Tuomet tas pastatas Vilniuje priminė griuvėsius: be langų, trupančiu tinku. Už sienos, buvusioje vizitiečių bažnyčioje, veikė kalėjimas, o pastate, kuriame turėjo įsikurti hospisas, buvo kalėjimo administracija.
Lenkų režisierės Kingos Dębskos dokumentiniame filme „Čia gyvenama“, kurio pasaulinė premjera neseniai įvyko Vilniuje Lenkų kino festivalio metu, pasakojama, kaip vienuolė M.Rak nuo nulio pradėjo pagalbą sunkiems ligoniams.
Pasakodama apie sesers Michaelos darbą su paskutines dienas šiame pasaulyje skaičiuojančiais žmonėmis režisierė K.Dębska daugiau kalba apie gyvenimą, o ne apie mirtį.
Nuo 2012 metų Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė M.Rak vadovauja palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospisui, kuris įrengtas ir išlaikomas privačiomis aukotojų lėšomis, prie jo išlaikymo iš dalies prisidedant Vilniaus teritorinei ligonių kasai ir Vilniaus miesto savivaldybei. Norėdama atskleisti, kas vyksta už įstaigos durų, režisierė K.Dębska pakeitė požiūrį į daugelį dalykų. Klausimas, ko mus gali išmokyti žmonės, žinantys, kad greitai mirs, režisierei buvo vienas svarbiausių.
„Žodis „hospisas“ kilęs nuo žodžio „svetingumas“. Šis filmas mane nuvedė į naują kelionę.
Tikiuosi, kad kiekvienas žiūrovas išgyvens filmą savaip. Tiktai viena yra tikra šiame pasaulyje – tai, kad mes visi mirsime“, – sakė režisierė K.Dębska.
Prieš premjerą režisierė labai jaudinosi, nes filmo dar nebuvo mačiusi pagrindinė jo herojė sesuo Michaela. Lenkų menininkė įsitikino, kad būtent vienuolė sugeba keisti žmones.
Ši dokumentinė juosta skirta ir tiems, kurie iškeliavo anapilin, ir tiems, kurie dar yra hospise ir kurie čia atsidurs, nes čia gyvenama.
„Privalėjau sukurti šį filmą, kad galėčiau sugrąžinti skolą, nes hospise buvo rūpinamasi ir mano tėvais“, – prisipažino lenkų režisierė.
Tačiau kartais tikrovė gali būti niūresnė nei kino teatro ekrane. Dokumentinė juosta prasideda nuo šventės ir aukų rinkimo.
Sesuo Michaela nebijo žodžio „elgetauti“, nes kiekvieną mėnesį jai reikia surinkti apie 20 tūkstančių eurų, kad ligoniams nieko netrūktų.
Kai 2008 metais vienuolė atsidūrė Vilniuje, jai buvo patikėta kurti įstaigą beviltiškiems ligoniams. „Kas tai padarys, jei ne tu?“ – taip buvo pasakyta, nes vienuolė jau turėjo patirties vadovauti tokiems namams Lenkijoje.
Tuo metu Lietuvoje nebuvo nė vieno hospiso, niekas net nežinojo, kaip tokią gydymo įstaigą galima pavadinti lietuviškai.
O tokių paslaugų poreikis buvo didelis. Visų norinčiųjų gydytis neįmanoma ir dabar sutalpinti.
Yra nuolat pildomas registracijos žurnalas, bet pacientų eilė tokia didelė, kad atėjus dienai, kai pagaliau įmanoma sergantįjį perkelti į hospisą, dažnai jo jau nebūna tarp gyvųjų.
Sutaikė tėvą ir sūnų
Čia patekę žmonės turi savų paslapčių ir bėdų. Kartais jos taip slegia sąžinę, kad ilgai nerandama ramybės. Vienuolė M.Rak neretai būna šių žmonių saitas su išoriniu pasauliu.
Kartą jai teko atlikti sunkią užduotį – sutaikyti tėvą su sūnumi. Senyvo amžiaus vyras jautėsi prastai, nenorėjo matyti savo sūnaus.
Jo neapykanta buvo tokia stipri, kad smarkiai kankinosi ir niekaip negalėjo numirti. Senolį kamavo ne tik fizinis, bet ir dvasinis skausmas dėl nutrūkusių santykių su šeima.
Sesuo Michaela surado šio ligonio sūnų. Jis pasirodė esąs kariškis, todėl reikėjo valdžios sutikimo, kad galėtų palikti poligoną ir nuvykti pas savo mirštantį tėvą. Uniformuotas vyras nerodė didelio noro apsilankyti hospise, nes abejojo, ar ras bendrą kalbą su tėvu.
