„Santykiai su vyru pradėjo byrėti prieš trejus metus. Lankymasis pas porų psichologą nepadėjo. Mūsų barniai vis aštrėjo ir aštrėjo. Kol galiausiai vieną dieną, pragyvenus kartu 20 metų, mano vyras pasakė, kad išeina ir daugiau pas mane nesugrįš“, – pasakojo Louise.
Louise jautėsi visiškai sugniuždyta ir bejėgė. Nuo tada, kai ištekėjo dvidešimties su trupučiu, ji niekada negyveno savarankiškai. Jautė, kad kūno jėgos taip pat nebe tos. O įprastinis darbas, kurio buvo nedirbusi daugiau nei dvidešimt metų, jai buvo visiškai svetimas. Moterį apėmė chroniška depresija bei nerimas. Vien mintis ieškoti partnerio internete jai kėlė siaubą. Mat, kai paskutinį kartą ji buvo pasimatyme, nebuvo jokio interneto. Louise net buvo sunku prisiminti tuos laikus, kai nebuvo interneto.
Apsirengti ir išeiti pasivaikščioti Louise buvo neįmanoma užduotis. Tačiau ji jautė, kad sustingti šioje būsenoje ir neieškoti išeities – ne pats geriausias pasirinkimas.
Vyro paslaptis
„Vyras ir aš santuokoje niekada neprisiėmėme vadinamųjų tradicinių vaidmenų. Jis virė, skalbė ir prisiėmė didžiąją rūpinimosi vaikais naštą. Tačiau kaip kokia senamadiška žmona aš palikau jam tvarkyti visus finansinius reikalus. Aš net nežinojau prisijungimo prie mūsų banko sąskaitų ir kortelių slaptažodžių. Žinau, tai keista“, – prisiminė Louise.
Netrukus po to, kai vyras ją paliko, Louise suprato, kad turi sėsti ir suplanuoti savo išlaidas. Ji tai turėjo daryti nuo nulio, nes net nežinojo, kiek pinigų jų šeima išleisdavo per mėnesį mokesčiams. Visa laimė, vyras Louise buvo palikęs prisijungimo prie jų buvusių bendrų sąskaitų ir kortelių slaptažodžius.
„Prisijungusi ir pradėjusi naršyti pastebėjau pasikartojantį lėšų nurašymą, kuris man buvo nesuprantamas. Lėšos keliaudavo technologijų kompanijai. Aš nesupratau, kodėl nurašymai vykdavo iš mūsų asmeninės sąskaitos. Mat visus mokėjimus, susijusius su darbu, vyras vykdydavo iš savo kompanijos kortelės. Suvedžiau mokėjimo pavedime buvusį kompanijos vardą į naršyklės paieškos laukelį ir man išmetė adresą seekingarrangement.com. „Kas yra seekingarrangement.com?“ – garsiai paklausiau savęs“, – pasakojo Louise.
Tai, ką išvydo nuėjusi nurodytu adresu, privertė Louise suakmenėti. Svetainės skyrelyje „Apie mus“ ji perskaitė, kad „Seeking Arrangement“ yra „didžiausias cukrinių tėtukų susitikimų puslapis, kuriame daugiau nei 10 milijonų narių kursto abipusiai naudingus santykius jiems priimtinomis sąlygomis“. Kitaip sakant, puslapis suveda vyrus, „cukrinius tėtukus“, su moterimis, „cukrinėmis mažytėmis“, kurios priima pinigus ar dovanas mainais už kompanijos palaikymą ir/ar sekso paslaugas.
„O Dieve, negi mano vyras – cukrinis tėtukas?“ – tada pagalvojo Louise.
Praėjus pirmam sukrėtimui ir šiek tiek atsigavusi moteris pradėjo gilintis į tą „cukrinį pasaulį“. Ji sužinojo, kad puslapiu naudojasi koledžų studentės ieškodamos vyrų, kurie joms nupirktų prabangių drabužių, pasiimtų kartu praleisti įspūdingų atostogų ar netgi apmokėtų jų studijas. Louise tuomet pagalvojo: „Tačiau palauk, mes turime koledže studijuojančią dukrą ir už jos išsilavinimą mokame didelius pinigus. Negi mano vyras taip pat mokėjo už nepažįstamosios, o gal net kelių, mokslą? Negi mano vyras mokėjo pinigus – mūsų pinigus – šioms moterims už seksą?“ Vien mintis apie tokią galimybę pribloškė Louise.
Išjungusi nešiojamąjį kompiuterį ir net nepersirengusi pižamos Louise išskubėjo pirkti aplankų, spausdinimo popieriaus ir kitų kanceliarinių prekių, kurių manė prireiksiant. Grįžusi namo ji pradėjo tikrinti banko pavedimų ataskaitas ir ieškoti įtartinų mokėjimų. Ir tuo užsiėmė ištisas 12 valandų. Atrasdama vis daugiau mokėjimų už viešbučių kambarius ir prabangius restoranus, Louise pradėjo jaustis tarsi būtų gyvenusi kažkieno kito gyvenimą. Ji stebėjosi, kaip ji galėjo viso to nepastebėti. „Kambarys San Fransisko viešbutyje naktį prieš mums išvykstant su visa šeima atostogų? 1500 dolerių už „Louis Vuitton“ rankinę prieš Kalėdas? Aš niekada nebuvau net kojos įkėlusi į tą parduotuvę. Tais metais kita moteris Kalėdoms gavo prabangią rankinę, o aš gavau... kelioninį šaldymo krepšį“, – liejo nuoskaudą Louise.
