Profesionaliu gėjumi save vadinantis vilnietis dėl patyčių keitė mokyklą

Tomas Vytautas Raskevičius (29 m.) yra baigęs politikos mokslų bakalauro ir teisės magistro studijas. Penkerius metus jis dirbo teisininku Lietuvos gėjų lygoje ir dėl to juokauja, kad tapo profesionaliu gėjumi – jo tapatybė staiga tapo jo profesija.

  Kad yra homoseksualus, Tomas Vytautas suprato būdamas vos dvylikos.<br> Asmeninio archyvo nuotr
  Kad yra homoseksualus, Tomas Vytautas suprato būdamas vos dvylikos.<br> Asmeninio archyvo nuotr
Kad yra homoseksualus, Tomas Vytautas suprato būdamas vos dvylikos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Kad yra homoseksualus, Tomas Vytautas suprato būdamas vos dvylikos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Kad yra homoseksualus, Tomas Vytautas suprato būdamas vos dvylikos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Kad yra homoseksualus, Tomas Vytautas suprato būdamas vos dvylikos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Kad yra homoseksualus, Tomas Vytautas suprato būdamas vos dvylikos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Kad yra homoseksualus, Tomas Vytautas suprato būdamas vos dvylikos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Kad yra homoseksualus, Tomas Vytautas suprato būdamas vos dvylikos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Kad yra homoseksualus, Tomas Vytautas suprato būdamas vos dvylikos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
 Šiomis nuotraukomis Tomas Vytautas norėjo parodyti, kad žmogus yra labai įvairiapusiškas.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Šiomis nuotraukomis Tomas Vytautas norėjo parodyti, kad žmogus yra labai įvairiapusiškas.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Šiomis nuotraukomis Tomas Vytautas norėjo parodyti, kad žmogus yra labai įvairiapusiškas.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Šiomis nuotraukomis Tomas Vytautas norėjo parodyti, kad žmogus yra labai įvairiapusiškas.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Jan 1, 2019, 6:30 PM, atnaujinta Jan 2, 2019, 8:57 AM

To, kad yra homoseksualus, Tomas Vytautas niekuomet neslėpė. Tą jis suvokė ir įvardijo labai anksti – būdamas dvylikos. Jis yra iš tų žmonių, kurie aiškiai pastebėjo momentą, kuomet aplankė toks supratimas.

Tuo metu jis su tėvais gyveno Kaune ir kartą po pamokų nuėjo pažioplinėti į „Audimo“ sporto prekių parduotuvę. Ten persirengimo kabinoje, iki galo neužsitraukęs užuolaidos, marškinėlius matavosi vienas labai sportiškas vaikinas. „Jį pamačius mane aplankė jausmas, tarsi dėlionės dalys būtų sukritusios į savo vietas“, – atsiminė Tomas.

Kurį laiką jis supratimą, kad yra homoseksualus, laikė savyje, stengėsi pats save suprasti ir priimti. Kai buvo šešiolikos, apie jo homoseksualumą sužinojo jo tėvai.

Vaikinas rašė dienoraštį, o tėvai jį perskaitė ir tuomet pasikvietė sūnų apie tai pasišnekėti. Dabar Tomas svarsto: „Tuo metu nesijaučiau pasiruošęs tėvams atsiskleisti, bet gerai, kad tas klausimas išsisprendė savaime ir man nebereikėjo galvoti, koks būtų tinkamiausias būdas tėvams tą pasakyti. O kai apie tai žino tėvai ir jauti jų palaikymą, kitų aplinkinių reakcija nebe taip rūpi.“

Tomui labai pasisekė todėl, kad jo tėvai, išsilavinę žmonės, dėl to jo neužsipuolė ir nepradėjo kaltinti. „Žinoma, jie reagavo emocionaliai, jie bijojo neigiamos kaimynų reakcijos, bet viso pokalbio metu jaučiau jų norą priimti mane tokį, koks esu“, – atsiminė Tomas.

Jis turi vienuolika metų jaunesnę sesę. Ji, būdama gal trylikos ir susikūrusi feisbuko paskyrą, iš brolio įrašų suprato, koks jis yra, ir vėliau jam tiesiog pasakė, kad tą žino ir nesureikšmina. Jam tai padarė labai malonų įspūdį.

– Ar jums pačiam supratus, kad esate ne toks, kaip dauguma, nebuvo skaudu ir liūdna? – paklausiau simpatiško vyro.

