Svogūnų džemas Gintarei ir Danieliui tapo kulinarinės sėkmės raktu. Pernai gerokai prieš Kalėdas pradėję jį gaminti įsimylėjėliai neatsigynė užsakymų – ne tik bičiuliai, bet ir nepažįstami žmonės teiravosi svogūnų džemo dovanoms.
Nedideli stiklainiai su pikantišku pagardu, tinkamu prie mėsos patiekalų ar sūrio, buvo išgraibstyti didžiosioms šventėms. Tad kulinarinei sėkmei aplankius pora toliau ieškojo netradicinių būdų, kuo palepinti gurmanus.
Gintarė ir Danielis sulaukė nemažai kvietimų surengti gimtadienio vaišes, paruošti vakarienes namuose. Vasarą pora nestokojo darbo įvairiose stovyklose, veikusiose gamtos prieglobstyje, ir vaišino stovyklautojus vegetariškais patiekalais.
Rudenį sugrįžus į sostinę poros galvose sukasi nauji receptai, kuriuose nebūtinai reikėtų svogūnų. Mat ne visi juos mėgsta. Tačiau kai svogūnai tapo įsimylėjėlių vizitine kortele, Gintarė ir Danielis dabar jau žino, kuo ašaras spaudžiančias daržoves pakeisti arba prigesinti jų aitrumą, kad valgydami patiekalą svečiai nesipiktintų aštriu skoniu.
Panoro pokyčių
G.Šulskytė dar vaikystėje svajojo, kad norėtų suktis šeimos restorane – ruošti maistą, patiekti jį svečiams. Bet jos svajonė tik neseniai pradėjo pildytis. Dėl kulinarijos pašaukimo lietuvei teko netgi nusibelsti į Australiją!
Prieš kelionę į kitą žemyną Gintarė šešerius metus dirbo banke Vilniuje, tačiau vieną dieną panoro naujų atradimų.
„Pajutau, kad noriu save išbandyti, pakeliauti, pamatyti kitokį pasaulį, kol esu jauna, nors man buvo jau 28-eri. Vieni sako, kad atradimų ieškoti reikėtų sulaukus 18 ar 19 metų, bet juk gali išvykti ir dvidešimt aštuonerių – niekada ne per vėlu“, – įsitikino G.Šulskytė.
Lietuvė dvejus metus Sidnėjuje viename koledžų studijavo svetingumo vadybą. Baigusieji šiuos mokslus dažniausiai dirba viešbučiuose, restoranuose, baruose. Bet Gintarė dar studijų metais pradėjo ieškoti darbo, nes norėjo įgyti praktikos.
Po metų G.Šulskytė persikraustė į Melburną, garsėjantį aukšta maisto kultūra ir daugybe restoranų. Be to, australai mėgsta eiti į restoranus pusryčiauti, pietauti ar vakarieniauti.
Priėmė be patirties
Į Melburną Gintarė išvyko kaip į nežinomą žemę, nes šiame mieste neturėjo draugų ar pažįstamų, o ji ten norėjo susirasti darbą. Pirmiausia pradėjo lankyti gyvenimo būdo kursus ir juose susipažino su kanadiete. Lietuvė jos ir pasiteiravo, gal žino, kokiam restoranui reikėtų darbuotojos. Gintarė norėjo padirbėti virtuvėje.
Nauja pažįstama prasitarė, kad turi draugą, virtuvės vadovą, kuris kaip tik ieško virėjo. Tai buvo D.Wilhelmas.
„Jis manimi patikėjo, kad galiu dirbti virtuvėje“, – radusi darbą vieno iš restorano bendraturčių ir virtuvės vadovo D.Wilhelmo komandoje džiaugėsi lietuvė.
Kodėl Danielis iškart priėmė Gintarę į darbą? Ar australui lietuvė kaipmat krito į akį? Ne, meilė nebuvo greita kaip žaibas.
„Žinojau, kad Gintarė neturi daug patirties, bet iškart pajutau, jog ji turi aistrą gaminti, mokytis naujovių. Juk kartais priimi patyrusį žmogų, o jis nėra lankstus, nenori mokytis“, – paaiškino D.Wilhelmas.
Virtuvės vadovui nauja darbuotoja patiko ir kaip asmenybė.
„Ieškojau tokio žmogaus, kurio savybės man tiktų virtuvėje. Todėl svarbiausia buvo, kad tas žmogus mėgtų maistą, norėtų jį ruošti, su juo būtų lengva bendrauti ir jis pritaptų prie komandos.
Be to, Gintarė patraukė mano akį ir kaip išvaizdi mergina, tačiau buvau nusistatęs prieš meilės romanus su darbuotojomis“, – kalbėjo D.Wilhelmas, vis dėlto ryžęsis į virtuvę priimti simpatingą merginą.
Flirtavo, bet žingsnio nežengė
Gintarė neslėpė, kad jau po mėnesio darbo kartu supratusi, jog ją Danielis traukia ne tik kaip virtuvės profesionalas, bet ir kaip geras žmogus. Vyras taip pat juto simpatiją naujai darbuotojai.
Jiedu nevengė darbe flirto, bet vienas į kitą žiūrėjo kaip darbdavys į pavaldinę.
Po trijų mėnesių darbo abiem virtuvėje pasidarė ankšta, tapo sunku slėpti jausmus trisdešimties darbuotojų kolektyve.
„Kuris žengėte pirmą žingsnį?“ – nekantravau paklausti poros.
„Aš žengiau tą žingsnį“, – šypsodamasi ištarė Gintarė.
