Kaip tokia smulkutė jauna moteris gali negailestingai grumtis dvikovoje? Prie tokio klausimo vilnietė M.Ratautaitė jau pripratusi. „Svarbu – ne ūgis, o smūgis“, – lyg norėdama dar paerzinti paprastai atšauna Marija.
170 centimetrų ūgio mergina per varžybas stengiasi palaikyti apie 50 kilogramų kūno svorį, o paprastai sveria apie 55 kilogramus. Savo smulkumą Marija vadina optine apgaule. Juk viskas eina iš vidaus, kai nori, jėgos atsiranda tiek, kiek reikia.
Modelio išvaizdos Marija siūlymų fotografuotis ar demonstruoti drabužius kol kas nesulaukė. Be to, neturėtų tam nei noro, nei laiko. Jai labai patinka treniruotis, tad kitokios veiklos neieško.
„Ant kūno nuolat atsiranda mėlynių, tai vargu ar kam nors tokių modelių reikia. Tektų pasistengti norint viską užmaskuoti“, – nusijuokė M.Ratautaitė.
Ji mėgsta dėvėti sukneles, bet kuo toliau, tuo labiau jos spintoje ima dominuoti vyriški drabužiai – džinsai, sportinės kelnės.
Tačiau ji supranta, kad svarbu palaikyti moteriškumą ir visai nesuvyriškėti. Juk visą laiką salėje bendrauja ir kovoja su vyrais.
„Pajuntu, kai jau reikia susiimti, įjungti moterišką mygtuką. Tada apsivelku suknelę ir iškart visi tai pastebi, sulaukiu komplimentų“, – tikino jauna moteris.
Tie, kurie kartu sportuoja, Mariją pažįsta kaip sportininkę, kovotoją, tad jos lyties nevertina kaip silpnesnės. O tie, kurie apie šį sportą nieko neišmano, žiūri kreivai.
„Tu sportuoji? Nejuokauk! Net negalėtum nieko padaryti su tokia savo mase! Ypač kai ateina naujokai ir treneris pastato poroje su manimi, jie ima išsisukinėti, esą mergaičių nemuš.
Bet gauna vieną smūgį, gauna antrą ir po trečio jau nebenori kovoti“, – apie klaidingą pirmąjį įspūdį kalbėjo Marija.
Širdies draugo simpatiška moteris neturi. Tačiau tai nieko keista – juk toks greitas jos gyvenimo tempas. Retas supranta, kaip tiek laiko galima sėdėti prie knygų ir mokytis, o laisvai minutei pasitaikius – lėkti į salę.
„Bet tikiu, kad viskam savas laikas ir atsiras žmogus, su kuriuo sutaps mūsų interesai“, – vylėsi būsima medikė.
Kol kas ketvirto kurso medicinos studentei M.Ratautaitei treniruotes tenka derinti ir su mokslais, ir su darbu. Nėra lengva. Ji norėtų į sporto salę ateiti kasdien, tačiau ne visada pavyksta, tada pasitenkina 4–5 kartais per savaitę.
Tačiau likusias dienas treniruojasi namuose, kur šokinėja su šokdyne, sportuoja su elipsiniu treniruokliu, dirba su svoriais, daro pritūpimus, atsilenkimus.
Medicinos studijos ne tik atima daug laiko, bet ir reikalauja daug protinių pastangų, kantrybės, neretai kelia įtampą. Marija įsitikinusi, kad būtent jos praktikuojama sporto šaka pastaraisiais metais padeda jai kasdienybėje išlaikyti pusiausvyrą.
Jei praleidžia treniruotę, jaučiasi neišsikrovusi, jaučia poreikį išlieti nuovargį. Tad kai kiti ją ima kritikuoti, esą medicina – žmonių gydymas ir muštynės – žmonių žalojimas yra nesuderinama, Marija iškart jiems pasiūlo ateiti šio sporto išbandyti.
„Net jei būsi po mokslų ar darbų labai pavargęs, į treniruotę ateisi vos kojas vilkdamas, po jos vis tiek pasijusi geriau, pagerės nuotaika“, – aiškino būsima medikė.
M.Ratautaitės giminėje yra nemažai medikų. Iš pradžių ji svajojo apie odontologiją ar sritį, susijusią su sportu, vis dėlto pasirinko bendrosios medicinos studijas.
Bet sportas Marijos gyvenime atsirado daug anksčiau nei medicina. Nuo pat vaikystės.
„Tėtis vedė du vyresnius brolius į treniruotes ir mane pasiėmė kartu. Nuo šešerių metų pradėjusi eiti per kelias sporto šakas negaliu sustoti iki šiol“, – apie ją įtraukusį sportą pasakojo vilnietė.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
