos aikštę“ ją užsiprenumeravusiai Janina. Kai vieną ankstyvą rytą sutikau su laikraščiais pas skaitytojus skubančią Jūratę ir paklausiau, iš kur tiek puikios nuotaikos iš pat ankstyvo ryto, ši nedaugžodžiavo: „Yra žmonių, kurie sugeba užkrėsti gera nuotaika. Ką tik nunešiau laikraštį Janinai – ši moteris visada užkrečia gera nuotaika, Ji visada linksma, guvi, energijos pavydėti jai gali, o ir talentinga – rankomis kuria tikrus stebuklus... su kriauklelėmis.“
„Puiku, – pagalvojau. – Mezgančių, neriančių, pinančių, piešiančių – pačių įvairiausių sugebėjimų žmonių teko sutikti. O štai tokio, kurio meno darbų žaliava yra kriauklės, sutikti dar neteko.“
Jau netrukus Janina LEIKIENĖ man atvėrė savo namų duris. Pasiūlė prisėsti svečių kambaryje. Kaip mat pavaišino pačios iš sodo skintų vyšnių.
Ir aš, atėjusi pas kėdainietę moterį kalbėtis apie kriauklytes, nė nenutuokiau, kokį neeilinės meilės istorijos, vertą romantinio filmo scenarijaus, puslapį aš tuoj tuoj atversiu...
Bet, kaip sakoma, apie bites ir apie ūkį – nuo pačių pradžių.
Teises išlaikė... perkopusi 70 (!)
Susitikimą su Janina suplanuoti nebuvo labai paprasta. Tai ji sode vyšnias skina ir į ragelį nuoširdžiai teisinasi, kad tiesiog privalo visas nuskabyti, kol paskutiniųjų nenuėdė varnėnai... Tai ji kapinaitėse, tai į pajūrį ruošiasi išvykti...
„Iš kur tiek energijos, Janina? – klausiu pašnekovės. – Dar pasakykite, jog pati ir vyšnių skinti, ir į kapinaites automobiliu važinėjate... Ir dargi ne keleivio, o vairuotojo vietoje?“
„Net nežinau iš kur energija... Gal šeimos bruožas? – šypteli. – O važinėju tai pati. Išsilaikiau teises iš naujo prieš dvejus metus, perkopusi septyniasdešimtmetį. Vairuoju kone trisdešimt metų, turėjau rusiškas teises, pražiopsojau laiką, kada reikėjo pasikeisti... Ir pasibaigė automobilio techninės apžiūros galiojimo laikas. „Regitros“ darbuotojai pamatė mano rusišką, seną vairuotojo pažymėjimą ir informavo, kad jį būtina pasikeisti. O kur gi tu, žmogau, be teisių važiuosi? Niekur. Stovėk atsistojęs ir žiopsiok... Neturėjau kur dėtis, tik... eiti į vairavimo mokyklą kartu su jaunimu, išlaikyti teorijos, praktikos egzaminus ir gauti naują vairuoto pažymėjimą. Ir valio – už pusmečio man nebereikės „klevo lapo“!“
„O kaip į jus kursų draugai žiūrėjo?“ – nusijuokiu.
„Klasėje susirinko vien jaunimas ir aš savo žila galva... Turbūt galvojo: „Ką čia veikia ta močiutė?“ – juokiasi Janina. – Na, eina visi į kursus, einu ir aš. Eina visi laikyti teorijos egzamino – einu ir aš. Eina visi praktikos egzamino laikyti – einu ir aš kartu. Turbūt visiems buvo dyvai, kad tokia močiutė visus egzaminus išlaikė. O vairuoti man patinka. Dvi dienas, būna, niekur nereikia važiuoti, nėra reikalų, tai sėdu ir tiesiog pasivažinėju po miestą. Labai norisi.“
Ištekėjo po... mėnesio pažinties
Mane sužavi J. Leikienės humoro jausmas, sąmojis, įžvalgos ir be galo taisyklinga dikcija.
„Janina, na, dabar, kaip suprantu, ilsitės užtarnautame poilsyje. O kokį darbą dirbote? Galbūt pedagogė, galbūt medikė buvote? Nė neabejoju, kad jūsų darbas buvo intelekto reikalaujantis?“ – klausiu, o diskusija kol kas apie įvairius dalykus rutuliojasi taip įdomiai, kad dar nė nesiruošiu kalbos lenkti link kriauklelių.
Et, palauks.
„Lietuvoje mažai dirbau. Trisdešimt ketverius metus gyvenau Norilske – dideliame mieste Krasnojarsko krašte, Rusijoje. Mano vyras buvo tremtinių vaikas. Apsivedėme čia, Lietuvoje, ir jis mane atgal į Rusiją „išsitrėmė“ drauge su savimi“, – šypteli Janina.
