Dabar draugės, amžinai dejuojančios dėl savų sutuoktinių ydų, jai net pavydi tokios tvirtybės.
Jaunikį rinktis – tai ne batus pirkt
Naujamiestyje gyvenančiai 70-metei karaimei Joanai Samulevičiūtei kaimynas ne kartą priekaištavo, kodėl šioji neteka, nesuka šeimos lizdo. Moteris atrėždavo, kad nesutiko savo kely mylimo.
Kaimynas laikėsi savo: „Tekėk ir už nemylimo, nes tavo tauta nyksta, tu ne patriotė.“
J.Samulevičiūtei buvo nė motais, kad aplinkiniai ateity galbūt pravardžiuos senmerge, – sveikas protas jai sakė, kad geriau jokio nei bet koks.
„Žmogų rinktis – tai ne batus nusipirkt. O juk ir batų bet kokių neperkam: žiūrim, matuojamės, kad būtų patogūs ir nespaustų, su netinkančiais toli nenueisi“, – išvedžiojo iškalbinga moteris.
Jei nepatiksi – pravys
Į J.Samulevičiūtės, vienintelės Naujamiestyje dar likusios karaimų tautos atstovės, namų duris pasibeldžiame netikėtai, iš anksto nesusitarę. Vykdami į Naujamiestį net nežinome, kur ji gyvena.
Miestelio šviesuolės namus parodo pirmas sutiktas gyventojas, mat čia ją visi puikiai pažįsta.
Vyras pasakoja, kad be J.Samulevičiūtės neapsieina joks kultūrinis renginys, kartą į parodos atidarymą ji buvo atėjusi apsitaisiusi savo tautiniais rūbais, skaitė karaimų poeziją.
Ji protinga, išsilavinusi, viskuo domisi, o atmintis – lyg enciklopedija, į bet kokį klausimą atsakymą ras.
„Tik reklamuotis ji nemėgsta, turi išdidumo ir į akis rėžia viską, ką galvoja. Jei nepatiksit – gali ir nebendrauti“, – perspėja sutiktasis.
Parodytasis geltonai dažytas namas – tipinis lietuviško gatvinio kaimo statinys, į važiuojamąją dalį atsuktas galu, nedideliais, baltai apvedžiotais langais, žemomis, bet plačiomis, eglute sudėliotomis durimis. Kieme auga didžiulis žilvitis.
Lauko durys neužrakintos, įėję į erdvų prieangį beldžiamės į kitas – plačias, tik jau baltai dažytas duris ir išgirstame „prašom“.
Atpažinusi nusistatymą pakeičia
Šeimininkę nelaukti svečiai išmuša iš vėžių, sako, po dešimties minučių jau turinti sėdėti kirpėjos kėdėje, iš anksto sutarta.
Dėl įdomaus pokalbio verta palaukti.
J.Samulevičiūtė grįžta užsitempusi striukės gobtuvą. Iš pradžių nė už ką nesutinka fotografuotis, nusistatymą pakeičia tik tuomet, kai atpažįsta dienraščio fotografą, stabteli nuotraukai lauke, o tada kviečia į vidų.
Troboje šilta, spragsi krosnis, prieš išeidama spėjo paprašyti kaimynę, kad pakurtų.
„Lyg be manęs kitų karaimų nebūtų...“ – sako ji ir iš pradžių sunku suprasti, ar nebūsime išvaryti.
O jau po kito sakinio paaiškėja, kad daugiau karaimų Naujamiestyje iš tiesų ir nebėra.
Kelis šimtus metų čia gyveno gausi karaimų bendruomenė, jiems žemių čia buvo skyręs kunigaikštis Vytautas Didysis. Dabar apie tos gausios bendruomenės egzistavimą liudija tik paminklai kapų kalne.
Tiesa, tolėliau, už Nevėžio upės, dar gyvena 105 metų sulaukusi J.Samulevičiūtės teta su sūnumi, kiti giminės įsikūrę Vilniuje.
„Aš vienintelė likau gimtų namų sargas“, – sako ji.
Komplimentas – už raštą
„Šitą namą statė mano prosenelis, čia gimė senelis, tėvas ir aš su broliu ir seserim“, – moteris aiškina, kiek giliai gimton vieton įleistos šaknys.
Savo biografiją pateikia labai glaustai: baigė Naujamiesčio vidurinę ir visą gyvenimą dirbo buhaltere, iš Naujamiesčio niekur nebuvo išsikėlusi. O kai dešimtmetį dirbo ekonomiste Panevėžio kino direkcijoje, į darbą važinėdavo, ir tiek.