– Paauglystėje jaučiausi labai vienišas. Man rodės, kad su manimi kažkas yra labai blogai. Tuomet internetas buvo sunkiau pasiekiamas ir informacijos jame buvo daug mažiau. Pamenu, tuo metu rodė realybės šou „Robinzonai“, vedamą a.a.Vytauto Kernagio, ir vienas jo dalyvis estas drąsiai kalbėjo apie savo homoseksualumą. Žiūrėjau ir stebėjausi, kad tokių žmonių, kaip aš, esama ir daugiau, ir ne taip toli, o Estijoje.

Pasigirsta kalbų, kad nepilnamečiams informacija apie lytinę orientaciją yra žalinga, bet aš įsitikinęs, kad ji paaugliams būtina. Jei objektyvios nešališkos informacijos trūksta, jaunuolis gali jaustis labai pasimetęs, nesuprastas, ir prisigalvoti įvairių dalykų.

– Ką pasakytumėte tėvams, kurie labai išgyvena dėl to, jog jų vaikas priklauso LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir translyčių asmenų) bendruomenei?

– Ne tėvų valioje nuspręsti, kokie bus jų vaikai. Tiesiog toks reiškinys egzistuoja, ir daugeliu atvejų tai yra įgimta, o nuo auklėjimo nepriklauso. Tai – natūrali žmonių įvairovės dalis. Homoseksualūs santykiai egzistuoja ir tarp daugelio gyvūnų rūšių. Jei pingvinas yra homoseksualus, mes juk nesvarstome, kad gal jo tėtis pingvinas buvo labai pasyvus, o mama – dominuojanti, ir dėl to jis toks užaugo. Tiesiog jis tokiu gimė.

Kai LGBT asmuo auga labai priešiškai nusiteikusioje visuomenėje, kartais jis savo tapatybę laiko užgniaužęs, jos neatskleidžia, bet tada jis jaučiasi prastai.

Beje, LGBT asmenų tėvams siūlyčiau prisijungti prie tokių tėvų grupių ir su jais dalintis savo išgyvenimais – tuomet nesijausite vieniši. Yra nemažai tėvų, kurie, sužinoję apie savo vaikų seksualinę orientaciją, ryšius su jais nutraukia, bet visgi tokių, kurie priima savo vaikus tokius, kokie jie yra, daugėja.

– Ar jūs savo gyvenime nesusidūrėte su patyčiomis?

– Mokykloje jų buvo, ypač 5-8 klasėje. Gal tai buvo susiję ne tik su mano seksualine orientacija, bet ir su uždarumu, mąslumu – juk tą žodį iš „p“ raidės moksleiviai vartoja įvairiais atvejais. Buvo ir apsistumdymų. Dėl patyčių net teko keisti mokyklą – perėjus į gimnaziją, jų nebeliko.

Vėliau studijavau Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Atmosfera ten buvo liberali, nors iš kai kurių dėstytojų yra tekę girdėti homofobinių užuominų. Jos buvo skirtos ne man konkrečiai, bet, pavyzdžiui, vienas dėstytojas per filosofijos paskaitas kalbėjo apie pasaulinį gėjų sąmokslą.

Man labai pasisekė su darbovietėmis, dirbu mėgstamą darbą. Įsivaizduoju, kad gyvenančiam mažame mieste LGBT jaunuoliui yra daug sudėtingiau nei man. Pažįstu ir nemažai žmonių, kurie emigravo iš Lietuvos ne dėl jos ekonominės padėties, o dėl to, kad priklausė LGBT bendruomenei.

– Ką jūs dirbate dabar?

– Nuo rudens dirbu Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje, esu Integravimo skyriaus vedėjas. Mes rūpinamės moterų, neįgaliųjų, LGBT ir kitų asmenų teisėmis.

– Kaip sugalvojote eiti į politiką?

– Mano darbas visuomet buvo su tuo susijęs. Kovo 3 d. per rinkimus mėginsiu patekti į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą. Mano rinkiminėje kampanijoje pirmenybė atitenka LGBT bendruomenės teisėms. Dar mane labai domina visi lygių galimybių klausimai, taip pat neapykantos nusikaltimų prevencija. Juk buvo nuskambėjusių atvejų, kad ir susijusių su vaivorykštės spalvų vėliavomis ar užpultais kitataučiais, kai policija reagavo neefektyviai.

– O su kuo jūs dabar gyvenate?

