Valakupių reabilitacijos centre prieš 10 metų susipažinę Ernestas ir Jelena neabejojo, kad sukurs šeimą, nors apie tai daug nesvajojo. Ir vienas, ir kitas tuo metu siekė įsikabinti į gyvenimą ir būti naudingi visuomenei.
Reabilitacijos centre Ernestas lankė vairavimo kursus, Jelena – internetinio puslapio kūrimo mokymus.
„Žiūrėjome vienas į kitą“, – abipusį susižavėjimą iki šiol prisimena pora.
Jelena 12 metų sėdi vežimėlyje, Ernestas nuo ketverių metų nešioja rankos protezą.
Kodėl vaikas gimė be rankos, medikai anuomet negalėjo nustatyti. Tačiau tėvams vienturtis sūnus – tarsi Dievo dovana. Mat pirmasis vaikas, kurio jie laukė gimstant, pasaulio taip ir neišvydo, todėl Ernestas, gimęs neįgalus, buvo didžiausia laimė.
Tragiška avarija
Jeleną tragiška lemtis užklupo Norvegijoje – toje šalyje ji su draugu dirbo dažytojais. „Teko grįžti namo vienai ir atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį“, – pasakojo J.Česonienė.
Jelena su draugu po darbo važiavo motociklu namo. Motociklą vairavęs vyras posūkyje jo nesuvaldė ir vertėsi. Draugas žuvo iškart, stuburo ir kojos lūžius patyrusi keleivė komos būsenos pateko į ligoninę.
Norvegijos Hamaro mieste pora buvo pragyvenusi apie dvejus metus, dažė namus, tačiau tragiškas įvykis akimirksniu sužlugdė gyvenimą.
„Neatsimenu šio įvykio, buvo kalbama, kad prieš tai įvyko susidūrimas su mašina. Iš komos atsibudau jau Lietuvoje, kai po operacijų ir trijų savaičių gydymo Norvegijoje buvau parskraidinta į Vilnių.
Čia dar tris savaites gulėjau reanimacijos skyriuje. Mano būklė buvo labai sudėtinga, gydytojai nedavė nė vieno procento, kad gyvensiu“, – pasakojo Jelena ir pridūrė, kad tik užsispyrimas jai padėjo išlikti.
Sveikstančios moters gyvenimas apvirto aukštyn kojomis – pabudus iš komos jai viską reikėjo mokytis iš naujo: kosėti, čiaudėti, sėdėti.
„Labai norėjau gyventi. Tik po tokių įvykių pradedi suprasti, kad kiekvieną dieną reikia priimti kaip dovaną ir vertinti tai, ką turi“, – įsitikinusi pašnekovė.
Lengviau nei žmonai
E.Česonis seniai susitaikė su savo negalia ir tikino, kad jo likimas – lengvesnis nei žmonos. Ernestas nuo mažens pažinojo ir panašaus likimo draugą, kuris gimė be kojos.
Anuomet medikai ir jo tėvams negalėjo pasakyti, kodėl gimusio kūdikio koja nebuvo išsivysčiusi.
Šis berniukas gyveno gretimame kieme, todėl Ernestas jį gerai pažinojo nuo vaikystės, ir dabar jie pabendrauja. Anksčiau jie lankė neįgaliųjų sporto klubą.
Gali būti, kad negalią turintys žmonės geriau supranta tokius pačius, nes gali rasti nemažai bendrų interesų.
Todėl Ernestas ir Jelena šiuo metu taip pat neįsivaizduoja gyvenimo vienas be kito ir nebepastebi kokių nors trūkumų.
Net kai Jelena susipažino su vyru, iškart neįžvelgė, kad viena jo ranka – protezas. Prabėgus dviem savaitėms moteris įsitikino, kad kairė jo ranka – kitokia.
Dabar to nepastebėti neįmanoma, nes Ernestas protezą dažnai nusiima, kur nors namuose numeta. Kartais žmonos prašo paduoti jo ranką.
Bet poros kasdienybė beveik nesiskiria nuo sveikų žmonių, nes jie daro įprastus buities darbus, aktyviai leidžia laisvalaikį.
„Paauglystėje buvo visokių nuotykių ir išdaigų – baseine paleisdavau plaukti rankos protezą. Dabar to nedarau, o anuomet negalvodavau, kad kitas žmogus gali išsigąsti. Pakaks tų pokštų“, – patikino 2020-aisiais parolimpinėse žaidynėse Japonijoje, Tokijuje, ketinantis varžytis triatlonininkas.
