Diagnozės laukė 12 metų
Tomas – ankstukas. „Dėl to, kad gimiau neišnešiotas, visas man iškylančias problemas medikai vadino neurologiniais sutrikimais“, – aiškina Tomas. Savo vaikystės jis neprisimena, apie ją žino tik iš mamos pasakojimų: vaikų darželyje neretai trankydavo galvą į grindis, o žaisdavo visada vienas, kur nors kamputyje. Auklėtojai stengėsi nesikišti į jo žaidimus. „Žinau, kad patyriau kelis smegenų sukrėtimus“, – prisipažįsta vyras.
Realus pasaulis berniuko nedomino, jis gyveno savo susikurtame. Kalbėti Tomas pradėjo iš karto dviem kalbomis, kalba nebuvo labai raiški, nukrisdavo galūnės, buvo kitų sutrikimų. Dabar Tomas laisvai kalba lietuviškai, rusiškai ir angliškai, žada mokytis ispanų kalbos.
Kai Tomui buvo šešeri, gydytojai diagnozavo šizotipinį sutrikimą. Medikai manė, kad tokią diagnozę lemia tai, kad vaikas dažnai aškindavo: „Čia ne aš padariau, o kitas Tomas.“ Betgi berniukas taip sakydavo tiesiog norėdamas išsisukti nuo atsakomybės. „Kalta“ buvo ir oranžinė spalva, kuria labai mėgo spalvinti. Tomui buvo jau 12 metų, kai pagaliau specialistai jam diagnozavo Aspergerio sindromą.
Problemos mokykloje
Pirmą klasę Tomas lankė tik mėnesį, paskui pradėjo bėgti iš mokyklos, per pamokas lįsti po suolu, vaiką vis dažniau ištikdavo šokas, ir jis pateko į ligoninę. Antroje klasėje pradėjo mokytis namie, dirbo su specialiąja pedagoge. Pasak mamos, iki 12 metų Tomas nemokėjo rašyti, tik paprasčiausiai apvedžiodavo jau užrašytas raides, o štai skaityti pradėjo kažkaip staiga, beje, iki šiol daug skaito.
Nuo penktos klasės berniukas vaikščiojo į mokyklą pas mokytojus. Šeštoje klasėje pradėjus lankyti pamokas su kitais mokiniais, Tomą mokytoja pasitikdavo ir nusivesdavo į kabinetą. Kartą mokytoja atėjo anksčiau ir berniuko laukė užsidariusi kabinete. „Tačiau man ir minties nekilo, kad mokytoja jau gali būti kabinete, palaukiau už durų 15 minučių ir nuėjau namo, – prisimena Tomas ir sako, kad autistai gyvena laikydamiesi griežtų taisyklių, bet koks nukrypimas nuo įprastos tvarkos juos išmuša iš vėžių. „Visą laiką sekiodavau paskui vieną klasės draugą, įtikėjęs, kad anksčiau ar vėliau jis mane nuves į kabinetą, kuriame vyks pamoka“, – prisimena Tomas.
Mokykloje kildavo daug bėdų: buvo nesusikalbėjimo, patyčių. Po kurio laiko vaikinuką perkėlė į „Šaltinio“ pagrindinę mokyklą. „Ten klasės buvo mažesnės, programa lengvesnė, aš greitai pasivijau bendramokslius ir vėliau pradėjęs mokytis vienoje Antakalnio gimnazijų nebesijaučiau kitoks negu mano bendraklasiai. Vis dėlto problemos niekur nedingo. Nemokėjau būti savimi, norėjau susikurti naują asmenybę, bet iš tiesų reikėjo neneigti savo problemų, o dirbti su jomis“, – sako Tomas.
Nemokėjau būti savimi
Tomas pasakoja, kad paauglystėje neigė savo problemas, stengėsi nuo jų pabėgti mėgdžiodamas kitus, nes tiesiog nemokėjo būti savimi, nežinojo, kaip padėti sau. „To, ką neurotipiniai vaikai išmoksta savaime, aš turėjau ilgai ir kantriai mokytis, nes man daug kas nebuvo savaime suprantama“, – aiškina Tomas ir dėkojo jam daug padėjusiai mamai. – Esu savamokslis, mokiausi iš knygų, pats analizavau savo būsenas. Man buvo labai sunku palaikyti akių kontaktą. Pamenu su viena drauge pabandėme tai padaryti, ir man pavyko tris sekundes sąmoningai žiūrėti jai į akis. Turėjau daug treniruotis, skaityti literatūrą, kad įveikčiau save ir galėčiau su net nepažįstamais žmonėmis bendrauti normaliai žiūrėdamas jiems į akis.“
Tomas prisipažįsta, kad nemėgdavo apsikabinti, nepakęsdavo kitų žmonių prisilietimų, ypač kad susiliestų pirštų galais. Vaikino mama pasakojo, kad vaikystėje sūnus vengdavo bet kokio apsikabinimo, o užaugęs suskaičiuodavo iki trijų ir tik tuomet ateidavo ir apsikabindavo mamą, vėliau skaičiuoti reikėjo vis mažiau ir mažiau. „Aš norėjau fizinio kontakto, tačiau mano sensorika tam nebuvo pritaikyta, – nuoširdžiai aiškina Tomas. – Prieš susitikdamas su žmogumi apgalvodavau kiekvieną pokalbį nuo A ik Z.“
Mokėsi bendrauti
Tomas sako, kad dabar jis bendrauja ramiai, tačiau, kad to pasiektų, turėjo daug dirbti, kantriai mokėsi stebėti kitų žmonių reakcijas. „Aš nesu atsiskyrėlis, tačiau bendravimas visada reikalaudavo iš manęs nepaprasto vidinio susitelkimo. Skaičiau knygas apie mimiką, kad galėčiau lengviau suprasti kitų žmonių veido išraiškas. Man sunku buvo suvokti, ką žmogus jaučia, autisto empatija nėra mažesnė, problema ta, kad mes nesugebame suvokti emocijų. Nėra to pradinio ryšio, kuris padėtų jas suvokti. Aš to mokausi labai dirbtiniu metodu. Jums žmogus atrodo piktas ar linksmas, jūs natūraliai suprantate jo emocijas, o man teko skaityti knygas ir praktikuotis, kad pažiūrėjęs į žmogų aiškiai pamatyčiau veidą: pakilusius lūpų kampučius, raukšles aplink akis ir panašias detales. Tuomet analizuodavau kito žmogaus emocijas, o mintinai išmokęs visą emocijų seką, galėdavau bendrauti. Dabar jaučiuosi prisitaikęs gyventi visuomenėje. Tačiau gerai žinau, ko negaliu daryti, kaip turiu išeiti iš sunkios situacijos“, – savo neeiline patirtimi dalijasi Tomas.
