Du šimtai žmonių, ne tik vilniečių, panoro aplankyti N.Strekalovskają, kai sužinojo, kad ji gyvena be elementariausių patogumų. Vanduo iš kolonėlės, tualetas lauke, o papūtus smarkesniam vėjui senolės socialiniame būste Markučiuose švilpaudavo vėjai.
Dabar nedideliame N.Strekalovskajos kambarėlyje – plastikinis langas, įstatytos šarvuotosios durys, atsirado radijo imtuvas, šaldytuvas. Vilnietė negali atsidžiaugti nauja pagalve, antklode, o padovanotų drabužių jos būste – didžiausios krūvos.
Aukotojų dosnumą pajuto ir N.Strekalovskajos auginamos aštuonios katės – kambaryje ant grindų buvo padėti didžiausi dubenys konservų ir sauso ėdalo.
Kartais mėgsta pabambėti
N.Strekalovskaja juokavo, kad nuotraukomis, kurias atvykę darė svečiai, ji turbūt galėtų apklijuoti visas kambario sienas. O kaimynės pasakojo, kad ją ir vėl rodė per televizijos laidą.
Senutė neskaičiavo, kiek lankytojų per vasarą buvo, bet prisipažino, kad pasitaikė dienų, kai durų buvo neįmanoma uždaryti.
Tiesa, nors vyresnio amžiaus moteris nepraranda humoro jausmo, mėgsta ir pabambėti.
Anot jos, blogai, kad nesutvarkė prieangio ir lauko durų, nes darbininkai baiminosi, jog pradėjus remontuoti senas namas gali sugriūti. Be to, lango ir durų apdaila iki šiol neatlikta, nors praėjo mėnuo.
„Sakė nieko neliesti, nors langas ir durys atrodo kaip kokio girtuoklio landynėje“, – kelias akimirkas subjurusi netrukus vėl optimizmu tryško N.Strekalovskaja.
Perskaitę feisbuke apie senutės vargus geradariai siūlė ir televizorių, bet moteris atsisakė – vis tiek jo nežiūrės.
Nekenčia išmėtytų daiktų
Dabar N.Strekalovskajos kambaryje šilta, nors anksčiau ji patalpą apšildydavo kūrendama medines dėžes, kurių prisirinkdavo prie prekybos centro.
Vilnietei malkų užteks visam sezonui, dar turi ir pjuvenų briketų. O dar praėjusią žiemą paryčiais būdavo vos 7 laipsniai šilumos. Kad vėjas nepūstų pro seną medinį langą, senolė jį apklijuodavo plastilinu.
Nors augina daug kačių, kurias visas šaukia vienodai – „žučkomis“, senutė stengiasi, kad skurdžiuose namuose būtų tvarka. „Nekenčiu, kai aplink išmėtyti daiktai, purvas, namai atrodo lyg girtuokliui prabudus“, – net nusipurtė moteris.
Ji pripažino, kad nemažai padovanotų drabužių netinka, tačiau išmesti jų nesiruošia. Bus skudurams. Kitus žiemą paklos prie lovos, kad kojoms nebūtų šalta.
„Tik gaila, kad visas mano kates reikia išleisti į atsargą, tėvais ir motinomis jos jau nebebus“, – dūsavo senutė, prisimindama, kad visos jos augintinės sterilizuotos.
Vaikystė prabėgo Rusijoje
1947 metais iš Archangelsko srities Rusijoje 2000 kilometrų įveikusi ir į Vilnių atsikrausčiusi N.Strekalovskaja čia ir liko, nors galėjo persikelti į Rygą.
Į Vilnių ją pasikvietė sesuo, kurios vyras buvo kariškis. Vėliau sesers šeima išvažiavo į Rygą, o N.Strekalovskaja liko Vilniuje.
„Kvietė sesuo važiuoti pas ją, bet aš Vilniuje jau buvau apsipratusi, turėjau draugų“, – atsiduso senolė. Dvejais metais vyresnė sesuo ir dabar gyvena Rygoje, anksčiau jos duktė aplankydavo N.Strekalovskają.
Vėliau ją prisiminimai nunešė į Rusijos šiaurėje, kaime prie Šiaurės Dvinos upės, praleistą vaikystę. N.Strekalovskaja puikiai prisimena tėvą, kuris buvo griežtas žmogus: „Namuose mes, vaikai, sėdėdavome kaip pelės po šluota.“
Tad šeimyna net apsidžiaugė, kai tėvui teko išeiti į karą. Po poros mėnesių jis kontūzytas grįžo namo, o Ninos motina neapsikentusi jam liepė eiti gyventi pas motiną.
N.Strekalovskajos kambarėlyje Markučiuose ant sienos kabo moters portretas. Paklausta, kas ji, vilnietė prisipažino nežinanti. Ir čia pat papasakojo keistą su portretu susijusį nutikimą.
„Galvojau nuotrauką sudeginti krosnyje, o rėmus pasilikti. Ir vieną naktį man prisisapnavo, kad tuose rėmuose – Aušros vartų Dievo Motinos paveikslas. Supratau, kad nuotraukos deginti negalima“, – pasakojo senolė.
Nesilanko pas gydytojus
Iš pradžių Vilniuje N.Strekalovskaja dirbo padienius darbus – virdavo valgį, valydavo langus, prižiūrėdavo vaikus.
Paskui trisdešimt metų darželyje dirbo aukle.
Pensija N.Strekalovskaja nesiskundžia. O sveikatos jai vyresni vilniečiai galėtų pavydėti. Ji kelis kartus pakartojo, kad nuo 1947 metų, kai apsigyveno Vilniuje, nė karto nebuvo rimčiau susirgusi, į gydytoją kreipėsi tik kartą. Ir tai tik tuomet, kai reikėjo išrauti dantį.
Kai žiemą ima peršėti gerklę, N.Strekalovskaja ne tablečių griebiasi, o valgo česnaką.
Kai būna žemas kraujospūdis, geria stiprios kavos. Ji atsisakiusi ir socialinio darbuotojo paslaugų, sako, kad namuose pati gali apsitvarkyti.
Ji stengiasi kiekvieną sekmadienį aplankyti Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvę Maironio gatvėje, kur prie šventų paveikslų atsiklaupia 40 kartų.
Kad sąnariai nesušaltų ant šaltų grindų, vilnietė iš namų atsineša paklotą.
Jeigu pamiršta – bent popieriaus pasitiesia.
„Kaimynės stebisi, kad aš dar be lazdos vaikštau. O kam jos reikia, jeigu eiti ir taip galiu“, – šypsojosi vilnietė.
