Tuomet Laimutei buvo 28 m. Pavasarį ji pasijuto pribrendusi krikštui, tad užsuko į Šv.Jonų bažnyčią Vilniuje ir pasiprašė pakrikštijama. Kunigas jai džiugiai pranešė, kad tą galima padaryti nepaprastai – ją galės pakrikštyti pats popiežius.
Tuomet Laimutė pasimetė, nes nesijautė nusipelniusi tokių ypatingų krikštynų, netgi norėjo jų atsisakyti, bet kunigas patikino, kad viskas bus gerai. Vėliau ne vienas žmogus teiravosi, ar tik ji ne per pažintis bus įsiprašiusi pas patį popiežių.
Kadangi su Krikšto sakramentu merginai turėjo būti suteikti ir Pirmosios komunijos bei Sutvirtinimo sakramentai, ji kelis mėnesius vaikščiojo į pamokėles.
Lemiamą dieną ji, vilkėdama šviesą suknelę ir baltą nuometą, kartu su tėvais ir krikštatėviais atvyko į Vingio parką Vilniuje, kur vyko popiežiaus susitikimas su tikinčiaisiais. Pradžioje ji su kitais atvykėliais laukė patalpose prie scenos. Ten tapo ir tam tikros sumaišties liudytojais, nes popiežius sumanė suplanuotą renginio eigą pakreipti taip, kaip norėjosi jam pačiam. „Jis buvo netradicinis popiežius, mėgęs elgtis savaip“, – sakė Laimutė.
Taigi Jonas Paulius II nusprendė su kiekvienu krikštijamuoju trumpai pasišnekėti asmeniškai. Keletą žodžių per vertėją jis pasakė ir Laimutei. Ji iki šiol atsimena, kad didesnio jo susidomėjimo sulaukė prieš ją ėjęs ilgaplaukis vyrukas.
O ryškiausiai Laimutė dabar atsimena, kaip po krikšto atsisuko į žmones ir pamatė spalvingą skėčių jūrą. Ji rankose laikė degančią žvakę, o tuo metu lijo lietus, tad lipdama nuo scenos labai bijojo, kad tik žvakė neužgestų. „Rodės, nuo jaudulio net kojos linko“, – atsiminė moteris.
Iš popiežiaus ji gavo dovanų net du rožinius. Vieną jų atidavė savo broliui, kad ir jį lydėtų popiežiaus palaiminimas. Savo gautą rožinį rūpestingai saugo iki šiol.
Kai praėjus dvylikai metų po vizito į Lietuvą 2005 m. balandžio 2 d. Jonas Paulius II mirė, dailės mokytoja dirbanti Laimutė kryželiu išsiuvinėjo jo portretą. Iki tol ji siuvinėjimu neužsiėmė, bet tąsyk pajuto įkvėpimą. Rado jai patikusią popiežiaus nuotrauką ir pagalbininką, kuris tą nuotrauką pavertė kvadratukais, kad išeitų siuvinėjimui kryželiu skirta schema, ir ėmėsi darbo. Tam prireikė maždaug trijų mėnesių kruopštaus darbo vakarais.
Dabar Laimutės siuvinėtas popiežiaus portretas kabo jos miegamajame.
Pagoniškos išvaizdos katalikas
Tas ilgaplaukis vaikinas, kuri Laimutė vis dar atsimena iš prieš 25 metus vykusios krikštynų ceremonijos – menininkas Vygantas Chaladauskas-Vėjas (46 m.). Jis sakė ypatingų sentimentų prieš dabartinį popiežiaus vizitą nejaučiantis – visgi dabar Lietuvoje kitokia atmosfera ir žmonių požiūris į religiją, nei buvo 1993 m.
Ar neopagonį primenantis menininkas apskritai yra religingas? Vygantas patikino, kad taip – tam, kad būtumei katalikas, neturi atitikti kažkokių išvaizdos standartų. Vyras sakė, kad bažnyčioje lankosi per šventes, o kartais ir be ypatingos progos.
Kataliku jis jaučiasi tapęs būtent po popiežiaus Jono Pauliaus II krikšto – juk krikštas ir reiškia virsmą tikinčiuoju. Prieš tai vaikinas pats nusiteikė prisijungti prie religinės bendruomenės ir kreipėsi į šv.Jonų bažnyčios kunigą, o ten sulaukė pasiūlymo apsikrikštyti pas popiežių, nes organizuojant jo priėmimą buvo nuspręsta, kad reikia surinkti apie dešimtį krikštytis norinčių jaunų sąmoningų žmonių.
Vygantas sako, kad per ceremoniją labai nesibaimino, bet jaudulį jautė. Jį ir jo krikštatėvį pamatęs popiežius šyptelėjo ir lenkiškai paklausė: „Menininkai?“. Vyrui popiežius pasirodė esąs šiltas ir humori jausmą turintis žmogus.
Paveikslus tapantis ir skulptūras kuriantis Vygantas vėliau turėjo ir keletą religinės tematikos darbų. Didžiausias iš jų – restauruota Kulvos (Jonavos raj.) koplyčios freska.