Žiūrint, kaip žvaliai A.Smilgevičius kiloja maisto produktų dėžes ir krauna jas į automobilį prie „Maisto banko“ sandėlio, tikrai sunku patikėti, kad jam neseniai suėjo 82-eji. Iš sandėlio jis gavo krūvą dėžių su maisto produktais, kurių galiojimo laikas greitai baigsis. Tokie produktai iš kai kurių prekybos centrų atkeliauja į „Maisto banką“, o iš čia išvežiojami tiems, kurių besibaigiantis galiojimo laikas tikrai neišgąsdins.
„Ryte tokių produktų parvežiau į maltiečių būstinę, iš kur žmonės, galintys vaikščioti, juos pasiims patys. O nuo 13 val. produktus vežioju tiems, kuriems vaikščioti sunku. Jie turi judėjimo, širdies problemų arba psichikos negalią“, – pasakojo savanoris.
Žmonių, kuriems A.Smilgevičius išvežios produktus, sąraše – 20 pavardžių, tiesa, šį trečiadienį du iš jų guli ligoninėje, taigi lankys 18.
Tie žmonės kas savaitę sulaukia maisto davinio, kuriame – duona, pienas, jogurtas, mėsa, pusfabrikačiai, vaisiai ar daržovės – kaskart sudėtis šiek tiek skiriasi, priklausomai nuo to, ką atiduoda prekybos centrai. Išeina pilnas standartinio dydžio maišelis, bet neatrodo, kad Audriui sunku nešti.
„Viena moteris sakė, kad jai šio produktų maišelio beveik uždekdavo savaitei. Tiesa, ji buvo labai liesa, buvusi tremtinė, tremtyje praradusi visus artimuosius ir pratusi badauti. Maitinantis normaliau tokių produktų pakaks gerokai trumpesniam laikui, bet visgi mažas pensijas gaunantiems žmonėms tai – nemenka paspirtis“, – sakė savanoris.
Pajudame į Statybininkų gatvę Naujamiestyje, kur gyvena pirmoji maltiečių globotinė. Visgi pirmasis klausimas, kurį važiuojant norisi užduoti A.Smilgevičiui – ne apie jo globotinius, o apie tai, kaip jam pavyksta sulaukus 82 metų būti tokiam jaunatviškam ir veikliam.
„Aš jau keturiasdešimt metų pusryčiams valgau avižinių kruopų košę. Užsiimu joga, bet neregualiariai. Ir visgi turbūt daugiau priklauso nuo genų, prisideda įvairūs kiti veiksniai – tiksliai to nepaaiškinsi“, – šitaip besvarstydami pasiekiame pirmąjį tašką.
Čia nedideliame bendrabučio tipo bute gyvena Lilija – 56 metų našlė, sėdinti neįgaliojo vežimėlyje, nes neturi vienos kojos. „Prieš penkerius metus prasidėjo problemos su kojos pirštais, ir gydytojai juos nupjovė. Vėliau nupjovė daugiau, po to dar ir dar – taip nupjovė visą koją“, – konstatavo moteris.
Pagyrus, kad, nepaisant to, ji atrodo gražiai, atsakė: „Šiandien – mano gimtadienis.“ Pati svečių nekvietė, bet labai tikisi, kad kažkas užsuks pasveikinti.
Daug laiko šnekėtis su lankomais žmonėmis Audris neturi – juk jų daug, ir be ilgesnių kalbų jis darbą baigs apie 18-19 val.
Vykstame pas netoliese gyvenančią kitą moterį – per 80 m. perkopusią pensininkę Nijolią. Ši moteris inteligentiška, seniau dirbo slauge ligoninėje, dabar sunkiai vaikšto. Ji viena gyvena erdviame trijų kambarių bute ir nustebina pasakiusi, kad mokesčiais už būstą nesiskundžia, jie nėra dideli. Visgi verstis nelengva, tad kas savaitę maltiečių savanorio atvežami produktai labai praverčia.
Nijolia labiausiai linkusi kalbėti apie savo dukrą, anūkę ir proanūkę – ji labai didžiuojasi jų baigtais mokslais ir pasiekimais.
Tuomet iš Naujamiesčio pajudame į Lazdynus. A.Smilgevičius pasakoja: „Jūs gal įsivaizdavote, kad važinėsime po lūšnas, bet dauguma sunkiai besiverčiančių senų žmonių, kuriuos kaip maltiečių savanoris lankau, gyvena daugiabučiuose sovietmečiu statytuose namuose. Kai kurie jų gyvena gražiai, stengiasi susitvarkyti, kitiems tvarka namuose nerūpi.“
Lazdynuose pirmiausia aplankome aštuoniasdešimt perkopusią moterį, gyvenančią kartu su dukra, turinčia psichikos negalią. Jų vietuvės langas patamsėjęs nuo dulkių, po stalu – kažkokių popierių krūva. Abi moterys gauna skurdžias pašalpas ir labai dėkoja savanoriui už atvežtą maistą. Labiausiai laukia mėsos, bet mielai valgo ir visa kita.
