Artimiausių žmonių netekusiai moteriai savotiška terapija tapo rašymas – prisiminimus apie šeimą ištikusią tragediją S.Krasauskienė suguldė į knygą, kurią norėtų pavadinti „Kai nutyla paukščiai“.
Jei knyga nesusidomės leidyklos, galbūt šeima išleis ją savomis lėšomis, kaip jau išleido avarijoje žuvusios anūkės eilėraščių rinkinį.
Beveik dešimtmetį skaudžios istorijos viešai neprimindavę Krasauskai dabar tam ryžosi dėl kitų – galbūt jų pasakojimas apie tai, kaip metams bėgant pavyko susigyventi su didžiuliu praradimo skausmu, padės tiems, kurie taip pat išgyvena dėl artimo žmogaus netekties.
2009 metų Kalėdos buvo paskutinės linksmos, kurias Krasauskų šeima šventė visi kartu.
Pas tėvus Stasę ir Vytautą, tuo metu gyvenusius Anykščiuose, susirinko visi trys jų vaikai: dvi dukros, Ilona ir Renata, ir sūnus Darius su savo šeimomis. Atvyko ir daugiau svečių, visi puikiai leido laiką.
2010 metų sausio 1-osios rytą abi Krasauskų dukros, vienas žentas, trys paauglės anūkės ir vienas anūkas ir dar viena mergina iš kitos šeimos sėdo į išsinuomotą mikroautobusą ir išvyko slidinėti į Italiją.
Grįždami iš kelionės sausio 10 dieną ties Marijampole jie pateko į kraupią avariją, sukrėtusią visą Lietuvą. Trys žmonės – mikroautobuso priekyje sėdėjusi dukra Ilona ir žentas Valdas bei šešiolikmetis anūkas Rokas žuvo iš karto, 18-metė anūkė Agnė po trijų parų mirė ligoninėje.
Antroji dukra išgyveno iki 2017 metų birželio 9 dienos, tačiau po avarijos ji paniro į vegetatyvinę komą ir nesąmoninga liko iki pat mirties.
Smarkiai sužeistos buvo ir dar dvi anūkės, tuomet dešimtmetė ir šešiolikmetė, tačiau jos išsikapstė. Ir netrukus viena jų sužinojo, kad liko našlaitė ir taip pat neteko sesers, o kita – kad jos mama komoje, o brolis žuvo. Vienintelė iš aštuonių keleivių avarijoje nenukentėjo mergina iš kitos šeimos, beje, vienturtė dukra – ji atsipirko didžiuliu išgąsčiu.
Tiriant įvykį sunkiasvorio automobilio vairuotojas pasakojo, kad mikroautobusas jį aplenkė lėtai, bet kai ėmė rikiuotis priešais sunkvežimį, jį sumėtė slidžiame kelyje.
Vairuotojui pavyko grįžti į kelią, bet jį vėl sumėtė ir tada mikroautobusas atsidūrė tarp dviejų priešpriešiais važiavusių sunkiasvorių automobilių, kurie jį tiesiog sutraiškė. Nelaimės kaltininku tapo slidus kelias.
„Iš manęs likimas atėmė tai, ką turėjau brangiausio, – mano vaikus ir anūkus“, – sunkiai rinko žodžius Stasė, pokalbio metu ne kartą braukusi ašarą.
Nors nuo tragedijos praėjo jau daug laiko, netekties skausmą ji vis dar jaučia, o ypač jis sustiprėja per žuvusiųjų gimtadienius ir didžiąsias metų šventes.
Jau po tragedijos ji prisiminė, kad prieš ją būta ženklų, kurie galbūt pranašavo nelaimę. Tuo metu S.Krasauskienė dirbo Anykščių ligoninėje akušere-ginekologe.
Likus keletui dienų iki nelaimės savo darbovietėje per naktinį budėjimą prisnūdo ir susapnavo, kad kepa juodus blynus.
Dar jų neiškepusi prabudo apimta labai nemalonaus jausmo. Rytą net paskambino dukrai į Italiją, ji pasakė, kad viskas gerai, ir mama nurimo.
Abi seserys bei jų vaikai tarpusavyje puikiai sutarė ir kasmet kartu vykdavo slidinėti. Tais metais kelionę planavo balandį, tačiau aplinkybėms pasikeitus persigalvojo ir greitai susiorganizavo atostogas sausio pradžioje.
„Aš dar sakiau, kad nevažiuotų, nes Europoje siautė pūgos, bet jos mane nuramino, kad viskas bus gerai“, – atsiduso S.Krasauskienė.
Ir iš tiesų Italijoje keliautojai laiką praleido puikiai – tai viena iš seserų papasakojo jai skambinusiam broliui. Nelaimė tykojo jau visai netoli namų.
Grįžtant vyresnioji dukra Ilona paskambino mamai, pasakė, kad jau kirto Lietuvos sieną, pirma nuveš sesers šeimą į Kauną, o tada grįš į Anykščius. Mat ji su vyru ir vaikais gyveno viename name su tėvais.
S.Krasauskienė paklojo keliautojams lovas – juk jie bus pavargę – ir sėdo laukti.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
