Artimiausių žmonių netekusiai moteriai savotiška terapija tapo rašymas – prisiminimus apie šeimą ištikusią tragediją S.Krasauskienė suguldė į knygą, kurią norėtų pavadinti „Kai nutyla paukščiai“.
Jei knyga nesusidomės leidyklos, galbūt šeima išleis ją savomis lėšomis, kaip jau išleido avarijoje žuvusios anūkės eilėraščių rinkinį.
Beveik dešimtmetį skaudžios istorijos viešai neprimindavę Krasauskai dabar tam ryžosi dėl kitų – galbūt jų pasakojimas apie tai, kaip metams bėgant pavyko susigyventi su didžiuliu praradimo skausmu, padės tiems, kurie taip pat išgyvena dėl artimo žmogaus netekties.
2009 metų Kalėdos buvo paskutinės linksmos, kurias Krasauskų šeima šventė visi kartu.
Pas tėvus Stasę ir Vytautą, tuo metu gyvenusius Anykščiuose, susirinko visi trys jų vaikai: dvi dukros, Ilona ir Renata, ir sūnus Darius su savo šeimomis. Atvyko ir daugiau svečių, visi puikiai leido laiką.
2010 metų sausio 1-osios rytą abi Krasauskų dukros, vienas žentas, trys paauglės anūkės ir vienas anūkas ir dar viena mergina iš kitos šeimos sėdo į išsinuomotą mikroautobusą ir išvyko slidinėti į Italiją.
Grįždami iš kelionės sausio 10 dieną ties Marijampole jie pateko į kraupią avariją, sukrėtusią visą Lietuvą. Trys žmonės – mikroautobuso priekyje sėdėjusi dukra Ilona ir žentas Valdas bei šešiolikmetis anūkas Rokas žuvo iš karto, 18-metė anūkė Agnė po trijų parų mirė ligoninėje.
Antroji dukra išgyveno iki 2017 metų birželio 9 dienos, tačiau po avarijos ji paniro į vegetatyvinę komą ir nesąmoninga liko iki pat mirties.
Smarkiai sužeistos buvo ir dar dvi anūkės, tuomet dešimtmetė ir šešiolikmetė, tačiau jos išsikapstė. Ir netrukus viena jų sužinojo, kad liko našlaitė ir taip pat neteko sesers, o kita – kad jos mama komoje, o brolis žuvo. Vienintelė iš aštuonių keleivių avarijoje nenukentėjo mergina iš kitos šeimos, beje, vienturtė dukra – ji atsipirko didžiuliu išgąsčiu.
Tiriant įvykį sunkiasvorio automobilio vairuotojas pasakojo, kad mikroautobusas jį aplenkė lėtai, bet kai ėmė rikiuotis priešais sunkvežimį, jį sumėtė slidžiame kelyje.
Vairuotojui pavyko grįžti į kelią, bet jį vėl sumėtė ir tada mikroautobusas atsidūrė tarp dviejų priešpriešiais važiavusių sunkiasvorių automobilių, kurie jį tiesiog sutraiškė. Nelaimės kaltininku tapo slidus kelias.
„Iš manęs likimas atėmė tai, ką turėjau brangiausio, – mano vaikus ir anūkus“, – sunkiai rinko žodžius Stasė, pokalbio metu ne kartą braukusi ašarą.
Nelaimę pranašaujantys ženklai
Nors nuo tragedijos praėjo jau daug laiko, netekties skausmą ji vis dar jaučia, o ypač jis sustiprėja per žuvusiųjų gimtadienius ir didžiąsias metų šventes.
Jau po tragedijos ji prisiminė, kad prieš ją būta ženklų, kurie galbūt pranašavo nelaimę. Tuo metu S.Krasauskienė dirbo Anykščių ligoninėje akušere-ginekologe.
Likus keletui dienų iki nelaimės savo darbovietėje per naktinį budėjimą prisnūdo ir susapnavo, kad kepa juodus blynus.
