Pora susipažino prieš trejus metus, kai Ieva lankėsi Maroke, turėdama aiškų tikslą: paruošti savo magistrinio darbo, tai yra, drabužių kolekcijos, fotosesiją. Tai buvo antrasis jos apsilankymas egzotiškoje Afrikos šalyje. Pirmą kartą joje lankėsi, kai savanoriavo Ispanijoje netoli Barselonos. Iš jos autostopu išvyko į Ispanijos pietus, Malagą, o iš ten matėsi Gibraltaro sąsiauris ir Maroko kontūrai, taigi ryžosi aplankyti ir jį, nors ir turėdama labai mažai pinigų.
Tąsyk viešėdama Maroke Ieva greit susirado bičiulių ir šalimi labai susižavėjo, dėl to ir sumanė būtent joje daryti savo magistrinio darbo fotosesiją bei filmavimą.
Per antrąją viešnagę susipažinusi su Ismailu ji su juo nedaug tepabendravo fotosesijos metu. Po to jie tapo draugais socialiniuose tinkluose.
Lietuvoje apsigynusi magistro darbą ir kurį laiką pagyvenusi Ieva užsimanė pakeisti aplinką ir trečią kartą išsiruošė į Maroką, galvodama, kad gal net pasiliks jame ilgesniam laikui.
Taigi susisiekė su savo feisbuko draugu Ismailu, parašė jam, kad vėl ruošiasi atvykti ir norėtų pasimatyti. Ismailas mielai sutiko.
Susitikę Maroke jie kurį laiką bendravo kaip draugai, o po kelių savaičių natūraliai tapo pora.
Po kurio laiko pora kartu apsigyveno, o po kelių mėnesių draugystės Ismailas Ievai ir pasipiršo. Beje, piršosi, įteikdamas žiedą – šis vakarietiškos kultūros bruožas pasiekė ir berberus.
„Jaučiau, kad nenoriu paprastos merginos, noriu rimtesnių santykių“, – paaiškino angliškai Samas, šiuo metu besimokantis lietuvių kalbos.
Poros vestuvės 2017-ųjų birželio 1 d. įvyko Maroke, viską organizavo pats Ismailas. Ceremonijos metu Ievos rankos buvo išpaišytos chna dažais, vyko tradicinė šventė su šokiais pagal marokietišką muziką, kur dalyvavo jaunikio brolis, tėvai ir kiti artimieji.
Vėliau porelė vestuves atšventė ir Lietuvoje. Čia tuokėsi pagal pagoniškus papročius, ant piliakalnio juos sutuokė krivė. Ieva savo išrinktajam norėjo parodyti būtent tokias lietuviškas tradicijas. Po ceremonijos dar Trakuose plaukiojo laiveliu.
Abu tvirtina, kad dabar jiems atrodo, jog viskas įvyko tarsi savaime. Santuoka jiems abiem atrodė natūralus santykių tęsinys, o savo amžiaus skirtumo visiškai nejaučia – abu jaučiasi jauni ir mėgsta rizikuoti. Visuomet abu vienas kitą labai palaiko ir vienas kitam padeda.
Beje, Samas yra musulmonas, bet nepraktikuojantis, taigi Ievos atversti į savo tikėjimą jis nemėgino. Visgi ji pati jaučia, kad kažkiek linksta prie islamo. „Tiesiog širdyje tiki tuo, kas tau, atrodo, padeda“, – pastebėjo moteris.
Atgal į Lietuvą
Jauna šeima kurį laiką gyveno Maroke, Ieva ten buvo ir darbą susiradusi, bet vėliau užsinorėjo grįžti į Lietuvą pas savo artimuosius ir supažindinti juos su savo išrinktuoju. Kelis mėnesius dar pagyveno Turkijoje, o praėjusių metų rugpjūčio 6 d. atvyko į Lietuvą.
„Jūsų šalis man labai patinka. Čia labai graži gamta, šalis nedidelė ir ne per daug triukšminga. Patinka ir lietuviai, kultūringi draugiški žmonės“, – negailėjo gražių žodžių Samas.
