Nepasitenkinimą šia situacija R.Kvietkauskas rodė, ketvirtadienį surengęs piketą Vilniuje, prie Lietuvos Aukščiausiojo teismo pastato. Jis visus kvietė jį išklausyti ir padiskutuoti lygiavertės tėvystės klausimais.
Dėl teisių į savo dviejų vaikų auklėjimą R.Kvietkauskas su savo buvusia gyvenimo drauge bylinėjasi jau kelis metus. Šiuo metu jo tėvystės teisės sūnui apribotos ir teisme nuspręsta, kad jis su sūnumi gali bendrauti tik tarpininkaujant psichologui. Tačiau ir tokie susitikimai realybėje nevyksta.
Savo dvylikametei dukrai vilnietis yra tapęs, jo žodžiais tariant, „savaitgaliniu tėčiu“. Su ja jis susitinka savaitgaliais ir trečiadieniais, tačiau taip pat yra apribojimų. Tarkim, praėjusį trečiadienį dukra susirgo ir mama pasakė, kad dukros pas tėvą neišleis, nors, jo teigimu, jis puikiausiai galėtų ja pasirūpinti. Be to, motina neleidžia jam dukros atostogų metu vežtis į užsienį, nors jis labai to norėtų.
Piketo organizatorius R.Kvietkauskas teigė: „Esu kovojęs dėl bendravimo su savo vaikais, išnaudojęs visus teisinės kovos būdus, perėjęs visas instancijas, ir visur buvau sutryptas, nubaustas, pažemintas. Bet pergyvenu ne dėl savęs, o dėl savo vaikų, todėl priėmiau sunkų, bet apgalvotą sprendimą: eiti į viešumą.“
Vyras nori atkreipti dėmesį į tai, kad, jo teigimu, teismai, vaiko teisių tarnybos, psichologai ir psichiatrai, politikai Lietuvoje ignoruoja tėvo atstūmimo reiškinį ir nesudaro galimybės išsiskyrusiems tėvams po skyrybų auginti vaikų lygiavertės tėvystės sąlygomis, tuo žalodami vaikus. „Tai institucinio smurto prieš vaikus forma, dėl kurios po skyrybų nutrūksta vaikų ryšys su skyriumi gyvenančiais tėvais. Tai žaloja vaikus ne mažiau, nei kitos sunkaus smurto formos, tokios kaip sunkus fizinis smurtas ar vaikų tvirkinimas“, – tvirtino piketuotojas.
Sūnus tėvo nekenčia?
R.Kvietkausko istoriją Lrytas.lt aprašė praėjusių metų birželį, tik tuomet vyras kalbėjo anonimiškai. Tuomet rašyta, kad su savo vaikų motina jis išsiskyrė prieš septynerius metus (oficialiai susituokę jie nė nebuvo).
Viena iš skyrybų priežasčių buvo ta, kad pora nerado bendros kalbos atžalų auginimo klausimais. Pavyzdžiui, mama buvo linkusi susirgusį vaiką gydyti alternatyvios medicinos priemonėmis, o tėtis medikas norėdavo imtis oficialiai pripažintų metodų. Mama sloguojančio vaiko nenorėdavo maudyti vonioje, o tėtis manė, kad tą daryti galima. Tokių smulkių nesutarimų prisikaupė tiek, kad pora nusprendė pasukti skirtingais keliais.
Pradžioje R.Kvietkauskas galėdavo vaikus matyti savaitgaliais, kartais ir darbo dienų vakarais, tačiau motina, jo žodžiais tariant, ėmė vaikus vis labiau savintis ir nuteikinėti prieš jį. Galiausiai pats sūnus pasakė, jog nori, kad tėtis išnyktų iš jo gyvenimo, mirtų, skradžiai žemę prasmegtų.
Tėvas įsitikinęs, kad jo kaltės susiklosčiusioje situacijoje nėra, o dėl tokio sūnaus nusiteikimo kalta jo mama: sąmoningai ar netyčia ji perdavė sūnui savo neigiamus nusistatymus jo atžvilgiu.
Skyrybų metu tėvai dažnai vienas kito nekenčia, ir vaikams persiduoda to iš tėvų, su kuriuo jie gyvena (Lietuvoje tai dažniausiai tai būna motina), neapykanta skyriumi gyvenančiam tėvui. Šis reiškinys literatūroje ir vadinamas tėvo atstūmimu.