Louise įsitikino, kad banko mokėjimai svetimoms moterims truko mažiausiai metus. Nepasitenkindama tuo, ką sužinojo, ji prisijungė ir prie vyro PayPal sąskaitos. Tai nebuvo sunku padaryti, kadangi ji ir vyras labai nesisaugojo ir prisijungti prie visų paskyrų naudojo tuos pačius slaptažodžius. Ten taip pat rado vyro mokėjimus svetimoms moterims. Vienoje iš žinučių buvo rašoma „Pasimėgauk apsilankymu parduotuvėje“; kitoje – „Gerai praleisk savaitgalį!“ Kiekvienas pervedimas siekė mažiausiai 1000 dolerių. O jų buvo tikrai daug.
„Suakmenėjimą pakeitė kitos emocijos – pyktis, pasibjaurėjimas ir gėda. Paskambinau vyrui ir pasakiau, ką sužinojau. „Kaip tu šitaip galėjai?, – prisispyrusi klausiau jo. – Kaip tu galėjai pasiimti kitą moterį į viešbutį, kuriame mes apsistodavome kartu? Ir kodėl iš viso taip elgeisi?“ Jis neatsakinėjo į mano klausimus. Tik pasakė, kad jautėsi gerai būdamas įvertintas tų moterų, ir tvirtino, kad pati to prisiprašiau. Dar labiau mane įskaudino jo mesta žiauri frazė: „Ją ten pasiėmiau dėl to, kad tai yra nuostabus viešbutis!“ – išgyvenimais dalinosi Louise.
Gyvenimas iš naujo
Baigus sąskaitų ir kortelių patikrinimą bei surašius visus pervedimus, liudijančius vyro neištikimybę, Louise dingtelėjo, kad ji negaus trokštamų atsakymų. Todėl nusprendė, kad kai visus reikalingus dokumentus perduos savo advokatams, jai reikės apsivalyti ir bet kokia kaina susigrąžinti vyro sutryptą orumą.
Kaip patyrusi jogos praktikuotoja ir mokytoja, Louise žinojo, kokią vertę turi meditacija. Tai buvo pats tinkamiausias momentas „įeiti į save“. Louise prisipirko knygų, patariančių, kaip išgyventi skyrybas, užsirašė į seminarus ir praktinius mokymus apie savęs priėmimą, gilinosi į mokslinius tyrinėjimus apie gėdą ir sugebėjimą atgauti jėgas, pradėjo nešioti vėrinį, ant kurio buvo galima perskaityti „stiprybė“; jis turėjo priminti, kad ji yra stipri. Taip Louise pradėjo tikėti, kad ji ištvers skyrybas ir kad vietoj šio košmaro jos laukia šviesi ateitis.
Louise pirmą kartą per 20 metų prisiėmė atsakomybę už savo finansų tvarkymą, atsidarė asmenines banko sąskaitas ir užsisakė kreditines korteles, nusipirko nuosavą namą, išmoko tvarkyti mėnesio biudžetą ir, svarbiausia, susikūrė verslo planą, garantuojantį jai naują darbą. Louise įtikino pradinės mokyklos vadovą priimti šį planą ir ji pradėjo vesti kartą per savaitę jogos ir sąmoningumo pamokas 300 mokinių. Vienomis dienomis ši naujai įgyta laisvė Louise džiugina, kitomis – slegia, tačiau ji žino, kad juda teisinga kryptimi.
Skaitydama, dalyvaudama praktiniuose užsiėmimuose bei terapinėse sesijose, o taip pat ir kalbėdamasi su ją palaikančiais draugais, Louise įsitikino vienu dalyku: viskas, ką padarė jos vyras, yra susiję su juo, o ne su ja. Be abejo, ji neneigia ir savo kaltės dėl santuokos iširimo, tačiau mano, kad jos reikalas yra įsisąmoninti savo kaltės dalį, atleisti sau, pasimokyti ir judėti toliau. Louise įsitikinusi, kad ne ji privertė savo vyrą apgaudinėti. Ji galvoja, kad taip atsitiko dėl to, kad jis priėmė tokį sprendimą.
Praėjo metai nuo tos košmariškos dienos, kai Louise sužinojo, kad jos gyvenimas yra kitoks, nei įsivaizdavo. Ją vis dar apima pyktis ir liūdesys. Ji vis dar lieja ašaras, ir lieja daugiau, nei norėtų pripažinti. Tačiau kiekvieną dieną ji keliasi, eina į darbą, namuose priveržia atsilaisvinusį kraną, pakabina paveikslą ten, kur nori, ir mano, kad viskas jai bus gerai.
„Kaip lotosas, kurį išsitatuiravau ant rankos netrukus po to, kai mane paliko vyras, visi mes turime pereiti per purvą tam, kad pasiektume gyvenimo grožį. Nors tuo netikiu kiekvieną dieną, tačiau sakau sau, kad esu gera tokia, kokia esu, kad manęs laukia šviesi ateitis ir kad jos negali aptemdyti nei mano vyras, nei jo padaryti pasirinkimai“, – optimistiškai į gyvenimą žvelgė Louise.