Ištiktas streso valgo nesustodamas
Tomo uoslės ir skonio pojūčiai yra visiškai nusilpę: „Esu ne kartą apsinuodijęs, nes galiu nė nesuvokdamas valgyti sugedusį maistą, todėl mano organizmas jau pasidarė atsparus, dabar retai apsinuodiju. Kai būdavau alkanas, valgydavau neįtikėtinais kiekiais, esu gal du ar net tris kilogramus bulvių suvalgęs vienu kartu. Tiesiog nejaučiu sotumo jausmo. Dabar jau moku save valdyti, man svarbi maisto faktūra. Pavyzdžiui, graikiško jogurto skonis nepatinka, o faktūra labai patinka“.
Tomo nuomone, tėvai turėtų atkreipti dėmesį, kodėl vaikas nenori vieno ar kito produkto. Gal dėl faktūros? O baigdamas kalbėti šia tema prisipažįsta: jeigu ištinka didelis stresas, nebekreipia dėmesio į sveikos mitybos rekomendacijas bei režimą ir prisikerta skanaus, neretai ir riebaus maisto.
Tomas pasakoja, kad iki šiol didžiausią stresą jam kelia ant rankų užtiškęs lašelis kitas klijų. Tuomet jam pradeda drebėti rankos, regėjimo laukas susiaurėja, klausa paaštrėja. „Man lengviau lupti odą nuo pirštų, nors tai skausminga, negu pakęsti prilipusius klijus“, – atvirai sako jaunas vyras.
Kai Tomą ištinka stresas, jo regėjimo laukas labai susiaurėja, o vaikino klausa tiek jautri, kad, pajutęs garsų perkrovą, pasijunta tarsi įmestas į šaltą vandenį, iš kurio nori kuo greičiau išlipti.
Išmoko sukaupti dėmesį ir įveikti stresą
Tomas pasakojo, kad kadaise nueiti iš namų iki mokyklos ir grįžti tuo pačiu keliu jam buvo tikras žygdarbis: „Norėdamas išsiugdyti orientaciją, pradėjau vaikščioti po miestą, vasarą nueidavau 10–15 kilometrų, turėjau gerus orientyrus – Gedimino pilį ir televizijos bokštą, ir taip įgijau orientacinių įgūdžių. Buvau pernelyg nepastabus, galėjau dramblio sau po nosimi nepamatyti, nesiorientuodavau, kokiame kabinete esu, tačiau kai pradėjau fotografuoti ir dar baigiau fotografijos mokyklą, mano pastabumas akivaizdžiai pagerėjo“.
Tomas sako, kad jeigu jį kas nors anksčiau būtų pradėjęs mokyti dorotis su stresinėmis situacijomis, jam būtų buvę kur kas lengviau, bet sulaukęs 20–22 metų jis tai daryti išmoko pats. „Prieš pusantrų metų pirmą kartą sėkmingai nugalėjau sensorinę perkrovą. Darbe staiga susirinko didelė minia žmonių, reikėjo dirbti, visiems kažkuo padėti. Staiga pajutau, kad garsai, kuriuos girdžiu, darosi vis garsesni, susiaurėja regėjimo laukas, ir aš noriu pabėgti iš tos vietos, kur esu. Bet juk esu darbe ir turiu daryti tai, ką privalau, kito pasirinkimo neturiu. Pradėjau giliai kvėpuoti, visus darbus daryti lėčiau, bet pojūčiai kilo ir kilo. Mane jau apėmė panika, kad kažkas nutiks, bet pamažu garsai ausyse tapo normaliu triukšmu, ir aš vėl galėjau normaliai dirbti.“
Tomas prisipažino, esą jam pačiam buvo keista, kad suvaldė stresą ir išvengė panikos priepuolio, nors anksčiau būdavo daug blogiau. Kišenėje jis visada nešiojasi kokį nors daikčiuką: kubą, žaisliuką, kurį maigo, kai tik jaučia patiriąs stresą. „Vis dar graužiu nagus, kai nervinuosi, – prisipažįsta vyras, – o kartais tiesiog suku žiedus, kuriuos mūviu ant pirštų.“
Tomo bendradarbiai nežino, kad jis autistas, turi Aspergerio sindromą. „Darbe aš tiesiog keistuolis, bet mes visi turime savų keistumų“, – sako Tomas.