Vaikšto be protezo
Nuo šių metų pavasario Ernestas dažniausiai vaikšto be rankos protezo – kai karštą dieną pritrynė odą, teko užgydyti žaizdą. Tuo metu vilnietis lankėsi sporto stovykloje Ispanijoje, todėl treniruotis per karščius su protezu buvo nepatogu.
Bet kai vyras vaikšto be protezo, jaučia tam tikrą nepatogumą, lyg ko nors trūktų. Prieš vilkdamasis megztinį ar striukę Ernestas dažniausiai užsideda dirbtinę ranką, kad rankovė netabaluotų ir dėl to gatvėje į jį praeiviai neatkreiptų dėmesio.
Be to, kai yra su protezu, jam lengviau prilaikyti žmoną, pakelti ir persodinti į vežimėlį. Dirbtine ranka vyras įprato nešioti pirkinių maišus, prilaikyti lifto duris, nes ja nejunta jokio skausmo, jeigu netyčia priveria.
„Ne tik kartais vaikštau be rankos, bet ir plaukiu baseine. Kadangi ruošiuosi parolimpinėms žaidynėms, plaukti turėsiu be protezo. Su protezu tik dviratį minu, bėgu be jo.
Kai numynęs dviratį startuoju bėgimo trasoje, protezą numetu į dėžę ir lekiu“, – šypsodamasis pasakojo į triatlono rungtis – plaukimą, bėgimą ir važiavimą dviračiu – pasinėręs E.Česonis.
Nors Ernestas vaikystėje skaudžiai išgyveno dėl to, kad neturi vienos rankos ir mokykloje būdavo vadinamas berankiu, dabar jis nesivaržo dėl savo negalios.
Jis puikiai jaučiasi ir su protezu, ir be jo, nes paprasčiausiai pakeitė požiūrį: „Gali slėpti tą ranką, jausti gėdą, bet aš renkuosi kitą kelią – nesigėdyti.“
Ernestas nuo ketvirtojo gimtadienio nešioja protezą – pirmasis buvo medinis, dažnai pritrindavo ranką. Vėliau pirmasis protezas buvo pakeistas naujoviškesniu, tačiau juo vaikas neilgai naudojosi. Augant tekdavo keisti ir rankos protezą.
„Dabar jie daugmaž vienodi, turiu net tris: vieną naudoju sportui, kitą – dėl grožio, o trečias guli rūsyje. Anksčiau turėtus protezus išmečiau, bet jeigu grąžinčiau laiką, juos kolekcionuočiau. Tuomet būtų matyti, koks protezas buvo prieš trisdešimt metų, o koks – dabar.
Nežinau, kokia nauda iš to būtų, greičiausiai tai daryčiau dėl savęs. Juk būtų matyti, kaip keitėsi technologijos: pirmasis buvo su varžteliu, odiniu dirželiu, po to – plastikinis, dabartiniai – iš stiklo pluošto, matyti imituotos venos, odos raukšlės“, – šypsodamasis pasakojo E.Česonis.
Dirbtinė ranka Ernestui itin gelbėja buityje. Sportininkas nesibodi išplauti namuose grindų, nuvalyti dulkių.
Sūrių verslas
Tačiau kartais ateina ir namų tvarkytoja, kai Ernestui nelieka laiko buičiai. Jelena taip pat nėra tik namų šeimininkė – moteris rūpinasi sūrių verslu.
„Neturime savo ūkio ir daug avių, ožkų ar karvių“, – juokaudamas apie sūrių verslą užsiminė vyras. Labiau į šį verslą įsitraukusi žmona, ji sustyguoja visus užsakymus, kad sūriai iš visos Lietuvos būtų pristatyti į prekyvietę Vilniuje.
Sūriais prekiauja ne sutuoktiniai, o kiti darbuotojai.
„Mes juos prižiūrime“, – šypsodamasi tikino J.Česonienė. Į neįgaliųjų įsteigtą sūrinę Vilniuje atkeliaujančių sūrių maršrutai driekiasi nuo Vilkaviškio iki Molėtų.
„Mums drauge kilo sumanymas prekiauti sūriais, nors aš juos valgyti mėgstu labiau negu vyras. Dabar ne kasdien ir mūsų namuose būna sūrio, nes jau atsivalgėme“, – patikino daugiau nei metus šiuo verslu besirūpinanti J.Česonienė.
