Teatro ir meno pasaulyje žinoma pora – aktorė D.Brenciūtė ir teatro bei kino aktorius, režisierius, muzikantas K.Smoriginas – per gyvenimą ir ligas keliauja kartu.
Ši kelionė prasidėjo prieš 42 metus. Pastaruoju metu aktoriui ypač svarbi emocinė parama, šiluma ir meilė, kurią spinduliuoja jo žmona Dalia.
– Kai vykstate pas gydytoją, kuris iš jūsų labiau jaudinasi? – paklausiau aktorės D.Brenciūtės.
– Iš tikrųjų Kostas labai jaudinasi, ypač jei reikia apsilankyti Nacionaliniame vėžio institute. O mano nuojauta kužda, kad dėl prostatos vėžio jam nereikia jaudintis, viskas bus gerai, bent dėl šios ligos.
Aš dažnai kartoju: „Tu nemirsi nuo vėžio, tu mirsi nuo ko nors kito.“
Nežinau, kiek tai jį paguodžia, bet šiame kovos lauke dabar ramu. Tai nėra didžiausia bėda.
– Ar prisimenate, ką jautėte, kai pirmą kartą išgirdote, kad jūsų vyras serga vėžiu? Ar tai baisiausia, kas gali nutikti gyvenime?
– Pirmą kartą susidūrus tai – baisi diagnozė. Bet tai tik pirmoji žmogiška reakcija. Pasakysiu tiesiai – svarbiausia, į kieno rankas pakliūvi, kuo pasitiki.
Profesorių Feliksą Jankevičių pažįstame gal 30 metų, nes Kostas ir anksčiau turėdavo bėdų dėl inkstų. Sakyčiau, Nacionalinio vėžio instituto Onkourologijos skyriaus medikai mums pažįstami nuo seno. Kai žinai, kur važiuoji, kas tave žiūrės, kas operuos, rūpinsis, – ramiau.
Nors aš nesergu, bet ligoninėje viena daktarė pajuokavo, kad dažnai slaugantys asmenys numiršta greičiau negu besigydantys. Juodas humoras. Bet tikrai numečiau labai daug svorio ir nemiegu, be vaistų nebegaliu.
– Jei liga vyrui smogia žemiau juosmens, vis dar yra moterų, kurios nedrįsta brautis į jo intymų pasaulį. Jos taip elgiasi norėdamos nepažeisti vyro orumo. Ar toks požiūris teisingas?
– Kaip gali nesibrauti? Juk tai tavo žmogus, turi jam padėti. Nežinau, ar susirgus vėžiu įmanoma pasveikti, jei ligonis yra vienas. Sirgti ir neturėti šalia artimojo yra labai sudėtinga.
– Ar stengiatės viską sužinoti apie ligą? Ar atsimenate viską, ką sako gydytojas?
– Mano vyras vienas nieko negalėtų. Jis viską užmiršta – iki galo neįsigilina ir net savo vaistus geria tik pagal jam vienam žinomą tvarką.
Kartą slaugytoja pamatė jo vaistų dėžutę, tai yra vienoje krūvoje visas tabletes, išimtas iš pakuočių, ir nustebusi pasiteiravo: „Kaip jūs jas geriate?“
Kostas atsakė: „Paprastai – aš jas pažįstu.“
Tada slaugytoja ėmė man priekaištauti, kodėl ne aš dėlioju tabletes. Teisinausi, kad esu artistė, o ne medikė. Bet ji įtikino, kad mano pareiga – sudėlioti vaistus, skirtus vyrui.
Tai atsakingas momentas – jeigu ką nors ne taip padarysi, gali pakenkti savo žmogui. Vis dažniau nusišypsau – dabar ir aš atpažįstu tas tabletes „iš veido“.
– Daug kas sako, kad vyras yra kaip uola, kaip mūras, už kurio moteris gali pasislėpti. Ar pritariate?
– Nieko panašaus. Jei vyras serga, tuomet moteris turi būti uola ir suteikti stiprybės jam. Aš stengdavausi nepasiduoti, jei matydavau, kad Kostui blogai. Guosdavau jį, nes manau, kad sunkiomis akimirkomis antroji pusė privalo būti gerokai stipresnė.
Nors vyrui gali atrodyti, kad jis yra stipresnis, ligos atveju jis yra vaikas, kuriuo reikia rūpintis kaip kūdikiu. Esu tuo tikra šimtu procentų.
– Dažnai pagalba vyrams gali atrodyti kaip meškos paslauga. Jie pradeda maištauti, nes mano, kad moteris ima valdžią į savo rankas. Ar jautėte tokį pasipriešinimą?
– Nekreipiau dėmesio į tai. Jeigu kas nors būtų girdėjęs mūsų pokalbius, kai tualete keisdavau Kostui sauskelnes, būtų nesupratęs, kas iš tikrųjų vyksta. Mes kvatodavomės, nes stengdavausi jį prajuokinti kaip kokį mažą vaiką.
Stengdavausi viską paversti juokais: dabar taip pasisuk, o dabar – kitaip.
Kartais pagalvodavau: jei prie tualeto laukia kokia nors moterėlė, ji turėtų piktintis, o mes tvarkomės paprasčiausius higienos reikalus.
Iš tikrųjų aš mačiau daug sunkių ligonių. Man atrodė juokinga, kad kiekvienam ligoniui įduota po maišelį.
Atlikus prostatos operaciją, kurį laiką būna įstumtas kateteris į šlapimo pūslę – kateteriu nuolat laša šlapimas.
Stiprūs raumeningi vyrai kaip maži vaikai vaikšto su plastikiniais maišeliais, o juose – šlapimas. Absurdiška situacija, lyg būtum atsidūręs cirke.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
