Kaip tokia smulkutė jauna moteris gali negailestingai grumtis dvikovoje? Prie tokio klausimo vilnietė M.Ratautaitė jau pripratusi. „Svarbu – ne ūgis, o smūgis“, – lyg norėdama dar paerzinti paprastai atšauna Marija.
170 centimetrų ūgio mergina per varžybas stengiasi palaikyti apie 50 kilogramų kūno svorį, o paprastai sveria apie 55 kilogramus. Savo smulkumą Marija vadina optine apgaule. Juk viskas eina iš vidaus, kai nori, jėgos atsiranda tiek, kiek reikia.
Modelio išvaizdos Marija siūlymų fotografuotis ar demonstruoti drabužius kol kas nesulaukė. Be to, neturėtų tam nei noro, nei laiko. Jai labai patinka treniruotis, tad kitokios veiklos neieško.
„Ant kūno nuolat atsiranda mėlynių, tai vargu ar kam nors tokių modelių reikia. Tektų pasistengti norint viską užmaskuoti“, – nusijuokė M.Ratautaitė.
Ji mėgsta dėvėti sukneles, bet kuo toliau, tuo labiau jos spintoje ima dominuoti vyriški drabužiai – džinsai, sportinės kelnės.
Tačiau ji supranta, kad svarbu palaikyti moteriškumą ir visai nesuvyriškėti. Juk visą laiką salėje bendrauja ir kovoja su vyrais.
„Pajuntu, kai jau reikia susiimti, įjungti moterišką mygtuką. Tada apsivelku suknelę ir iškart visi tai pastebi, sulaukiu komplimentų“, – tikino jauna moteris.
Tie, kurie kartu sportuoja, Mariją pažįsta kaip sportininkę, kovotoją, tad jos lyties nevertina kaip silpnesnės. O tie, kurie apie šį sportą nieko neišmano, žiūri kreivai.
„Tu sportuoji? Nejuokauk! Net negalėtum nieko padaryti su tokia savo mase! Ypač kai ateina naujokai ir treneris pastato poroje su manimi, jie ima išsisukinėti, esą mergaičių nemuš.
Bet gauna vieną smūgį, gauna antrą ir po trečio jau nebenori kovoti“, – apie klaidingą pirmąjį įspūdį kalbėjo Marija.
Širdies draugo simpatiška moteris neturi. Tačiau tai nieko keista – juk toks greitas jos gyvenimo tempas. Retas supranta, kaip tiek laiko galima sėdėti prie knygų ir mokytis, o laisvai minutei pasitaikius – lėkti į salę.
„Bet tikiu, kad viskam savas laikas ir atsiras žmogus, su kuriuo sutaps mūsų interesai“, – vylėsi būsima medikė.
Kol kas ketvirto kurso medicinos studentei M.Ratautaitei treniruotes tenka derinti ir su mokslais, ir su darbu. Nėra lengva. Ji norėtų į sporto salę ateiti kasdien, tačiau ne visada pavyksta, tada pasitenkina 4–5 kartais per savaitę.
Tačiau likusias dienas treniruojasi namuose, kur šokinėja su šokdyne, sportuoja su elipsiniu treniruokliu, dirba su svoriais, daro pritūpimus, atsilenkimus.
Medicinos studijos ne tik atima daug laiko, bet ir reikalauja daug protinių pastangų, kantrybės, neretai kelia įtampą. Marija įsitikinusi, kad būtent jos praktikuojama sporto šaka pastaraisiais metais padeda jai kasdienybėje išlaikyti pusiausvyrą.
Jei praleidžia treniruotę, jaučiasi neišsikrovusi, jaučia poreikį išlieti nuovargį. Tad kai kiti ją ima kritikuoti, esą medicina – žmonių gydymas ir muštynės – žmonių žalojimas yra nesuderinama, Marija iškart jiems pasiūlo ateiti šio sporto išbandyti.
„Net jei būsi po mokslų ar darbų labai pavargęs, į treniruotę ateisi vos kojas vilkdamas, po jos vis tiek pasijusi geriau, pagerės nuotaika“, – aiškino būsima medikė.
M.Ratautaitės giminėje yra nemažai medikų. Iš pradžių ji svajojo apie odontologiją ar sritį, susijusią su sportu, vis dėlto pasirinko bendrosios medicinos studijas.
Bet sportas Marijos gyvenime atsirado daug anksčiau nei medicina. Nuo pat vaikystės.
„Tėtis vedė du vyresnius brolius į treniruotes ir mane pasiėmė kartu. Nuo šešerių metų pradėjusi eiti per kelias sporto šakas negaliu sustoti iki šiol“, – apie ją įtraukusį sportą pasakojo vilnietė.
Vaikus sudomino sportu
M.Ratautaitės mama – lituanistė, o tėtis – medžio dizaineris. Su sportu nieko bendra. Bet tėtis domėjosi kovos menais, tad jam pavyko sudominti ir vaikus.
Marijos broliai Simas (27 m.) ir Povilas (26 m.) anksčiau taip pat intensyviai treniravosi, yra tapę kovinių savigynos imtynių šalies čempionais, nuskynę laurų tarptautinėse varžybose.
Marija juokėsi, kad namuose tiek daug medalių, jog sunku tiksliai suskaičiuoti visus laimėjimus. Dabar jie įnikę į savo darbus, užsiėmę namų kūrimu.
Užtat sesuo sportuoja aktyviai. 4 metai tekvondo treniruočių, 13 metų kovinio sambo pasaulyje ir antri metai mišriųjų kovos menų (MMA) narve, į kurį ji pateko visiškai atsitiktinai.
Prieš kelerius metus M.Ratautaitė dirbo kaip medikė „Fight Night“ turnyre, ten susipažino su treneriu Alfredu Lifšicu ir pas jį netrukus pradėjo treniruotis.