Kurti sūrinę šeima nusprendė, nes matė šio verslo nišą. „Nusipirkti mėsos galima visur – ūkininkai jos labai daug siūlo. O rasti lietuviškų sūrių vienoje vietoje sudėtinga. Tokių prekybos vietų nėra daug“, – sakė Jelena.
Panašiu metu, kai buvo kuriama Vilniaus sūrinė, E.Česonis pasinėrė į triatloną. Dėl troškimo atsidėti sportui ir ruoštis parolimpinėms žaidynėms Ernestas paliko vairuotojo darbą Lietuvos žmonių su negalia sąjungoje. Šeima pragyvena iš sūrinės pajamų, gauna socialines pašalpas ir nesiskundžia ko nors stokojanti.
Apie šeimą nesvajojo
Savų negalių užgrūdinta pora įrodė, kad įmanoma kurti visavertį gyvenimą. Prieš tai, kol sutiko vienas kitą, jie nekvaršino galvos, ar bus lemta sukurti šeimą. Jelena neslėpė, kad nekūrė planų ištekėti.
„Reikėjo išmokti gyventi tokios būsenos, kokios esu dabar. Netgi negalvojau apie tai“, – apie meilės galią užsiminė moteris.
Ernestas taip pat savęs neklausdavo, nori ar ne turėti šeimą. Jis, kaip ir visi, mąstė, kad būtų gerai šeimą sukurti kada nors ateityje.
„Bet viskas susiklostė netikėtai ir greitai“, – įsitikino triatlonininkas, susipažinęs su Jelena.
Nors ir anksčiau linksmo būdo vyrui netrūko gerbėjų dėmesio, rimtų draugysčių nebuvo. Jelena jam pasirodė rimčiausia kandidatė į žmonas.
Ernestas ir Jelena 2010 metų balandžio 17-ąją Šv.Jonų bažnyčioje davė meilės priesaiką.
Ant Jelenos rankos aštuonerius metus žiba vestuvinis žiedas, ant kurio išgraviruotas Ernesto vardas, o ant vyro žiedo – žmonos vardas.
Kaip ir daugelis sutuoktinių, juodu norėtų susilaukti atžalos. „Čia jau kaip Dievulis duos.
Šiuo metu daug laiko skiriu sportui, žmona – darbui, bet mūsų planuose numatytas ir kūdikis“, – patikino vyras.
Startai – su sveikais sportininkais ir augintine
Lietuvos triatlono taurės varžybose Druskininkuose šių metų rugsėjo 1-ąją E.Česonis varžėsi su daugiau nei šimtu sveikų sportininkų ir finišavo devintas.
Lankydamas neįgaliųjų sporto klubą Ernestas paauglystėje plaukiodavo baseine, dviračiu važinėdavosi po miestą, bet anksčiau niekada nebuvo prisiekęs dviratininkas. Nemažai metų jis lankė lengvąją atletiką, žaidė futbolą.
Bet labiausiai vyrą patraukė triatlonas, nes jam tai buvo nauja sporto šaka, kai vyksta viskas nepertraukiamai: plauki, bėgi, važiuoji dviračiu. „Dėl to patyriu naujų pojūčių – juk viena jauti, kai išlipi iš vandens, kita – kai sėdi ant dviračio ar pradedi bėgti. Svarbu neprarasti koordinacijos, nesiblaškyti. Atrodo, kad tai trys nesuderinamos šakos, bet iš tiesų gali suderinti, jeigu būsi susitelkęs, apskaičiavęs jėgas“, – pasakojo pusantrų metų triatlonu gyvenantis E.Česonis.
Ernestas šešis kartus per savaitę treniruojasi, dalyvauja varžybose ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje.
Praėjusių metų rugpjūčio 5 dieną lietuvis išmėgino jėgas Estijoje, Otepėje, vykusiose varžybose „Geležinis žmogus“, geriau žinomose kaip „Iron Man“. Vyrui teko 1900 metrų plaukti, 90 kilometrų minti dviratį ir 21 kilometrą bėgti. „Užimta vieta nėra svarbiausia, man svarbiau buvo dalyvauti ir finišuoti“, – tvirtino daugiau negu šešias valandas triatlono trasoje rungęsis Ernestas.
E.Česonis dažnai bėgioja su tigro kailio raštu marginta augintine bulterjerų veislės Dafne. Kalytė sportiška kaip ir šeimininkas. Dafnė – raumeninga. Triatlonininkas su augintine netgi dalyvavo Sausio 13-osios bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“.