„Klasėje buvau pati mažiausia. Anksčiau dvimetrinių mergaičių nebūdavo“, – mokyklinius metus prisimena ji.
Tada iš klasiokių ji išsiskyrė ilgom storom kasom, nepaprastai gražia rašysena ir gebėjimu sklandžiai pasakoti bei raiškiai skaityti.
Kai tik į mokyklą atvažiuodavo komisija iš švietimo skyriaus, mokytojai ant krūvos viršaus dėdavo Joanos sąsiuvinius – jie buvę idealiai švarūs ir tvarkingi, joks kitas vaikas taip pedantiškai nemokėjo rašyti.
„Visą gyvenimą žmonės prašė, kad kur nors ką nors užrašyčiau. Rašiau sveikinimus, tekstus atvirukuose, net mirusiesiems ant vainikų juostų“, – sako ji.
Klasiokai vertino ir Joanos iškalbos talentą. Jie sakydavo, kad iš knygų mokytis sunku, prašydavo, kad Joana perskaitytų ir atpasakotų, esą tada geriau į galvą lenda. Joana ir neatsikalbinėdavo, argi sunku draugams padėti?
J.Samulevičiūtė paskubom brūkšteli ant voko, parodo savo dailią rašyseną.
„Vienas vyras man yra pasakęs, kad vien iš rašto šitą žmogų galima įsimylėt“, – šilčiausią komplimentą prisimena naujamiestietė.
Pyksta, nes ne žydė
„Iškalba – Dievo dovana, ją paveldėjau iš tėvelio Rapolo, pas jį kaimo žmonės eidavo patarimų, buvo apsiskaitęs, mokėjo susikalbėti ir su rusais, ir su lenkais“, – pasakoja J.Samulevičiūtė.
Gražiausią šeimos pavyzdį ji matė savo aplinkoje: jie, trys vaikai, užaugo be diržo ir barimų.
„Buvom geri, nedarėm šunybių, už ką mus mušt? O dabar kokie baisūs skandalai kyla dėl realaus ar tariamo vaikų skriaudimo“, – šalies aktualijas aktyviai seka naujamiestietė.
Paklausta, ar moka karaimiškai, J.Samulevičiūtė prisipažįsta, kad tik truputį. Anksčiau, kol buvo vaikas, jų namie gimtoji kalba kartais skambėdavo.
„O dabar su kuo kalbėt? Lietuviai išvažiuoja į Angliją ir per trejus metus kalbą pamiršta, o čia keli dešimtmečiai nebėra pašnekovų“, – sako ji.
Vargu ar belikę tautiečių, mokančių rašyti karaimiškai senuoju, hebrajišku raštu, nes net šiais laikais spausdintos karaimų kalba parašytos biblijos yra lotyniškais rašmenimis.
J.Samulevičiūtę pykdo, jei kartais pasako, kad žydai ir karaimai – tas pats. Tokiems moteris rėžia: „Esat tamsūs žmonės.“
Viena moteris kartą tikino, kad vaikystėje buvo mačiusi, kaip į karaimų kapines atvežė laidoti velionį, esą jį išėmė iš karsto, suvyniojo į baltą drobulę ir palaidojo sėdintį.
Tokios „pasakos“ J.Samulevičiūtę tiesiog siutina.
„Žmonės visokių nesąmonių prikuria. Žydus iš karsto išima, o karaimus visada laidoja su karstais. Naujamiestyje šalia karaimų kapų buvo senosios žydų kapinės, tai tas laidotuves ir matė“, – aiškina ji.
Dievas vienas, tik keliai pas jį skirtingi
Anot mūsų pašnekovės, gyvenant Naujamiestyje, kai šalia nebėra nė vieno tautiečio, kalbėti apie karaimų papročių išlaikymą jau tiesiog nelogiška.
Karaimų bažnyčia kadaise buvo Panevėžyje, Sodų gatvėje, prisimena, tėvai jai tą pastatą buvo rodę. Tačiau tuomet, pokariu, okupantai ją buvo atėmę, pavertę dažų sandėliu. Vėliau karaimams priklausiusius maldos namus visai nušlavė nuo žemės paviršiaus. Toje vietoje nepriklausomybės metais pastatytas paminklinis akmuo.
„Jei ir būtų išlikusi bažnyčia, kas gi joje melstųsi? Visam Panevėžio regione likę gal tik 20 karaimų“, – realiai situaciją vertina J.Samulevičiūtė.
Ji pati Dievo namų nepasigenda.