Dar jų neiškepusi prabudo apimta labai nemalonaus jausmo. Rytą net paskambino dukrai į Italiją, ji pasakė, kad viskas gerai, ir mama nurimo.
Abi seserys bei jų vaikai tarpusavyje puikiai sutarė ir kasmet kartu vykdavo slidinėti. Tais metais kelionę planavo balandį, tačiau aplinkybėms pasikeitus persigalvojo ir greitai susiorganizavo atostogas sausio pradžioje.
„Aš dar sakiau, kad nevažiuotų, nes Europoje siautė pūgos, bet jos mane nuramino, kad viskas bus gerai“, – atsiduso S.Krasauskienė.
Ir iš tiesų Italijoje keliautojai laiką praleido puikiai – tai viena iš seserų papasakojo jai skambinusiam broliui. Nelaimė tykojo jau visai netoli namų.
Grįžtant vyresnioji dukra Ilona paskambino mamai, pasakė, kad jau kirto Lietuvos sieną, pirma nuveš sesers šeimą į Kauną, o tada grįš į Anykščius. Mat ji su vyru ir vaikais gyveno viename name su tėvais.
S.Krasauskienė paklojo keliautojams lovas – juk jie bus pavargę – ir sėdo laukti.
Ilgai nesulaukdama grįžtančiųjų S.Krasauskienė ėmė nerimauti, kad nutiko kas nors negero, ir įsitaisiusi lovoje bandė skaityti knygą.
Po kurio laiko į kambarį įėjo jos vyras, prieš tai sulaukęs sūnaus skambučio.
Vos įžengęs jis žmonai kurį laiką kartojo: „Tu tik nesijaudink, tu tik nesijaudink...“, kol galiausiai pasakė, kad jų dukros pakliuvo į baisią avariją, yra trys ar keturi žuvusieji ir keli sužeistieji, reikia vykti į Marijampolę.
„Kai vyras paragino rengtis, aš, apimta šoko, atsakiau – neturiu kuo“, – atsiminė moteris.
Pradžioje nė nežinojo, kurie iš artimųjų žuvo: „Tik galvojau, kad jie visi man be galo brangūs.“ Vėliau netekties skausmas pynėsi su rūpesčiu dėl į komą panirusios dukros ir sužeistų anūkių.
„Žmonės man kartojo, kad aš esu stipri ir atsilaikysiu, bet aš jaučiau neapsakomą skausmą ir neviltį, kartais nė nesinorėjo gyventi. Aplinkiniai bandė raminti sakydami: „Mes tave suprantam“, bet ar įmanoma suprasti tokį skausmą.
Mūsų šeima buvo graži – ir su dukromis puikiai sutarėme, ir visi anūkai buvo šaunūs, talentingi, ir viso to per akimirksnį neliko“, – sakė moteris.
Nuvylė medikų abejingumas
Ne tik motina, bet ir abi jos dukros bei žentas buvo medikai: Ilona bei jos vyras Valdas – akušeriai-ginekologai, jie kartu ir dirbo, o dukra Renata – akių ligų gydytoja.
„Nors aš pati gydytoja, nemaniau, kad Lietuvoje gali tekti susidurti su tokiu medikų abejingumu.
Dar gulint gyvai likusiai dukrai Kauno klinikose, kur ji buvo pervežta iš Marijampolės, ją vis kamavo plaučių uždegimas.
Tik vėliau, kai ryžomės dukrą vežti gydyti į Vokietiją, medikai sūnui pasakė, kad jai susiformavusi fistulė. Paprastai aiškinant, tai yra skylė tarp stemplės ir trachėjos.
Plaučių uždegimas negalėjo praeiti, nes maistas patekdavo į kvėpavimo takus. Anksčiau dar būtų buvę galima fistulę užgydyti, tačiau kai mes apie tai sužinojome, buvo jau per vėlu“, – apgailestavo motina.
