„Tu pati gali“
„Nors ir tapau priklausoma nuo neįgaliojo vežimėlio, neišgyvenau depresijos. Ir tėvai manęs negailėjo. Kartais, kai paprašydavau ką nors paduoti, atsakydavo: tu ir pati gali. Ir jie būdavo teisūs, – sako Ramunė. – Gailestis mane verčia jaustis nejaukiai, noriu, kad su manimi bendrautų kaip su lygia.“
Nepaisydama traumos, Ramunė baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į universitetą. Abi mokslo įstaigos buvo nepritaikytos neįgaliesiems. Į mokyklą Ramunė atvykdavo tik atsiskaityti, o mokėsi namie. Mergina negalėjo mokytis kartu su kitais mokiniais, nes dėl laiptų negalėdavo patekti į mokyklą. Atėjus atsiskaityti, mokytojai nusileisdavo pas ją į pirmą aukštą.
Įkyrėjo prašyti pagalbos
Universitete mergina studijavo neilgai, tik keletą savaičių. Jai nusibodo nepritaikyta aplinka: žiemą – nenuvalyti šaligatviai, nepritaikytos auditorijos ir laiptai, laiptai, laiptai...
Problemos prasidėdavo Ramunei dar nepasiekus universiteto, automobilių stovėjimo aikštelėje –neįgaliesiems skirtos vietos dažniausiai būdavo užimtos sveikųjų, nesivarginančių paėjėti. Pasistačius automobilį, pasiekti reikiamą auditoriją Ramunei kartais užimdavo ir visą valandą. Ypač užtrukdavo, jei paskaitas perkeldavo į kitą pastatą – vėl reikėdavo eiti per lauką, apeiti pastatą, galvoti, kaip įveikti laiptus.
Studijos turėjo trukti ketverius metus, tačiau mergina jautė, kad tiek metų nuolat prašyti pagalbos nepajėgs. Iš pradžių Ramunė kentė nepatogumus tikėdamasi, kad situacija pagerės. Vis dėlto niekas nesikeitė ir nuolatinis prašinėjimas – padėti, pakelti, panešti – ją pribaigė. „Supykau ir mečiau tą reikalą, nors studijos patiko“, – sako pašnekovė.
Kad nebeliktų slenksčių
Ramunė neliko sėdėti namie – prekybos centre įsidarbino kasininke, ten išbuvo trejetą metų. Apie darbą likę geri prisiminimai. „Pirkėjams įtikdavau greitu darbu, protingai išdėliodavau prekes, – sako Ramunė. – Pas mane ateidavo visi neįgalieji – ne tik turintys judėjimo, bet ir klausos bei regos negalią. Silpnaregiai dažnai pasitikslindavo, ar tą prekę pasiėmė.“ Po trejų darbo metų prekybos centre ėmė dairytis kitokios veiklos ir įsidarbino Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatore.
Čia viena pagrindinių Ramunės veiklų – įvairių aplinkos objektų tikrinimas: ji tikrina, ar šie objektai prieinami pagyvenusiems, turintiems įvairių negalių ar laikinų traumų patyrusiems žmonėms, o ne tik jauniems ir stipriems. Per septynerius darbo metus mergina kartu su kolegomis apvažiavo ir patikrino apie 2000 objektų visoje Lietuvoje. Deja, daugiau nei pusė jų prieinami toli gražu ne visiems. Pavyzdžiui, net daugelis gydymo įstaigų ir mokyklų neprieinamos neįgaliesiems, ką kalbėti apie prekybos, pramogų ar turistų pamėgtas vietas. Negalią turintiems žmonėms sunku įveikti gausybę šaligatvių bortelių, slenksčių, kelią užstoja sunkios arba nepatogiai atsidarančios durys ir vėl – laiptai, laiptai, laiptai...
Ramunė aktyviai dalyvauja ir kuriant bei nuolat pildant interneto svetainę www.beslenksciu.lt, kurioje galima pasižiūrėti, ar prieinami konkretūs objektai, ir susidaryti norimą maršrutą. Šis Lietuvos žmonių su negalia projektas – unikalus, todėl nekeista, kad šią svetainę pamėgo ne tik neįgalieji, bet ir dirbantys turizmo sektoriuje.