„Aš nepratusi prie kolektyvinės maldos, jei noriu, pasiskaitau iš maldaknygės. Ko ten į tuos didelius ir šaltus namus vaikščiot?“ – savo požiūrį išdėsto ji.
Kartais J.Samulevičiūtė mišių išklausyti nueina į katalikišką Naujamiesčio bažnyčią. Dažniausiai tai būna tada, kai laidoja kokį pažįstamą.
„Juk viskas iš tų pačių Šventųjų Raštų, vienas Dievas tėra, tik skirtingi keliai pas jį“, – mąsto moteris.
Prezidentė be šeimos, ir ką?
J.Samulevičiūtei kalbant kiekvieną sakinį tarsi sustiprina išraiškingi tamsių akių žybtelėjimai.
„Akys – mūsų tautos bruožas“, – šypteli pašnekovė.
Čia pasisuka kalba apie viengungystę.
„Štai ir mūsų prezidentė netekėjusi, be šeimos. Ir ką? Gal ir mano misija kita“, – sako pašnekovė.
Moteris seniai nebekreipia dėmesio į dygias replikas, kai jai prikiša, jog galbūt netekėjo dėl to, kad niekas jos nenorėjo. O atvejai, kai moterys prisipažįsta tekėjusios už nemylimų vien todėl, kad nevadintų senmergėm, naujamiestietei kelia nuostabą.
„Dabar man daug kas pavydi, kad likau viena. Sako, tie vyrai šiokie ir anokie, o tau su niekuo pyktis netenka, pati sau ponia, kaip sumanai, taip ir padarai. Tada jų klausiu: o kas gi jums nedavė pasirinkimo? Galėjot ne tą, o geresnį vyrą išsirinkti. O man kitas reikalas, iš karaimų nebuvo ko rinktis, nes tautiečių Naujamiestyje paprasčiausiai nebebuvo“, – aiškina J.Samulevičiūtė.
Grynakraujis verčiau už mišrūną?
Nuo pat vaikystės jai buvo įkalta į galvą, kad šeimą kurti reikia tik su karaimu, o ne svetimtaučiu.
„Tėvai sakydavo, kad draugais gali būti visi, bet tekėt už kitataučio – šiukštu ne“, – apie šeimos nuostatas kalba ji.
J.Samulevičiūtė dar pasitelkia pavyzdį iš gyvūnijos pasaulio: esą grynakraujis gyvūnas vertinamas labiau už mišrūną. Taip ir santuoka su tautiečiu yra „aukštesnės prabos“.
Tuomet, kai draugės ragino ją tekėti už lietuvio, J.Samulevičiūtė „atsimušdavo“ nenuginčijamu argumentu: „Kai mirsim, jį laidos lietuvių kapuose, o mane karaimų? Į ką bus panašu? Juk vyras ir žmona kapuose greta turi gulėti.“
Draugės pašiurpdavo, sakydavo, rinkdamosi kavalierių apie mirtį dar negalvoja, o karaimė atšaudavo, kad nors ir jauna, bet galvoja į priekį ir apie viską.
Pašnekovė tikina per gyvenimą mačiusi ne vieną atvejį, kai mišrios šeimos dėl kultūrinių, religinių ir gyvenimo būdo skirtumų susidurdavo su problemom.
„Vienas gruzinas, turėjęs žmoną lietuvę, pasakojo, kad buvo gryna nesąmonė tuoktis, visą gyvenimą pjovėsi jų pažiūros, pykdavosi ir dėl rimtų dalykų, ir dėl niekų. Mes, karaimai, esam emocingi, karštesni už lietuvius, juk esam pietų krašto žmonės, garsiau šnekam, daugiau parėkaujam. Štai jums ir pirmieji skirtumai“, – juokiasi pašnekovė.
Neaišku, kaip būtų buvę, jei rimtai į širdį būtų kritęs koks lietuvis, bet J.Samulevičiūtei tokio vyro sutikti neteko.
„Aš žmogų vertinu ne pagal išvaizdą, o kad būtų šiltas, supratingas, kitą gerbtų. Būna, gyvena po vienu stogu, o svetimesni už svetimus, tikros šeimos nėra“, – samprotauja pašnekovė.
Dėl giminės pratęsimo ir tautos gausinimo J.Samulevičiūtė jaučiasi rami, mat Vilniuje gyvenantis jos brolis turi du sūnus, abu geri vaikai, nori laikytis tradicijų, domisi tautos istorija. Sūnėnai ir ją dažnai aplanko, tad kodėl jai jaustis vienišai?
