Vilniečio vadovaujama lenkų komanda, kurios pavadinimas reiškia jūros vilkai, palinkėjo treneriui išlaikyti jam būdingą tvirtą charakterį. Ščecinas M.Budzinauskui jau yra tapęs antraisiais namais.
„Taip sutapo, kad šiemet per savo gimtadienį, rugsėjo 7-ąją, sužinojau apie ligą. Tai nebuvo geriausia dovana. Mano giminėje yra daug ilgaamžių, tik senelis mirė nuo plaučių vėžio“, – pasakojo M.Budzinauskas.
Tačiau krepšinis išmokė vilnietį, kad niekuomet negalima pasiduoti.
„Kovosiu, nenuleisiu rankų, nes kito pasirinkimo nėra“, – prisipažino osteosarkoma susirgęs treneris.
Daug metų skyręs profesionaliam krepšiniui vyras nekart susidūrė su iššūkiais. Nuo M.K.Čiurlionio meno mokyklos laikų valtorna grojęs M.Budzinauskas vėliau ją padėjo į futliarą ir sugrįžo prie savo pirmosios meilės – krepšinio.
Krepšininko karjerą M.Budzinauskas pradėjo 1994 metais Vilniaus „Vado“ komandoje, o 1998–2001 metais žaidė Vilniaus „Sakaluose“, vėliau – kituose Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Prancūzijos, Graikijos, Slovėnijos, Slovakijos ir Švedijos krepšinio klubuose.
Vilnietis trenerio karjerą pradėjo 2010 metais, pastaruosius ketverius metus vyriausiojo trenerio pareigas ėjo Lenkijos aukščiausiojoje krepšinio lygoje.
Neseniai į Vilnių grįžęs treneris apgailestavo, kad reikėjo viską mesti, nors daug ką buvo sumanęs su šia Lenkijos ekipa.
Bet atėjo diena, kai jis suprato – privalo pasitraukti iš klubo ir gydytis.
„Apmaudu, nes darbai po truputį įsibėgėjo, o turiu nuo visko nusišalinti“, – pripažino treneris.
– Kuo skundėtės prieš sužinodamas apie ligą?
– Iš pradžių dešinėje kojoje atsirado auglys. Jį ištyrus paaiškėjo, kad tai piktybinis auglys.
– Kaip jis atsirado? Ar sumušėte kelį? Ar galėjo turėti įtakos kokia nors sportinė trauma?
– Gydytojai man sakė, kad tokių auglių priežastys dažniausiai būna nežinomos.
Iš pradžių jaučiau nedidelį skausmelį kojoje, kelio srityje.
Vasarą grįžęs iš Lenkijos, kai jau buvo pasibaigęs sportinis sezonas, ėmiau tirtis.
Paaiškėjo, kad kelyje yra pakitimų, yra auglys, o atlikus kaulinio audinio biopsiją neliko abejonių, kad tai – vėžys.
– Ar gilinotės į medicinos terminus? Kaip gydytojai vadina tą auglį?
– Tai yra osteosarkoma, arba piktybinis kaulinio audinio navikas.
Manęs laukia ne viena chemoterapijos procedūra, atrodo, kad šis kursas bus ilgas. Tada bus atlikta kojos operacija ir vėl pakartota chemoterapija.
– Ar apsisprendėte, kur norėtumėte gydytis? Gal ne Lietuvoje?
– Pasitikiu Lietuvos medikais, dėl to ir grįžau gydytis į gimtinę. Neslėpsiu, turėjau galimybių ir puikių sąlygų gydytis Lenkijoje, netgi kitose užsienio valstybėse.
Bet man buvo svarbu grįžti namo, kur šeima, artimieji, draugai. Mane operuos chirurgas Jaunius Kurtinaitis. Simboliška, kad ši pavardė susijusi su krepšinio pasauliu. Juk Lietuvoje daugelis žino buvusį krepšininką, o dabar trenerį Rimą Kurtinaitį.
O tai, kas susiję su onkologija, gydys onkologas chemoterapeutas Domantas Diglys.
Abu šie gydytojai man paliko labai gerą įspūdį, nutariau jais pasitikėti ir neieškoti pagalbos svetur.
Mūsų šalies gydytojai tikrai yra patyrę savo srities specialistai. Man buvo svarbu, kad jie turi aukščiausią kvalifikaciją ir didelę patirtį.
– Liga yra tai, kas sutrikdo mūsų gyvenimą, sužlugdo svajones, o kartais paverčia ateitį nežinomybe. Ar nebuvo pikta, kad susirgote?
– Kai sužinojau apie ligą, nebuvo saldu, ypač pirmos valandos, vėliau sunkios buvo ir kelios dienos. Bet neturėjau laiko pulti į neviltį.
Mano, kaip sportininko, charakteris yra užgrūdintas – kad ir kur būčiau, ar krepšinio aikštėje, ar ligoninės palatoje, jaučiuosi kaip kovotojas.
Tokia laikysena man turėtų padėti ir susidūrus su liga. Niekam nebūna lengvas prisipažinimas sau ir kitiems, kad sergi. Turi ne tik sugebėti priimti šią žinią, bet ir nenuleisti rankų, optimistiškai žiūrėti į ateitį.
– Ko jus išmokė sportininko gyvenimas? Ar žinote, kaip įmanoma susidoroti su sunkumais, kurie neretai laužo žmonių likimus?