Ir čia paaiškėja, kad moters širdį prieš pat devynioliktąjį gimtadienį užkariavo labai gražus vyras labai gražiu lietuvišku vardu – Algirdas Leikus.
„Gyvenau netoli Cinkiškio, Selveravoje. Ten mano kraštai, mano gimtinė. Šalia gyveno Algirdo sesuo, ji buvo tremtinė, bet atitekėjo į mano kaimą. Aš tuo metu kaime dirbau paštininke. Ji nuo mudviejų pažinties pradžios kartojo, kad būsiu jos „brolienė“. „Nejuokauk“, – jai vis kartodavau.... Ir vienu metu jos brolis iš Norilsko į Lietuvą sugrįžo atostogoms. Vos tik parvyko, sesuo puolė mudu pažindinti. Per mėnesį susipažinom, apsivedėm ir išvykome į Norilską abu. Kaip šeima. Spalio 15-ąją atšokom vestuves, o jau kitą dieną išvažiavom iš Lietuvos“, – degančiomis akimis apie sutuoktinį, kurį į amžinąją kelionę išlydėjo prieš kiek daugiau nei metus, kalba J. Leikienė.
Apie sutuoktinį Algirdą, su kuriuo susituokė tepraėjus mėnesiui nuo pažinties pradžios, ir drauge išgyveno net penkiasdešimt šešerius metus.
„Arba vedi, arba viso gero“
„Negi taip greitai ir taip smarkiai pamilote? Kodėl gi nenumojote ranką į tremtinių vaiką iš Krasnojarsko ir neieškojote kokio cinkiškiečio? Na, kad arčiau gimtųjų kraštų būtų?“ – domiuosi.
„Na, aš iš pirmo žvilgsnio pamilau Algirdą. Vis tik nebuvau tikra, kaip bus, kaip mums susiklostys reikalai, kai išvyksiu kartu su juo. Todėl iškėliau ultimatumą – arba tuokiamės ir važiuoju kartu į šiaurę, arba nesituokiam ir niekur aš nevažiuoju, – juokiasi prisimindama savo būsimam sutuoktiniui iškeltą sąlygą. – Algirdas buvo labai įdomus, mandagus ir kuklus. Labai išvaizdus ir nuoširdus vyras. Nebuvo galima nuo jo „nueiti“. Nebuvo galima jo nemylėti ir palikti jį vieną. Tiesa, jis grįžo su mintimi išbandyti laimę Lietuvoje, ieškojo darbo Kaune, bet kaip į tremtinių vaiką į jį skersai tuo metu žvelgė, pasakė, kad darbo dabar jam nėra... Taigi 1961-aisiais susituokę išvykome.“
Rusai sutiko išskėstomis rankomis
Persikėlę gyventi į naujuosius namus – Norilską – Janina ir Algirdas netruko ten įleisti šaknų. Jos vyras trejus metus buvo dirbęs šachtose šio miesto apylinkėse, tad darbo vietą turėjo. Janina įsidarbino fabrike ūkvede, o galiausiai – gamybos viršininko pavaduotoja.
„Ant mano pečių buvo visas fabrikas. Pradedant adata ir siūlais, baigiant rūpesčiais, kad tik visi kabinetai ir darbuotojų aprangos būtų švarios, – kalbėjo J. Leikienė. – Vyras buvo šachtininkas, kasė rūdą, tose šachtose buvo visa Mendelejevo lentelė metalų.“
O kaip gi šviežiai sukurtą šeimyną pasitiko Norilske gyvenę rusai?
„Labai šiltai. Turėjom labai gerų draugų. Mums atvykus, kol radome butą, mudu priėmė Algirdo bendradarbis. Nedideliame, vieno kambario butelyje jau gyveno trys žmonės, bet priėmė ir mus. Buto šeimininkas miegojo ant žemės, mums užleisdamas lovą. Politika, valdžia – tai kas kita, o eiliniai rusai – žmonės nuostabūs. Visuomet padės: ar bėdoj, ar ligoj, ar varge – jeigu tik ko reikia. Lietuvius šiaurėje jie visuomet vertino už atsakomybę, žodžio laikymąsi ir darbštumą, – pasakojo J. Leikienė. – Vis dėlto, turėjome ir gerų draugų lietuvių – netgi tris šeimas. Kartu vakarodavome, armonika grodavome, lietuviškas dainas traukdavome. Tiesa, jie buvo vyresni už mudu su vyru, daug anksčiau išvyko į Lietuvą.“
Savo keturių kambarių bute Janina yra įsikūrusi jaukias, nedidukes dirbtuvėles. Jose – dėžės, dėželės ir dėžutės su žaliava, kuri netrukus taps meno kūriniais. Kriauklelės pas Janiną – ir nuo Dubysos pakrančių, ir anūko iš Airijos parvežtos į nuolat pildomą kolekciją, ir netgi prekybcentriuose pirktos. J. Šveikytės nuotr. Dešimt mėnesių žiemos ir – 60°C
„O koks, Janina, buvo tas gyvenimas Rusijos šiaurėje? Šiaurės pašvaistes regėjote?“ – klausiu.