Po kelerių metų Marija turės rinktis specialybę. Kol kas ji dar iki galo neapsisprendė, kokiu mediko keliu eis, tačiau širdis linksta link dviejų dalykų. Marija labai myli vaikus, ypač savo jaunesnę sesę Faustiną (13 m.), kuri auga jos akyse, tad svarsto apie pediatriją. Ir, žinoma, traukia sporto medicina.
Kad ir kaip būtų, M.Ratautaitės nepaleidžia svajonė ir apie profesionalios sportininkės karjerą.
„Tai didžiausia mano svajonė. Labai tikiuosi, kad pavyks turėti kuo daugiau profesionalių dvikovų ir tada lauksiu kvietimo į turnyrus.
Bet medicinos nemesiu, reikia pabaigti. Nors visokių minčių buvo. Juk kai du darbus darai, kažkuris mažiau, kažkuris daugiau, bet abu kenčia“, – dėstė Marija.
Šiuo metu M.Ratautaitė mėgina pereiti iš mėgėjų į profesionalų sportą. Tačiau dalyvauja dar ir daugelyje mišrių kovos menų mėgėjų dvikovų.
Pasak Marijos, svarbu turėti kuo daugiau kovų – nesvarbu, ar jos profesionalios, ar ne. Bent po vieną kovą per mėnesį. Praėjusiais metais Marija tapo Lietuvos MMA mėgėjų čempione, jau yra laimėjusi ne vieną tarptautinį turnyrą.
Prieš mėnesį M.Ratautaitė turėjo debiutuoti Vilniaus „Ryto“ arenoje vykusiame profesionalų turnyre „Fight Night 7“. Ten ji būtų buvusi vienintelė moteris iš Lietuvos.
Tačiau jos priešininkė Victoria Kuhut iš Ukrainos neatvyko. Tad debiuto narve jai teks palaukti iki kito karto.
„Sužinojome paskutinę minutę ir pakeisti kita varžove nebuvo galimybės. Mano svorio kategorija iki 52 kilogramų, svoris mažas.
Nieko neradome, tad buvau nusivylusi. Juokaudama sakiau treneriui, kad surastų man kokį nors varžovą iš salės“, – nusivylimą prisiminė M.Ratautaitė.
Slepia traumas nuo mamos
Dažnas palydovas kovos menų sporte – įvairių kūno dalių sužeidimai, sumušimai.
Paklausta, kokių traumų turėjusi, Marija iš anksto atsiprašė mamos.
Mat ji labai jaudinasi ir progai pasitaikius vis ima atkalbinėti nuo šio sporto. Net ir tėčiui kartais išsprūsta: gal užteks.
„Kartais, kai pakerta trauma, saugodama jos motinišką širdį, stengiuosi mažiau apie tai kalbėti, bet nuslėpti nepavyksta. Man yra lūžęs krūtinkaulis, delnakaulis, yra buvę įvairių išnirimų, daug kartų prakirstas akies vokas. Patempimų ir nemalonių mėlynių jau net neskaičiuoju“, – neslėpė kovotoja.
Tačiau kūno patiriamas skausmas Marijos nuo kovinio sporto neatbaido.
Anaiptol – ji trokšta kuo greičiau sudalyvauti profesionalų varžybose ir svajoja pasirašyti sutartį su kokia nors sporto kompanija.
„Kai nuo vaikystės jau tuo užsiimu, norisi ko nors daugiau siekti. Ne vien salėje darbuotis“, – kalbėjo mišrių kovos menų sporto atstovė.
M.Ratautaitė beprotiškai žavisi MMA kovotoja lietuvių kilmės amerikiete Rose Namajunas (26 m.). Ne vien todėl, kad ji turi lietuviško kraujo. Marijai patinka ramus R.Namajunas būdas.
Marija irgi laiko save gana ramia. Be to, varžybų metu prasiveržia ir medikės profesija.
„Kartais, kai stipriau pataikau priešininkei, puolu atsiprašinėti, klausti, ar viskas gerai, gal kuo nors padėti. Žinoma, būna, kad užsidega tas mygtukas ir pradedu maskatuoti rankomis. Tačiau vis tiek esu rami“, – prisipažino M.Ratautaitė.
Medicinos žinios Marijai kovojant – ir privalumas, ir minusas. Kartais pati, gavusi stipresnį smūgį, iš karto vertina, koks sužeidimas jai gali būti, ieško diagnozės, spėja netgi pagalvoti, kokios blogiausios pasekmės įmanomos.
Mintys apie jas jaunąją medikę pasiveja dar prieš lipant į kovos narvą. Kita vertus, Marija yra pasiruošusi reaguoti ir pritaikyti profesines žinias.
„Taip dar nėra buvę, kad reikėtų gelbėti varžovę. Tačiau treniruočių metu ir po jų tenka suteikti kolegoms pagalbą. Tenka stabdyti kraujuojančias nosis, padėti įmobilizuoti išnertas galūnes“, – pasakojo M.Ratautaitė.
Vis dėlto ringe kovojančiai medikei toli gražu ne visi pritaria. Darbe dauguma nusiteikę priešiškai.
„Tave visi ligoniai taip myli, tu tokia gerutė, nesuprantu, kam to reikia“, – neretai panašius žodžius iš kolegų išgirsta Marija.
Dar jai pataria geriau nesigadinti reputacijos. Užtat sporto salėje būsima medikė jaučiasi pakiliai – čia ją visi šiltai palaiko.
„Taip ir blaškausi, nors persiplėšk. Kartais tenka rinktis – eiti treniruotis ar ruoštis kolokviumui. Būna, kad į salę atsivežu konspektus“, – apie savo gyvenimo būdą papasakojo būsima medikė.