Ar jo čia neįžeidinėja dėl tamsios odos? „Ne, kai gyvenome Turkijoje, rasizmo apraiškų buvo daug daugiau – turkams neįtikau ne tik aš, bet ir baltaodė mano žmona“, – sakė Samas.
Ir pridūrė, kad nepritapęs prie aplinkinių jis jautėsi ir gimtajame Maroke – jis yra tamsesnės spalvos nei vietiniai gyventojai, kadangi jo tėvas – berberas (tai – tautų grupė, kurios atstovai gyvena dykumose ir kalnuotose vietovėse keliose Šiaurės Afrikos valstybėse). „Išeina, kad Samas kaip turistas atrodo ne tik Lietuvoje, bet ir gimtajame Maroke“, – nusišypsojo Ieva.
Samas pridūrė, kad Maroke jis jautėsi suvaržytas dėl to, kad neatrodė taip, kaip visi. Jis turi auskarų, tatuiruočių, o Maroke tai nėra įprasta. Jam nepriimtinos ir kai kurios kitos griežtos jo gimtinės gyvenimo normos. Pavyzdžiui, gatvės muzikantas už tai, kuo užsiima, gali atsidurti kalėjime.
Menininkų šeimynėlė
Į Lietuvą prieš penkis mėnesius atvykusi pora tikisi čia susirasti darbus ir apsistoti ilgesniam laikui.
Tačiau dabar Samas su Ieva čia jaučiasi pasimetę, nes rimtų darbų rasti nepavyksta. Samas kartais dirbdavo modeliu ir aktoriumi, o didysis jo pomėgis – parkūras, tai yra, savotiškas sportas, kai tiesiog miesto gatvėse stengiamasi įveikti įvairias kliūtis ir kuo greičiau nusigauti nuo vieno taško į kitą.
Praktikuoti šį sportą jis Maroke pradėjo dešimties, o trylikos būdamas jau pradėjo dirbti cirko akrobatu. Be to, jis aktyviai prisidėjo prie sporto aikštelių įrengimo Maroko parkuose.
Jis svajoja turėti savo parkūro mokyklą. „Taip, parkūras yra šiek tiek pavojingas, užtat jis padeda žmonėms tapti drąsesniais ir jie išmoksta gerai kontroliuoti savo kūną“, – sakė marokietis, visgi prisipažinęs, kad svajonių darbą rasti jam nelengva, tad kartais dar dirba ir virėjo padėjėju.
„Maroke jis, kartais nusifilmuodamas filmuose ir dirbdamas akrobatu profesionaliame cirke, uždirbdavo daugiau nei čia. Marokas laikomas trečiojo pasaulio šalimi, tad lyg ir logiška manyti, kad Lietuvoje turėtų sektis geriau, bet pasidomėjus paaiškėjo, kad čia jam kažką uždirbti iš savo sugebėjimų daug sunkiau – lietuviai vis ieško savanorių, kurie filmuotųsi ar renginiuose pasirodytų nemokamai“, – konstatavo Ieva.
Ir jai kol kas dar nepavyko įsidarbinti pagal Vilniaus dailės akademijoje įgytą kostiumo dizaino specialybę. Seniau Lietuvoje ji dirbo vienoje tekstilės įmonėje dizainere, kūrė prekių pristatymus. O dabar darbo, susijusio su savo specialybe, rasti jai nepavyksta.
„Kai gyvenome Turkijoje, kostiumo dizainerės vietą siuvimo fabrike gavau greitai, o Lietuvoje atrodo, kad tarsi turiu pradėti gyvenimą iš naujo“, – neslėpė moteris, nuo 9 klasės svajojusi būtent apie kostiumo dizainerės specialybę.
„Gal tai paveldėjimas – mano abi močiutės ir vienas senelis buvo siuvėjai“, – pridūrė.
Dabar abu liūdnai galvoja, kad jeigu ir toliau Lietuvoje įsitvirtinti jiems nepavyks, reikės keliauti laimės ieškoti į kokią nors kitą šalį.