Neįgaliųjų teisių gynėja
Dar viena Ramunės veikla – supažindinti moksleivius su neįgaliaisiais ir negaliomis, taip pat suteikti informacijos ir – turbūt dar svarbiau – palaikyti tuos, kurie ką tik patyrė traumą ir turi išmokti gyventi su negalia.
Ramunė dėl įgaliųjų teisių kovoja ne tik darbe. Prieš keletą metų kartu su neįgaliais draugais nuvykusi į vieną reabilitacijos įstaigą sužinojo, kad ji ir jos palydovai į baseiną nepateks vien todėl, kad yra neįgalūs. Nors ir rado baseiną, kuris mielai priėmė Ramunę ir jos draugus, šio atvejo ji nepamiršo – apie įvykį pranešė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai. „Noriu, kad įstaiga pakeistų savo požiūrį ir kitiems neįgaliesiems nereikėtų susidurti su diskriminacija“, – sako Ramunė.
Vienur išprašyta nesuteikus paslaugų, kitur Ramunė sulaukė prašymo patarti, kaip geriau visiems pritaikyti naujai statomą baseiną, pateikė nemažai vertingų siūlymų.
Kitas merginos aktyvumo pavyzdys – drauge su Lietuvos neįgaliųjų forumu laimėta byla prieš Vyriausiąją rinkimų komisiją ir Vilniaus miesto bei Vilniaus rajono savivaldybes dėl rinkimų neprieinamumo. Teismas konstatavo, kad lėšų trūkumas nėra pakankama priežastis riboti žmonių teises. Ramunė tikisi, kad šis precedentas paskatins ir kitų miestų bei rajonų savivaldybes prieinamumo klausimus spręsti atsakingiau.
Patinka ne tik ekstremalios veiklos
Aktyvi Ramunė ne tik darbe. Praėjus vos keletui mėnesių po stuburo traumos ji pradėjo sportuoti. Mergina žaidžia akmenslydį, šaudo lanku, plaukioja, mėto ietį, dalyvauja sprinto ir figūrinio važiavimo varžybose, puikiai vairuoja ir yra užkietėjusi lenktynininkė. Visai neseniai, pirmąjį rudens savaitgalį, Ramunė kartu su drauge Justina dalyvavo ralyje „Aplink Lietuvą“. Jame merginos, įveikusios 1000 kilometrų, užėmė antrą vietą tarp rankomis valdomų automobilių ir trečią – tarp merginų.
Paklausta, kaip ryžosi dalyvauti automobilių lenktynėse, Ramunė jau nebeprisimena, kas jai pasiūlė pabandyti. Ralyje „Aplink Lietuvą“ dalyvavo jau septintą kartą. Aktyvi mergina, vairuojanti rankomis valdomą automobilį, pripažįsta, kad jai vairuoti kur kas sunkiau negu sveikiesiems. Greičio pedalą ir stabdį ji turi spausti ranka, o ne koja, kaip įprasta, todėl vairuoti lieka tik kairioji ranka, kurią nuo intensyvaus vairo sukimo tiesiog pakerta. Nepaisydama sunkumų, Ramunė planuoja ir toliau dalyvauti raliuose, nes jai svarbu išbandyti save, patinka ir tai, kad lenktyniaujant reikia ne tik spausti pedalą, bet ir dirbti galva.
Mėgstanti ekstremalias veiklas mergina yra šokusi parašiutu ir skridusi oro balionu. Tačiau Ramunei patinka ne tik sportas ir ekstrymas – mergina yra vaidinusi Neįgaliųjų teatro spektakliuose, dalyvavusi neįgalių merginų grožio konkurse, kurį, beje, ir laimėjo.
„Aš galiu viską, kaip ir kiti, sveikieji, – šypsosi pašnekovė. – Net sugalvoju, kaip pasiekti aukštai padėtus daiktus.“ Labiausiai Ramunę erzina laiptai, todėl svajoja pasistatyti vieno aukšto namą, kuriame nebūtų nė vieno laiptelio.