„Matėme, – šypteli. – Tie trisdešimt ketveri metai išties buvo be galo įdomūs. Kaip dainoje, šiaurėje – dešimt mėnesių žiemos, o į likusius du telpa pavasaris, vasara ir ruduo. Poliarinės dienos ir naktys. Kada tęsiasi naktys – nėra dienos, visur dega lempos ištisą parą, kada tęsiasi poliarinės dienos – nėra nakties. Šaltis, pūga, vėjai. Daugiausia teko sulaukti 63 laipsnių žemiau nulio temperatūros. Miestelis – kasybos ir metalurgijos kompleksas, pilnas fabrikų, su labai užterštu oru. Galima sakyti, jog visai be gamtos, tik su karklais ir mažais beržiukais. Aišku, buvo grybų, uogų, geros žuvies, buvo ir labai gražių ežerų. Maistas – džiovinti svogūnai, morkos, bulvės. Pienas, grietinė – milteliai. Kaip kad kruopas kokias užpildavai ir išsivirdavai košę ar sriubą. Aplink – tik akmenys, skalda – kur auginti daržoves, greta nebuvo.“
„Nostalgija sukyla prisiminus laikus Norilske?“ – smalsauju.
„Šiek tiek. Nostalgija žmonių, kuriuos sutikome, pamilome ir palikome su visu 2005-siais išvykdami į Lietuvą, į Kėdainius, kur turėjome giminių. Deja deja, gyvų draugų Norilske jau nebėra“, – atsidūsta.
Tėvynės ilgesys – nuolatinis palydovas
„O ten būdami Lietuvos ar pasiilgdavote?“ – užvedu temą, kuri mane, kaip didelę gimtosios šalies patriotę, ypatingai jaudina šiais, Valstybės atkūrimo šimtmečio metais.
„Vaje... Nė kalbos nėra... Lietuva visada buvo arčiausiai širdies. Kai keliaudavome atostogų, iš Norilsko skrisdavome į Maskvą, o iš ten pasiekdavome Vilnių. Kuomet lėktuvas nusileisdavo Maskvoje persėdimui, užplūsdavo tokie jausmai, kuriuos žodžiais nusakyti sunku... Atrodydavo, aš jau kad ir pėsčiomis galiu pareiti į Lietuvą, jeigu niekas neskraidins, jeigu niekas neveš...
O Vilniuje vos tik pirmą žingsnį iš lėktuvo iškėlus viskas atrodė gražiau ir kvepėjo gardžiau. Netgi žolė. Širdis spurdėdavo aplink lietuvių kalbą girdint. Skrendant namo visuomet būdavo bloga ir liūdna, nuskridus net temperatūra kaskart pakildavo, – prisimena Janina. – Netikiu, kai šiandien užsienyje gyvenantys lietuviai sako, kad niekada nesugrįš gyventi į tėvynę. Anksčiau ar vėliau visi jausis taip, kaip aš kadaise – gyvendama Norilske ir beprotiškai ilgėdamasi Lietuvos.
Užauginome du vaikus – sūnų Rimą ir dukrą Danguolę, kurie į Lietuvą gyventi grįžo anksčiau negu mes. O kuo anksčiau priimti sprendimą grįžti į Lietuvą juos skatino ne kas kitas, o mudu su Algirdu.“
Kėdainiečiai irgi sutiko šiltai
O ar draugiškai, kaži, dešimtis metų svetur pragyvenusius lietuvius priėmė kėdainiečiai?
„Na, vos tik sugrįžę – mažai ką čia ir pažinojome... Bet su laiku pažįstamų ratas plėtėsi. Sutiko šiltai ir su humoru. Štai, pavyzdžiui, dar kurį laiką man painiojosi kai kurie lietuviški ir rusiški žodžiai. Tarkime, kaimynams sakydavau: „Va, šiandien per „televidenie“ labai įdomią laidą rodė“, arba kartą sode paklausiau kaimynės, koks čia „knablys“.