Kaimynystėje gyvena dar vienas maltiečių globotinis, šešiasdešimtmetis vyras, turintis psichikos negalią ir onkologinę ligą. Jis gyveno su motina, kuri juo visą gyvenimą rūpinosi, tačiau prieš du mėnesius mirė.
„Man rodos, vienam jam savimi pasirūpinti tikrai sunku, tiesa, jį lanko ir socialinės darbuotojos. Ar jo nenorima iškelti į kokią nors globos įstaigą? Ką jūs, Lietuvoje tokių įstaigų visiems neužteks. Gal jis supras, kaip pasišildyti šiuos pusfabrikačius, o mėsą gal paruoš socialinė darbuotoja“, – svasto savanoris.
Laukiame prie durų, tačiau jų niekas neatveria. „Daugelis kitų globotinių man praneša, jeigu išvyksta į ligoninę ar dar kažkur, bet nenuostabu, kad šis vyras nesugebėjo nieko pranešti. Vienam jam tikrai sunku“, – sakė A.Smilgevičius.
Grįžtant atgal pridūrė, kad šis durų neatvėręs vyras – vienas iš keturių, kuriuos jis lanko, o 80 procentų globotinių – moterys, nes jos gyvena ilgiau.
Dar viena aplankyta lazdynietė – inteligentiškai atrodanti maždaug septyniasdešimties metų moteris, kuri, paklausta, ar gyvena viena, atsako: „Taip, aš esu vienui viena – neturiu artimųjų nei Lietuvoje, nei Anglijoje. Jie visi kapinėse.“
Išėjus iš šios moters būsto, A.Smilgevičius pastebėjo, kad ji nuolat pesimistiškai nusiteikusi, kaip ir dauguma maltiečių globotinių. „Sykį pavadavau kolegą – termosuose vežiojau maltiečių sriubą. Tuomet paskaičiavau, kad 6 ar 7 iš devynių aplankytų žmonių kalbėjo apie savo ligas ir apie mirtį“, – pastebėjo A.Smilgevičius.
Bet ar jam pačiam kartais nekyla noras pasiskųsti gyvenimu? Pasirodo, visiškai ne. „Ir mano sveikata puiki“, – sako 82 m. neseniai sulaukęs vyras. Tai gal ir pas gydytojus nesilanko? „Na, tik nueinu išsirašyti lašiukų akims.“
Pasiekiame vieną Karoliniškių daugiabutį, kuriame gyvenanti septyniasdešimtmetė Izabelė turi širdies ir judėjimo negalią. Ir dar, A.Smilgevičiaus nuomone, turi vieną minusą – pernelyg tiki horoskopais.
Paraginta savanorio ilgai nelaukus pasidėti atvežtą mėsą ir pieną ir šaldytuvą, ji pasako jo neturinti, vietoje jo naudojanti balkoną. Jos virtuvėje stovįs šaldytuvas seniai neveikia, nes jam – 45 metai. Užtat virtuvėje auga gražios gėlės, taip pat salotos – moteris žalumą labai mėgsta, seniau ir sodą turėjo. Na, o jos namų sienos nukabinėtos artimųjų nuotraukomis, politikų plakatais ir lapeliais su ranka rašytais užrašais, tokiais kaip „Tai, ko ieškai, taip pat ieško tavęs.“
„Žinokit, šiandien ir man, ir jums labai gera diena. O vakar jums buvo nebloga, man – bloga. Taigi popiet pradėjo smarkiai mušti širdis ir pasidarė labai negera“, – Izabelė turi kalendorių, kur sužymėta, ką reiškia kiekviena diena kiekvienam Zodiako ženklui, ir mielai dalijasi savo žiniomis.
Pasukame į Žvėryną ir sustojame prie gražaus raižiniais papuošto medinio namo, tikro architektūros paminklo. Jame įrengti keli butai, ir viename iš jų gyvena beveik nevaikštanti cukriniu diabetu ir onkologine liga serganti močiutė. Ją kartais aplanko ir dabar A.Smilgevičiaus atneštus produktus šaldytuve išdėlioja jos bičiulė. Giminių, kuriems ji rūpėtų, nėra.
Seniau maltiečių davinys atitekdavo šiai močiutei ir jos vyrui, bet jis prieš kurį laiką pasimirė. A.Smilgevičius netgi nešė urną su jo pelenais – daugiau nebuvo kam tą padaryti.