Prieš tai lietuvė paklausė draugės patarimo. Penkerius metus Australijoje gyvenusiai kanadietei Gintarė prisipažino, kad jai patinka Danielis ir ji nežino, ką daryti. Bičiulė apsidžiaugė ir pastūmėjo merginą apie tai pasikalbėti su virtuvės vadovu.
„Aš esu mergina ir negalėsiu žengti pirmo žingsnio, nes tai turi daryti vyras“, – spyriojosi Gintarė. Bet draugė perspėjo, kad Danielis niekada to nedarys, nes yra labai nedrąsus. Lietuvė laukė tinkamos progos apie savo jausmus prisipažinti darbdaviui.
Uždavė tiesų klausimą
Kai restoranas minėjo įkūrimo metines, darbuotojams buvo surengtas vakarėlis – visi kartu žaidė boulingą, vaišinosi.
„Kaip dabar atsimenu, kaip save drąsinau: „Gintare, arba turi žengti tą žingsnį ir atvirai pasikalbėti apie tai, kas vyksta tarp mūsų, arba, jeigu nieko nepavyktų, išeik iš darbo.“
G.Šulskytė svarstė, kad jeigu nesulauktų vyro atsako, neturėtų labai daug ko prarasti, nes darbą susirastų kitur. Mergina persižegnojo ir nuskubėjo prie Danieliaus.
„Kodėl tu su manimi flirtuoji ir daugiau nieko tarp mūsų neužsimezga?“ – tiesiai virtuvės vadovo paklausė žavinga virėja.
Darbdavys bandė išsisukti nuo atsakymo, bet netrukus patikino, kad bijojo būti atstumas, todėl delsė.
Tačiau nuo tos dienos australo ir lietuvės jausmai pralaužė ledus – jie tapo neišskiriami.
Darbuotojai džiugiai sutiko šią naujieną – jie pasveikino kolegas tapus pora.
Po keturių mėnesių jie įregistravo partnerystę dėl to, kad studijas Sidnėjuje baigusiai lietuvei vėliau būtų lengviau gauti vizą.
Pasipiršo po obelimi
Šį spalį Danielis ir Gintarė, kai atidarys kavinę moters gimtojoje Utenoje, minės dvejų metų draugystės sukaktį. Šįmet gegužės 1-ąją pora susižadėjo Prahoje. O tuoktis planuoja kitą vasarą – greičiausiai liepą, nes 2019-ųjų birželį jau turi kvietimą visą mėnesį gaminti maistą jogos mokytojų stovykloje.
Kaip nedrąsus vyras pasipiršo mylimajai? Danielis su šypsena pasakojo, kaip laukė tinkamos progos: „Kai sugalvojome vykti į Prahą, nusipirkome lėktuvo bilietus, skubėjau ieškoti sužadėtuvių žiedo.“
Pirkti žiedą vyras nutarė ir dėl to, kad jiedu Australijoje lygiai prieš metus buvo įregistravę partnerystę, todėl reikėjo paminėti ir tą progą.
Danielį piršlyboms padrąsino ir romantiškos aplinkybės – australas prieš kelionę į Čekijos sostinę perskaitė, kad šioje šalyje gegužės 1-ąją labai svarbu pabučiuoti mylimą moterį po žydinčiomis obelimis. Taip čekai mini Meilės dieną.
Prahoje po žydinčia obelimi Danielis priklaupė ant kelio ir paklausė Gintarės, ar ji tekės už jo. „Tu gal juokauji?“ – perklausė iš netikėtumo sutrikusi lietuvė. Bet akimirksniu atsakė: „Taip.“
Tuoj pat ant Gintarės rankos suspindo žiedas su deimantais, kurį mylimasis nupirko Vilniuje tik prieš pat kelionę į Prahą. Gerai, kad australo nusižiūrėto žiedo kas nors nenupirko anksčiau, – įsimylėjėlis būtų likęs it musę kandęs.
Kai D.Wilhelmas pranešė artimiesiems Australijoje, kad pasipiršo Gintarei, jo motina dėkojo sūnaus mylimajai už tai, jog jį meilė pakeitė ir jis jaučiasi laimingas net gyvendamas toli nuo tėvynės.
Įsikūrė Lietuvoje
Adelaidėje gimęs ir augęs Danielis, pamilęs Gintarę, norėjo susipažinti su jos tėvais ir pažinti šalį, iš kurios ji kilusi. Kai tik susipažinusi su virtuvės vadovu Gintarė pasakė, kad gimė Lietuvoje, australas tikino žinąs tokią šalį.
Bet lietuvei nusisukus vyras internete žvilgtelėjo, kur iš tiesų yra Lietuva. Mūsų šalies vardą australas buvo girdėjęs tik dėl krepšinio.
2017-ųjų balandį D.Wilhelmas ir G.Šulskytė įsikūrė moters tėvynėje. Pagyvenusi Australijoje Gintarė norėjo kurti verslą gimtinėje, tokiam iššūkiui pritarė ir Danielis.
„Jis labai kūrybingas, sudaro patiekalų receptūras. Mudu labai norėjome atvežti australietiškos maisto kultūros ir parodyti lietuviams naujų skonių bei jų derinių“, – patikino įmonės „Ne tik svogūnai“ vadovė G.Šulskytė.
Savo verslą sukūrę Gintarė ir Danielis kartu gamina maistą ir jį patiekia svečiams. Užkandžių puošybai jie nenaudoja dirbtinių puošmenų – skėtukų ar vėliavėlių, nes nori tausoti gamtą.
Pora maistą patiekia ne vienkartiniuose induose taip pat dėl to, kad būtų mažiau teršiama aplinka. Todėl jie pristato maistą, kuris suvalgomas iki paskutinio trupinio – nieko neišmetama.