Kai dukrai Vokietijoje buvo padaryta galvos smegenų kompiuterinė tomografija, paaiškėjo, kad Lietuvos medikai ją operuodami smegenyse paliko nulūžusį grąžto galą.
„Tai – visiškas aplaidumas, juk po kiekvienos operacijos medicinos slaugytoja, atsakinga už instrumentus, turi pažiūrėti, ar visi reikmenys savo vietose.
Tikriausiai jei ne fistulė ir tas grąžto galas, dukros būklė būtų pagerėjusi – Vokietijos medikai pradžioje teigė, kad galės ją pastatyti ant kojų“, – liūdnai kalbėjo motina.
Po to, kai prarado viltį ką nors pakeisti, ji su dukra po beveik metus trukusių kelionių po ligonines grįžo namo.
Tik tuomet motina galutinai suvokė savąją netektį. Iki tol tarsi per miglą rūpinosi laidotuvių, gydymo ir kitais reikalais ir atrodė, kad tai vyksta kažkam kitam, o ne jai.
Negalėjo net išsiverkti
Kaip vis dėlto S.Krasauskienei pavyko ištverti netekties skausmą?
„Beveik metus ir 8 mėnesius mėginau sielvartą ir kančią įveikti be medikamentų. Su vyru tapome anūkės, kuri neteko abiejų tėvų ir vyresnės sesers, globėjais. Kita avariją išgyvenusi anūkė apsigyveno su savo tėčiu.
Joms abiem reikėjo skirti daug dėmesio ir meilės, kad galėtų tai lengviau ištverti.
Palūžti man neleido ir dukros slauga“, – prisipažino moteris.
Stasė atsiminė, kad tuo metu negalėjo net išsiverkti – negalėjo to daryti nei ligoninėje šalia į komą panirusios dukros, nei namie šalia kenčiančios dėl netekties anūkės.
Išsiverkti ji bėgdavo į šalia namų esantį pušyną ar sėsdavo į automobilį ir važiuodavo be tikslo kur nors link Ukmergės, tiesiog kaukdama iš skausmo.
Vyras Vytautas, ir pats kentėdamas, vis mėgino ją raminti, bet ji manydavo, kad paguodos žodžių nereikia – jai reikėjo ramybės, o jos nebuvo.
Būdavo, atsigula miegoti, bet užmigti negali ir viduje jaučia didžiulę tuštumą. Tada eina pavalgyti, atrodo, gal palengvės, bet nepalengvėja. Atrodydavo, gal pagerės išėjus pasivaikščioti, bet skausmas nedingsta – vis tiek viduje nepakeliamai sunku.
Slaugydama dukrą Vokietijoje kartais išeidavo pabėgioti į stadioną ir kartodavo dešimt ar dvidešimt kartų „Tėve mūsų“ – tuomet galėdavo negalvoti apie tai, kas nutiko.
Pati save tempė iš depresijos
Dabar S.Krasauskienė mano, kad ją tuo metu buvo apėmusi depresija, nors niekas jos nediagnozavo. Medikė bandė lankytis pas psichologą, tačiau po individualių seansų pasijusdavo dar blogiau: „Jis tik klausydavo arba užduodavo klausimus, į kuriuos atsakydama turėdavau kalbėti apie savo kančią, išeidavau apsiverkusi.“
Psichologas patarė – jei moteriai individualūs seansai per sunkūs, jai vertėtų išbandyti grupinę psichoterapiją. Tačiau Stasei nepatiko ir ten – skirtingi žmonės kalbėdavo apie savas kančias, bet jai to skausmo buvo per daug.
„Dabar manau, kad ištverti tą tragišką laikotarpį labiausiai man padėjo šalia esantys brangūs žmonės. Juk liko gyvos ir dvi anūkės. Turime labai šaunų sūnų, kuris, pats išgyvendamas netektį, labai mumis rūpinosi, lankė kiekvieną savaitgalį su žmona ir sūnumi. Pradėjau save įtikinėti, kad dar turime žmonių, dėl kurių privalome gyventi.