„Taigi ne knablys čia, o kablys“, – atsakė su šypsena. Netyčia išsprūsdavo, bet, svarbiausia, kad aplinkinius prajuokindavo, o ne pyktį keldavo. Su Algirdu buvome bendraujantys, aktyvūs žmonės. Aš lankiau chorą, o patys puikiai žinote, kaip dainos ir muzika sujungia.“
Kriauklytės nebyliai kvietė keletą metų
„Janina, o galų gale, kaip ir kada gyvenime prabudo meno gyslelė? Kaip pradėjote naujam gyvenimui prikėlinėti kriauklytes, ir ne bet kaip, bet kaip pačius gražiausius gėlių žiedus?“ – šiaip ne taip prieinu prie kriauklyčių. Gaila, kad laikraščio puslapio apimtis ribota – apie Janiną dar rašyčiau, rašyčiau ir rašyčiau.
„Prieš kokius penkerius metus su pussesere ilsėjomės prie Dubysos. Upės pakrantėje tąkart prisirinkau kriauklių. Jos nebyliai mane šaukė kelis metus, voliojosi dėžutėje, o aš prieidama vis dėliojau ir dėliojau kartą, antrą, septintą... Iki kol vieną kartą jas apverčiau taip, kad pamačiau, jog iš kriauklyčių galiu sudėti... lelijos žiedą. Taip ir prasidėjo.
Daug paveikslų ir suvenyrų esu prigaminusi. Jais apdalinti, apdovanoti giminės, draugai, kaimynai. Tinka bet kokiai progai! Ir dar nė vieno darbelio nebuvo identiško, visi pavyksta labai skirtingi vienas nuo kito, – pastebi Janina. – Pirmąją gėlę iš kriauklyčių pagaminti užtrukau kokias tris dienas. Kai pamačiau, kad iš mano prie Dubysos surinktų kriauklių kažką galima pagaminti, dar sukau galvą, kaip nudažyti, kaip suklijuoti...
Dabar prie vieno darbo maždaug dieną praleidžiu. Kriauklytes ir pati parenku, ir parduotuvėje yra nusipirkti, ir anūkas kaskart iš Airijos atostogų į Lietuvą sugrįždamas parveža. „Močiut, ar kriauklyčių reikia?“ – prieš parskrisdamas visada paklausia. Taip ir leidžiu laiką žiemą, kuomet nereikia su varnėnais prie vyšnios sode kariauti.“
„O kaži, ar Rusijoje, ten, kur gyvenote, rastumėte tinkamų kriauklių savo rankdarbiams?“ – šypteliu.
„Ne, tikrai nerasčiau, – kraipo galvą nedidelio ekspozicijų iš kriauklių muziejaus savuose namuose savininkė Janina. – Bet užtektinai turiu ir lietuviškų, ir airiškų. Žinokite, tinka ir tos, ir tos. Ir vienos, ir kitos – savaip ypatingos.“
Mene paskęsta visi vargai
„Janina, sakykite, o kada jūs kuriate? Tik tada, kai nuotaika gera, o gal tik tuomet, kai ji – prasta? O gal apskritai nėra jokio skirtumo, kada kurti meną?“ – klausiu.
„Dažnai prisėdu tada, kai susinervinu – pradedu dėlioti kriaukles į gėlės žiedą ir užmirštu visas savo problemas. Jos tiesiog paskęsta kriauklėse. Jeigu ką nors skaudena, bet sėdėti galiu, tai irgi puolu prie darbų“, – šypteli.
„Ar pastebėjote, kad susitikusios kalbėti apie kriaukleles, daugiausia, galų gale, kalbėjome apie Rusiją ir jūsų gyvenimo meilę – Algirdą?“ – nusistebiu.
„Ką padarysi. Gyvenimas jau toks“, – juokiasi.
„Koks? Įdomus?“ – neatlyžtu.
„Labai. Aš dėkinga vyrui, kad mane pasiėmė kartu. Kad pasaulio parodė. Kartu aplankėme labai daug vietų, ir ne vien Rusijoje, – prisimena Janina. – Su vyru gyvenime man visapusiškai labai labai pasisekė.“
„O kaip štai Algirdui – ar pasisekė su žmonele?“ – šypteliu.
„Manau, kad taip... Aš buvau gera žmona. Numeris vienas, ką turi daryti žmona – paruošti vyrui valgyti, palaikyti švarą namuose, vaikus apžiūrėti ir dar į darbą nueiti. Jeigu reikia – padainuoti, pagroti, nuotaiką stengtis pakelti. Gerai, jeigu vyras gali šias funkcijas išsidalinti su žmona. O jeigu dėl kokių nors priežasčių negali – tai tegu nors... aplodismentų jūrą savo mylimajai sukelia“, – balsu juokiasi J. Leikienė, užbaigdama mūsų pokalbį.