Vykstame į Kalvarijų gatvę. Ten gyvenančiam totorių tautybės vyrui – vos per penkiasdešimt, tačiau jis aklas. Regėjimo neteko po autoavarijos. Dabar bando kabintis į gyvenimą ir dirbti masažuotoju, o į darbovietę ir kitur palydi kelios juo besirūpinančios kaimynės.
Toliau laukia ypatingas globotinis – naujokas. Maltiečiai globotinius atsirenka pagal iš kaimynų, socialinių darbuotojų ar medikų gautus signalus, kad tas ar anas žmogus sunkiai suduria galą su galu, o tada patys pasidomi to žmogaus situacija ir tuo, ar jam reikalinga pagalba maisto produktais.
A.Smilgevičius naujojo globotininio akyse nematęs, tik antradienį su juo šnekėjosi telefonu. Be to, išvakarėse nuvyko prie jo namo, pavaikščiojo aplinkui ir apsižiūrėjo, kaip reikės įvažiuoti į jo kiemą, kad vėliau netektų klaidžioti.
77 metų senukas maltietį sutinka džiugiai. Vaikšto sunkiai, bet mielai vedžioja po kambarius ir rodo savo sukauptus turtus – daug marškinėlių su krepšinio atributika ir padėkos raštų. Pasakoja, kad buvo vyriausias Europos krepšinio komandos savanoris, vykdavęs su komanda į įvairias šalis ir padėdavęs jai pasiruošti varžyboms.
Be to, jis giriasi įvairiomis pažintimis ir nuotraukomis su žinomais Lietuvos žmonėmis – jis yra dirbęs keliose ministerijose ir turėjęs daug pažinčių.
Seniau gyveno su žmona, kuri buvusi tikrai gera moteris, bet prieš penkerius metus ji mirė ir jis jos labai ilgisi.
„O, tai maltiečiai ir kitą savaitę, ir dar kitą atvešite man maisto? Labai smagu“, – nudžiunga sunkiai judantis suvargęs senolis.
Sunku patikėti, kad jis yra 5 metais jaunesnis už jam maisto atvežusį lengvai produktų maišelius nešiojantį savanorį.
Laukia vizitas pas dar vieną Žirmūnuose gyvenančią A.Smilgevičiaus globotinę, kurios atvejis, jo žodžiais tariant, vienas tragiškiausių – ji tegali gulėti lovoje, o ja pasirūpinti ateina slaugės. Jis žino, kad moteris moka prancūzų kalbą ir kadaise lankėsi Paryžiuje, bet daugiau jos apie tai užklausti neišeina – jai sunku aiškiai kalbėti.
Tai – A.Smilgevičiaus kelio pusiaukelė, jo atnešamo maisto laukia dar devyni Žirmūnų ir Antakalnio gyventojai.
Ar jis nepritingi kiekvieną trečiadienį keliauti pas tuos pačius suvargusius žmones, nešioti jiems sunkius maisto maišelius ir klausytis skundų apie jų ligas?
„Netingiu, juk jeigu pradėsiu tingėt – tai ir sveikatos nebebus.“
O kaip jis sugalvojo imtis savanorystės? Apie šią veiklą nugirdo prieš keliolika metų ir prisijungė. Jau devynerius metus savanoriauja pas maltiečius, prieš tai dar ketverius buvo „Maisto banko“ savanoris.
Tapo savanoriu mirus žmonai, kai jį patį išvarė į pensiją. Beje, sovietmečiu vyras, technikos mokslų daktaras, darbavosi elektrografijos gamykloje, o vėliau tapo valdininku, darbo reikalais nemažai keliavo po užsienį.
„Jei mano žmona būtų buvusi gyva, turbūt nebūčiau ėmesis savanorystės – būčiau turėjęs kuo rūpintis namie. Na, o vaikai, anūkai pasirūpina savimi patys, taigi aš galiu skirti savo laiką žmonėms, kuriems jo tikrai reikia. Savanorystė – tai vaistas nuo dyko buvimo. Trečiadienį atidirbu, o kitomis dienomis galiu sau eiti į svečius ar į filharmoniją, Šv.Kotrynos bažnyčią paklausyti muzikos“, – sakė žvalus ir inteligentiškas senjoras.
***
Šiuo metu jau tryliktą kartą vyksta senelių paramos akcija „Maltiečių sriuba“, kurios tikslas – surinkti lėšų skurdžiai gyvenančių vienišų senelių globai ir maitinimui. Pinigų reikia tikrai nemažai – 260 tūkstančių eurų, nes maltiečiai 40 Lietuvos miestų globoja 2600 senolių.