Privalome būti sveiki ir stiprūs dėl nebylios ir nejudrios, lovoje įkalintos dukros.
Taigi pati ėmiau save tempti iš tos baisios būsenos, kurioje buvau atsidūrusi, ir, galima sakyti, ištempiau.
Netekties skausmas neišnyko, bet tapo įmanoma su juo gyventi“, – sakė S.Krasauskienė.
Dienas leido slaugos ligoninėje
Po avarijos į darbą ji nebegrįžo ir stengėsi į komą panirusia dukra rūpintis nuo ryto iki vakaro. Kartu tai darė ir jos vyras Vytautas.
Kadangi ne vienus metus trunkanti slauga vargino, bandė į pagalbą pasikviesti profesionalių slaugių, tačiau gerų pagalbininkių rasti nebuvo lengva – vyresnio amžiaus moterys po darbo ligoninėje tiesiog neturi jėgų, o jaunesnės linkusios darbus dažnai keisti.
Galiausiai sūnus Darius tėvus įkalbėjo perkelti seserį į slaugos ligoninę Vilniuje. Dėl to ir patys Krasauskai iš Anykščių persikėlė į Vilnių. Čia Stasė kiekvieną rytą keliaudavo pas dukrą į slaugos ligoninę, dieną ją pakeisdavo vyras, o vėliau motina vėl grįždavo ir būdavo iki vakaro.
Buvusi medikė paaiškino, kad Lietuvoje slaugėms ligoniais rūpintis labai sunku – vienai jų tenka net 10–15 ligonių, tad vos spėja juos apibėgti, o mankštinti ar masažuoti neturi kada. Tuo Krasauskai rūpinosi patys.
Vokietijoje vienai slaugei tenka vos 2–3 ligoniai. Lietuvės slaugės nė nežino, kaip, pavyzdžiui, prie lovos prikaustytiems ligoniams valyti dantis, nes čia to nedaro – jie to buvo išmokę Vokietijoje, kaip ir įvairių kitokių naudingų slaugos dalykų.
S.Krasauskienė rūpinosi dukra kaip įmanydama. Renata kurį laiką buvo perėjusi iš vegetacinės komos į vadinamąją minimalios sąmonės būseną.
Vieną vakarą tėvai pamatė, kad ji stebi vaizdą televizoriaus ekrane.
Vėliau akimis sekdavo ir motiną, o kai ji dukrai ką nors sakydavo, ši krutindavo lūpas, tarsi norėdama ką nors atsakyti. Vis dėlto praėjusiais metais Renata mirė – galima sakyti, kad ji tapo penktąja tragiškos autoavarijos auka.
„Sunku buvo matyti kenčiančią dukrą, bet sunku ir jos netekus“, – atsiduso S.Krasauskienė. Po dukros, buvusios slaugos ligoninėje, mirties Krasauskai liko gyventi Vilniuje – ir sūnui verslininkui Dariui juos čia lankyti arčiau, ir prisiminimai pakeitus aplinką nebe tokie skaudūs.
„Aš sostinėje apsipratau labai lengvai, o vyrui buvo gerokai sunkiau“, – pripažino S.Krasauskienė.
Gyvenimas tęsiasi
Dabar Krasauskai turi daug laisvo laiko, todėl neretai kartu išsiruošia į baseiną. Sūnaus šeima vis pasikviečia juos į svečius, nusiveda į kavinę ar į kokį nors renginį.
Vytautas kas rytą 2 kilometrus pėstute eina į biblioteką ir iš ten dažnai grįžta tik popiet. Stasė skaito, mezga, o šiltuoju metų laiku mėgsta rūpintis gėlynu.
Dvi per avariją gyvos likusios anūkės užaugo, baigė mokyklas, studijuoja ir nuolat aplanko senelius.
Jiems atrodo, kad jauniems žmonėms su netektimis susitaikyti ir gyventi toliau lengviau nei vyresniems.