– Žinau, kad nėra beviltiškų situacijų – tiek sporte, tiek gyvenime. Krepšinis imponuoja ir tuo, kad komanda gali išplėšti pergalę paskutinę akimirką iki teisėjo švilpuko, skelbiančio rungtynių pabaigą. Ir kasdienybėje yra daug netikėtumų, svarbu nepasiduoti ir kovoti. Ir noras laimėti yra būtinas.
– Ar leidžiate sau atsipalaiduoti? Padaryti pauzę? Galbūt žinia apie ligą paskatino apsvarstyti darbotvarkę? Galbūt organizmas pradėjo šlubuoti dėl pernelyg didelės įtampos?
– Sunku pasakyti, kokios mano ligos priežastys. Stengiuosi nepaleisti vadžių iš rankų ir valdyti situaciją. Kadangi patinka darbas, nejaučiu didelės įtampos ar ilgalaikio streso, kad reikėtų ilgai ilsėtis.
Man viskas būna atvirkščiai – vieną ar dvi dienas pabuvęs be krepšinio jaučiuosi taip, lyg būčiau susirgęs.
Mano bėdos prasideda tada, kai nėra krepšinio.
Nesu iš tų žmonių, kurie giliai išgyvena dėl kokių nors nesėkmių arba labai jautriai reaguoja, kai kas nors kritikuoja iš šalies.
Nemanau, kad su krepšiniu susijusios emocijos galėjo išderinti organizmą.
– Kiek metų atidavėte krepšiniui?
– Profesionaliame krepšinyje atsiradau, sakyčiau, vėlai – man jau buvo 24-eri.
Mano, kaip žaidėjo ir trenerio, karjera tęsiasi dvidešimt metų.
Tačiau krepšinis mane traukė nuo pat vaikystės, kiek save atsimenu, man visada tai rūpėjo.
– Ar prisimenate, kas jus pirmą kartą atvedė į krepšinio aikštelę?
– Vaikystėje nelankiau krepšinio mokyklos, bet visas dienas leisdavau lauke – pats mokiausi, kaip judėti su kamuoliu.
Iš tikrųjų labai vėlai pasirinkau profesionalaus sportininko kelią. Kai jau turėjau vieną aukštojo mokslo diplomą, pradėjau kabintis į aukščiausiąją krepšininkų lygą.
Iki tol mano pasaulis buvo labiau susijęs su muzika, baigiau M.K.Čiurlionio menų gimnaziją, grojau valtorna, maniau, kad tapsiu muzikantu.
Bet krepšinis man buvo kaip pirmoji meilė – kai tiktai pasitaikė proga, viską mečiau. Pasielgiau kaip koks nutrūktgalvis, nors pūčiau valtorną daug metų.
– Jau buvote susitaikęs su mintimi, kad grosite scenoje ir būsite pūtikas?
– Taip, nes sėkmingai baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kaip muzikantas turėjau gerą darbą – grojau Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopos orkestre.
Šis orkestras sutinka Lietuvoje garbingus svečius, užsienio politikus, įvairių šalių vadovus.
Daug įtakingų pasaulyje žmonių esu matęs iš arti. Mes grodavome įvairiausiomis progomis, mūsų orkestrą dažnai rodydavo per televiziją, žodžiu, tai buvo prestižinis darbas.
– O pasitraukęs iš orkestro turėjote pradėti nuo krepšinio abėcėlės?
– Mano privalumas – noras žaisti krepšinį, taip pat neblogi fiziniai duomenys.
Man sekėsi greitai persiorientuoti nuo natų grojimo prie kamuolio dėjimo į krepšį.
Per keletą metų pakilau nuo atsarginių suolelio Regionų krepšinio lygos komandoje iki svarbaus žaidėjo LKL ir užsienio komandose.
Vėliau išvykau į užsienį toliau siekti karjeros.
– Kiek metų jūs jau dirbate svetur?
– Sudėjus kartu žaidėjo ir trenerio darbą, bus apie 15 metų.
– Ar užsienyje gyvenote kartu su šeima – žmona Laima (46 m.), dukromis Milda (15 m.) ir Guoda (10 m.)?
– Dažniausiai vykdavau į užsienį vienas. Turėjau atsižvelgti į žmonos darbą ir vaikų interesus bei poreikius – juolab vaikai mokosi Vilniuje.
Mes stengdavomės pasinaudoti kiekviena proga, kad galėtume visi pabendrauti. Šeima dažnai atvykdavo pas mane pabūti mėnesį ir daugiau. Bet buvo įvairių momentų, kai tekdavo gyventi ir atskirai.
Aišku, pasitaikė ir liūdnesnių periodų. Būdamas krepšininkas turėjau apsišarvuoti kantrybe – kartais tekdavo laukti ir pusmetį, ieškodavau komandos, dairydavausi, kur labiau verta žaisti.
Didelė pauzė buvo ir prieš 16 metų dėl įvykusios kryžminių kelio raiščių traumos, tada taip pat teko gydytis namuose, Lietuvoje.
– Kuri koja tuomet nukentėjo?
– Tai buvo dešiniojo kelio trauma. Auglys ir atsirado tame pačiame kelyje, kuris anksčiau buvo traumuotas.
Nežinau, galbūt tai ir turėjo įtakos onkologiniam procesui. Dešinė koja mane vis apvilia, bet tikiu, kad kada nors tai baigsis.