Pašnekovas teigė: „Praradęs sūnų, netgi neturiu kam pasiguosti, ir ta situacija man yra netgi sunkiau pakeliama, negu būtų pakeliama vaiko mirtis. Sūnus lyg ir yra, ir tuo pačiu jo nėra. Turbūt būtų panašiai, turint vaiką narkomaną.“
R.Kvietkauskas tikino, kad Lietuvoje nemažai vyrų išgyvena tragediją, panašią į jo: moterys po skyrybų nuteikinėja vaikus prieš jų tėvus taip smarkiai, kad vaikai ima jų nekęsti. Nemaža dalis vyrų, patekę į tokią situaciją, nusispjauna – dingsta iš vaikų gyvenimo. Kai kurie iš tų, kurie nusispjauti nepajėgia, socialiai degraduoja – tampa alkoholikais, benamiais, netgi nusižudo.
Tėvo skausmas ir neviltis
Pašnekovo tikinimu, jis yra vienui vienas savo skausme atsidūrė dėl to, kad tėvo atstūmimas vyksta pagal principą „skaldyk ir valdyk“, literatūroje apibūdinamą kaip trianguliacija. Motina, po skyrybų gyvenanti su vaiku, nekęsdama buvusio vyro, ieško sąjungininkų. Pirmas jos sąjungininkas būna tas, kuris yra silpniausias, nuo jos labiausiai priklausomas – tai vaikas.
Vaiko nuteikimas prieš tėtį sukelia vaikui tam tikras psichologines pasekmes. Tas pasekmes mato vaiko auklėtojai, mokytojai, socialiniai darbuotojai. Jie yra specialistai, nesuprantantys nei tėvų atstūmimo reiškinio, nei trianguliacijos, ir vaiko psichologinių problemų atsiradimą grindžia netinkamu tėvo elgesiu. Tokiu būdu specialistai, būdami naivūs, patys tampa trianguliuoti – rekomenduoja dar didesnę vaiko izoliaciją nuo tėčio.
Kuo daugiau motinos versiją palaiko trianguliuotų specialistų, tuo greičiau nauji žmonės, susidūrę su vaiku, tampa tokiais pat. Suveikia bandos instinktas: jei visi sako, kad tėtis kaltas, vadinasi, nereikia to net tikrinti.
Ginčui pasiekus teismą, ir teisėjai tampa trianguliuoti, jei neturi specifinių žinių apie tėvų atstumą.
„Lietuvoje niekas – nei vaiko teisių specialistai, nei psichologai, nei teisėjai – nėra mokomi apie tėvų atstūmimą, nėra ruošiami, kaip su tuo reiškiniu kovoti“, – aiškino R.Kvietkauskas.
Teismo „dovana“ – apribotos tėvo teisės
Vilniaus miesto apylinkės teismas prieš pat 2018 m. Tėvo dieną R.Kvietkauskas įteikė sprendimą 5 metus nagrinėtoje byloje: skubiai vykdytinu sprendimu apribojo jo tėvo valdžią sūnui.
R.Kvietkauskas negalėjo atskleisti bylos aplinkybių, kadangi byla nagrinėta uždaruose posėdžiuose. Tačiau teismo motyvai, kuriais priimtas sprendimas, pasak pašnekovo, nesuprantami nei jam, nei 5 advokatams, su kuriais jau spėjo pasikonsultuoti.
„Jaučiuosi be galo pažemintas tokio teismo sprendimo, tačiau jau bylos nagrinėjimo metu mačiau, kad kitokios baigties negaliu tikėtis, kadangi mano bylą nagrinėjo teisėja, apie kurios „teisingumą“ šeimos bylose ir skriaudas vyrų atžvilgiu jau buvo rašyta žiniasklaidoje“, – sakė R.Kvietkauskas.
Jis teigė jutęs teisėjos seksistines pažiūras viso bylos nagrinėjimo metu, skundęs jos veiksmus Teisėjų etikos komisijai, reiškęs prašymą nušalinti teisėją nuo bylos, tačiau visi skundai atsimušė į, jo žodžiais tariant, biurokratinę sieną.
„Manau, kad teismas labiausiai nuskriaudė ne mane. Labiausiai jis nuskriaudė mano sūnų: atėmė iš jo tėtį, tuo pasmerkdamas jį būti nelaimingu. Literatūroje nurodoma, kad vieno iš tėvų auginamiems vaikams kelis kartus didesnė depresijos, savižudybės, asocialaus elgesio, alkoholizmo tikimybė nei auginamiems abiejų tėvų“, – aiškino šią temą nuodugniai išstudijavęs medikas.
„Nesuprantu, kodėl gydyti net sudėtingiausius pacientus galiu, o rūpintis vaikais – ne? Valstybė man leidžia naudotis gydytojo – specialisto, kuriam keliami aukščiausi elgesio su žmonėmis, etikos reikalavimai – licencija, tačiau ta pati valstybė mane laiko netinkamu būti tėčiu: būdamas gydytoju, kas dieną kovodamas su gyvybės ir mirties situacijomis, aš negaliu netgi dalyvauti priimant sprendimą, ar vesti sukarščiavusį savo sūnų pas gydytoją, ar dar palaukti“, – svarstė tėtis.