Kai kariškis įėjo į jo palatą, ligonis atsimerkė. Sūnus apkabino tėvą ir pradėjo verkti.
Tuo metu užgeso tėvo gyvybė. Kariškis dar kurį laiką buvo šalia tėvo, o išėjęs iš kambario seseriai Michaelai prisipažino esąs dėkingas, galėjęs amžiams atsisveikinti su tėvu.
Atsisveikinimų šiuose namuose būna ir labai liūdnų, ir skausmingų. Todėl mokėjimas prajuokinti ligonį – labai svarbus vienuolės M.Rak bruožas.
Viena šimtametė skundėsi, kad iš jos jokios naudos, nes vien ligos. Ji pradėjo skaičiuoti, kiek ir kokių diagnozių turi. Tada sesuo jai patarė prisiminti, kiek kavalierių jaunystėje turėjo. Moters veidas iškart nušvito.
Kai kurie ligoniai jautriai reaguoja į tai, kad jiems padeda ne artimieji, o slaugytojos, gydytojai, psichologė.
Tačiau padėka „Neužmiršiu iki paskutinės dienos“ čia skamba juokingai, nes visi žino, kad paskutinė diena gali ateiti labai greitai.
Savanoriauja ir kaliniai
Atvykusi į Vilnių vienuolė greitai surado, kas galėtų savanoriauti hospise, nes Lenkijoje yra paplitusi savanorystė tarp kalinių. Padėdami sunkiai sergantiesiems jie jaučiasi reikalingi. Lenkei pavyko susitarti su kalėjimo vadovybe, kad kaliniai būtų ruošiami tokiai savanorystei.
„Kam sėdėti už grotų ir nieko neveikti, jei jie gali ateiti pas mus atlikti kokio nors gero darbo“, – tikino M.Rak.
Dokumentiniame filme kalbinamas ne vienas medikas.
Pavyzdžiui, vilnietė onkologė radioterapeutė Kristina Slidevska hospise dirba nuo pirmųjų dienų.
Nors onkologinių pacientų gyvenimo trukmė ilgėja, taikomi šiuolaikiniai chemoterapijos ir radioterapijos metodai, gydytojos nuomone, simptominė paliatyvioji pagalba turėtų būti skiriama kur kas anksčiau, o ne tada, kai žmogus jau prie mirties.
Nacionalinio vėžio instituto gydytoja K.Slidevska nutarė prisidėti prie hospiso komandos, taip pagerbdama savo motiną, mirusią prieš 13 metų. Tuo metu Lietuvoje nebuvo tokios medicinos įstaigos kaip hospisas, o tik bendrojo profilio ligoninės.
K.Slidevska prisiminė savo pažintį su paliatyviosios medicinos pradininke Lietuvoje, Skausmo klinikos kūrėja, šviesaus atminimo gydytoja Jane Baubliene. Naujos žinios K.Slidevskai padėjo karšinti savo mamą, kuri sirgo onkologine liga.
„Reikia padėti žmogui ne tik gimti, bet ir palengvinti jo kančias, kai kūnas ruošiasi mirti. Jei padedi žmogui mirti oriai, be skausmų, be didelių kančių, supranti, kad tavo darbas prasmingas, net jauti pasitenkinimą“, – tikino vilnietė gydytoja.
Daugelis šeimų palūžta prižiūrėdamos savo artimąjį, kuris sunkiai serga. Dėl šios priežasties yra siekiama, kad sunkus ligonis mirtų gydymo įstaigoje, o ne namuose.
Tai šiuolaikinio gyvenimo bruožas, nes žmonės bijo susidurti su mirtimi, mano, kad staigi mirtis yra išvadavimas nuo kančių.
O anksčiau būdavo meldžiama geros mirties – staigi mirtis nebuvo vertinama kaip gera mirtis, nes žmogus nespėja atsisveikinti su visais, padėkoti jiems ar surašyti testamento.
„Visa tai būtina atlikti, nes tik viską padaręs žmogus padeda savo artimiesiems šioje žemiškoje kelionėje“, – įsitikinusi gydytoja K.Slidevska.
Optimizmas iki galo
Visi herojai, parodyti filme, yra stiprūs savo dvasia. Tačiau retas žmogus, atsidūręs ribinėje situacijoje, žinodamas, kad jo liga neišgydama, kad jo laukia tik mirtis, sugeba nesutrikti.
Viktoras yra vienas filmo herojų, kurio likimui žiūrovai liko neabejingi. Jis daug metų sirgo melanoma, į slaugos namus atėjo kaip savanoris, o vėliau jam pačiam prireikė pagalbos, todėl tapo pacientu.