– Gyvenu vienas ir dėl to nekompleksuoju. Aktyviai naujų pažinčių neieškau, tiesiog neturiu tam laiko, nes turiu daug kitos veiklos. O jeigu man kas nors parašytų pats, gal ir norėčiau susipažinti.

Esu turėjęs vienus rimtus apie ketverius metus trukusius santykius studijų universitete laikais. Gal kai kuriuos vyrus atbaido ir tai, kad aš savo seksualinės orientacijos neslepiu, tad, atsidūrę šalia manęs, ir jie būtų asocijuojami su LGBT bendruomene.

– Ar homoseksualūs asmenys vieni kitus atpažįsta?

– Na, LGBT asmenys neturi išskirtinių fizinių bruožų, kurie padėtų juos vienareikšmiškai atpažinti. Bet yra tam tikrų subtilių ženklų, užuominų, iš kurių galima tai nujausti. Dažnai kalbame apie tokių žmonių šeštąjį pojūtį, arba nuojautą, bet vertėtų pasitikslinti, ar ta nuojauta neapgauna.

– Ar tuomet, kai turėjote draugą, jį supažindinote su savo tėvais?

– Ne, to nepadariau, dar nebuvau tam pasirengęs. Nors jeigu kelis metus su žmogumi draugaučiau dabar, su tėvais jį supažindinčiau.

– Kai kurie žmonės apie homoseksualus sako, kad tegul jie sau ramiai gyvena, ko jie ten lenda reklamuotis su savo paradais. Ką jūs tokiems priešininkams atsakytumėte?

LGBT asmenys turi būti matomi, kad kiti žinotų, jog jie egzistuoja, ir prie to įprastų. Kartais dar girdėti kaltinimų, kad jie nori kitus žmones „įtraukti“ į savo gretas, bet, patikėkite, žmogaus „įtraukti“ ir heteroseksualaus asmens paversti homoseksualiu niekaip neišeitų.

Sovietmečiu apie homoseksualus buvo visiškai nekalbama, jie gyveno pogrindyje, visuomenė apie juos susiformuodavo neigiamus stereotipus, kurių jie negalėdavo paneigti. Dėl to ir dabar yra tiek daug į juos priešiškai žiūrinčių žmonių. Visgi mūsų visuomenė keičiasi, ypač poslinkis išryškėjo per pastaruosius penkerius metus.

– Ir kokie tie pokyčiai?

– Pagrindinis pokytis – mes apie tokius dalykus jau diskutuojame. Štai mes kalbamės, ir jūs apie tai rašysite normalų straipsnį, o ne darysite iš to skandalą, kaip būdavo seniau.

Po to, kai visa tai bus išdiskutuota ir mes tai suprasime, ateis priėmimo fazė. Žodžio „tolerancija“ šioje vietoje aš nemėgstu – jis skamba taip, tarsi prašyčiau, kad mane toleruotų. Tiesiog reikia suprasti, kad tokie žmonės – normali visuomenės dalis.

Beje, vienas iš mano pomėgių – persirenginėjimas įvairiais personažais. Tuo siekiu parodyti, kad žmonės yra labai įvairiapusiški, ir siekiu atkreipti dėmesį į mūsų visuomenėje paplitusius stereotipus.

– O ką jūs manote apie tokią jautrią tema, kaip LBGT poros ir įvaikinimas?

– Visų pirma, vieniems LGBT žmonėms vaikų turėti norisi, kitiems – ne, ir aš priklausau prie pastarųjų.

Be to, man atrodo, kad prieš pradedant kalbėti apie įvaikinimą reikėtų sureguliuoti santykius tos pačios lyties asmenų porose, kurios jau realiai augina vaikus. Dažniausiai tai moterų poros. Daugelis jų vaiką turi iš ankstesnių santykių su vyrais. Kai kurios jų yra lesbietės, bet bijojo neigiamos visuomenės nuomonės ir bandė kurti „normalią“ šeimą, o gal jos yra biseksualios ar pan.

Problema ta, kad nors nebiologinė mama (ar tėtis) vaiku rūpinasi ir jį augina, teisine prasme jie tam vaikui yra niekas. Tuomet, jeigu jo biologinei mamai (ar tėčiui) kažkas nutiktų, kita mama (tėtis) į jį neturėtų jokių teisių ir jam grėstų atsidurti vaikų namuose.

O ir apskritai – man atrodo, kad vaikui geriau augti ne globos įstaigoje, o tos pačios lyties asmenų poroje. Tačiau kol kas mūsų visuomenė tam dar nepasirengusi.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.