Čia jis ir mirė. Net žinodamas savo beviltišką situaciją tiesiai į kamerą vyras pasakė: „Tikiuosi, kad man bus lengviau ir aš išeisiu savo kojomis.“
Dar vienas dokumentinės juostos herojus Valdemaras taip pat daug metų sirgo sunkia liga, kuri tai paūmėdavo, tai stabilizuodavosi. Jis išliko optimistas net tada, kai buvo sunku.
Viktoras ir Valdemaras, kuriems dedikuotas naujas filmas, norėjo gyventi hospise, nes čia gyvenimas tęsiasi.
Kita vertus, slaugytojams, jų padėjėjams ir gydytojams bendravimas su sunkiais ligoniais, kuriems kasdien vis prasčiau, gali būti sunkus išbandymas.
Juk visi žino – liga neišgydoma. Tokių sunkių akimirkų neįmanoma išvengti. Todėl net kelios dienos ar valandos, kai įmanoma padėti ligoniui, nėra smulkmena.
Jei ligonis nejaučia skausmo, yra aprengtas švariais baltiniais, pavalgydintas ir pagirdytas, tai nedidelė laimė, kuri praskaidrina paskutines dienas.
Savaitgaliais, kai budėdavo hospise, gydytoja K.Slidevska atsivesdavo net savo vaikus.
„O kur galėjau juos palikti, jei dirbau?“ – paprastai paaiškino ji.
Slaugos namuose dirba puiki specialistų komanda. Daugelis jų čia ateina atlikę savo pareigas kitose ligoninėse. Toks darbų pakeitimas – į naudą.
Kai reanimacijos skyrius pakeičiamas į slaugos ligoninę, medikas įgyja daugiau patirties, plečiasi jo akiratis, o tai apsaugo nuo išsekimo. Jis jaučiasi kur kas geriau, nei dirbdamas monotonišką darbą toje pačioje įstaigoje.
– Pagrindinių herojų Viktoro ir Valdemaro, nėra, jie mirė, kol vyko filmavimas. Ar tokia dokumentinės juostos pabaiga jūsų neprislėgė? – paklausiau po premjeros M.Rak.
– Man pagrindiniai herojai gyvi, tik jie kitoje erdvėje, dvasinis ryšys su jais nėra nutrūkęs.
Filme nekalbama apie tokius sunkius dalykus kaip mirties baimė, nerimas dėl ateities, vienišumas, žmogaus bejėgiškumas, neviltis, nors daugelis neišvengia šių būsenų.
– Ar to visada buvo siekiama sąmoningai?
– Viskas, ką vadiname negatyvumu, mums padeda atrasti tai, kas pozityvu. Yra daug išbandymų, kuriuos mums dovanoja gyvenimas, mes galime tai patirti ir padaryti tam tikras išvadas.
Tai priklauso tik nuo mūsų pačių.
– Turite subtilų humoro jausmą. Tai rodo dokumentinė juosta. Ar žmonės neįsižeidžia, kai į juos kreipiatės: „Sveikas, rūkaliau, narkomane, alkoholike“? O jie atsako: „Ar saldainiuose, kuriuos atnešei, yra marihuanos?“ Ar sunkiai sirgdami žmonės yra pasiruošę juokauti?
– Tai rodo, kad kiekvienas žmogus nori išgirsti ką nors linksmo, juokingo, ilgisi šypsenos ir nori matyti kito žmogaus linksmą veidą.
Mes neturime bijoti leisti žmonėms būti savimi ir leisti pasišaipyti iš savęs, neprarasti humoro jausmo.
– Ar sutikote žmonių, kurių likimas jus sukrėtė? Kaip nugalėti mirties baimę?
– Tai – sunkūs klausimai, bet kiekvienas sunkumas tam ir duotas, kad žmogus rastų tai, kas teikia vilties.
– Kino teatro salėje buvote kartu su žiūrovais ir pirmą kartą žiūrėjote į save iš šalies. Ar jaudinotės?
– Apėmė džiaugsmas, kad savo gyvenimo kelyje sutikau daug puikių žmonių, kurie dabar iškeliavę į amžinybę.
Taip pat įgijau daug nuostabių draugų, viena jų – Valdemaro žmona Beata, kuri taip pat atėjo į filmo premjerą.
– Kai 2008 metais atvykote į Vilnių, ar galvojote, kad Lietuva taps antrąja tėvyne?
– Taip, tuo neabejojau, nes čia veikė mūsų Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija Antrojo pasaulinio karo metais. Tai – svarbi aplinkybė, tai padeda mums kovoti už žmogaus orumą.
– Filme kalbama apie vaikų hospisą. Kada jis atvers duris?
– Šiuo metu vyksta statybos – tikimės, kad mums pavyks. Aš tikiu, kad šis dokumentinis filmas prie to prisidės. Stengsimės teikti pagalbą vaikams – tiek namų sąlygomis, tiek hospise.
