Kęstutis sportavo visą gyvenimą: išbandė krepšinį vežimėliuose, medalius skynė plaukdamas, vėliau pasinėrė į lengvąją atletiką ir neketina sustoti. Jei kas nors pasakytų, kad tokio amžiaus vyrui sportuoti jau nebereikėtų, Kęstutis atšautų: parako jis dar turi.
„Kai kuriems žmonėms gal atrodo, kad tokiame amžiuje jėgų jau turėtų mažėti, bet kol kas jaučiuosi gerai. Tuo labiau kad rezultatai vis gerėja. Nemanau, kad turėčiau pasitraukti vien dėl to, kad kai kam tai galbūt nepriimtina“, – svarstė K.Skučas.
Kęstučio gyvenimas aukštyn kojomis apvirto, kai jam buvo 19 metų. Tuomet jaunuolis buvo pašauktas į sovietinę armiją, tarnauti jis išvyko į gūdų ir šaltą Archangelsko kraštą. Kadangi oro temperatūra ten nukrisdavo net iki 40 laipsnių šalčio, armijoje pašlijo sveikata.
Medikai vyro stubure aptiko auglį, kurį reikėjo pašalinti. Tačiau operacija nepavyko, Kęstučiui pakilo temperatūra ir kūnas iki pažastų tapo nejudrus.
Likimo smūgiai vyro nepalaužė. „Iš prigimties optimistas. Gal dėl to nebuvo jokių juodų minčių“, – tikino Kęstutis.
Tuo metu medikų nuomonės išsiskyrė. Vieni manė, jog vaikinas negyvens, o kitiems atrodė, kad jei ir gyvens, gali nebepakilti iš patalo.
„Galbūt susidarė palanki situacija, nes aš buvau karo ligoninėje, kurioje gydytojai, terapeutai pabrėždavo sporto naudą. Man vis sakydavo, kad žmogus pats gali daug pasiekti“, – pasakojo Kęstutis.
Kai tik nukrisdavo Kęstutį kamavusi aukšta temperatūra, kiek galėdavo, vyras pradėdavo judėti ar užsiimti aktyvesne veikla, taip stiprindamas savo kūną.
Į Lietuvą Kęstutis grįžo jau neįgaliojo vežimėlyje, o tuomet prasidėjo reabilitacijos laikotarpis. Namuose Kęstučio tėvas viename kambaryje pristatė įvairiausių treniruoklių, kuriuose nuo ryto iki vakaro kūną stiprino neįgalus tapęs sūnus.
„Psichologiškai nebuvo labai sunku, nes buvau išsikėlęs labai didelius reabilitacijos ir darbo namuose tikslus. Kokius 3 metus intensyviai dirbau. Nuolat ką nors dariau, vis svarsčiau, kokius pratimus pakeisti. Vienintelis tikslas buvo atsigauti“, – atsiminė Kęstutis.
Vyras įsitikino, kad po traumų ar sunkių išgyvenimų sportas yra ne tik fizinė priemonė save sustiprinti.
„Per sportą pasiekiau viską, ką dabar turiu. Sportas – labai svarbi priemonė save sustiprinti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, psichologiškai.
Sportuodamas jauti, kaip stiprėja fizinės galios, o kartu save ir iš vidaus stiprini. Pradedi į save, aplinkinius žiūrėti kitaip“, – sakė Kęstutis.
Sunkus darbas, ryžtas ir užsispyrimas netruko duoti saldžių vaisių, kuriuos vyras skina iki šiol. Iš 2004 metų Atėnų paralimpinių žaidynių Kęstutis parsivežė plaukimo varžybose iškovotą sidabro medalį.
Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos 2018 metų čempionate nuskynė aukso medalį vežimėlių 400 metrų lenktynėse ir sidabro medalį vežimėlių 1500 metrų lenktynėse.
Dabar vyras ruošiasi Tokijo paralimpinėms žaidynėms, kuriose norėtų varžytis vežimėlių lenktynėse ir disko metimo rungtyje.
Tačiau vienu didžiausių savo laimėjimų Kęstutis įvardijo šeimą – kartu su žmona Renata užaugino dvi nuostabias dukras Skaistę ir Ugnę.
„Šeima yra viena mano stiprybių ir tikrai didelė vertybė. Jaučiu didelį jos palaikymą“, – džiaugėsi K.Skučas.
O palaikymo iš aplinkinių Kęstučiui anksčiau pritrūkdavo.
Kai atsisėdo į neįgaliojo vežimėlį, iš karto susidūrė su keistais, kartais žeidžiančiais aplinkinių žvilgsniais.
„Atrodo, dar visai neseniai vaikščiojai, buvai toks pat, o atsisėdai į vežimėlį. Nelabai kas pasikeitė, nebent gyvenimo būdas ir kad sunkiau kai ką atlikti, bet aplinkinių požiūris į tave toks, kad tampi nubrauktas, tarsi niekas“, – prisiminė Kęstutis.
Iš pradžių vyrą tai labai žeidė. Jam užvirdavo kraujas, tad bandydavo įrodinėti priešingai. Vėliau nurimo ir energiją nukreipė kitur.
Bet Kęstutis įsitikinęs – užuojautos neįgaliesiems nereikia.
„Žinoma, kartais pagalbos reikia ir neįgaliesiems, bet didžiausia pagalba būtų, jeigu viskas būtų pritaikyta ir žmogus pats galėtų pasidaryti. Žmonės geranoriški, tačiau kartais nežino, kaip prieiti ar kaip su neįgaliuoju elgtis, yra ir tokių, kurie net nenori suprasti“, – pasakojo vyras.
Pats Kęstutis gyvena normalų gyvenimą – ne tik vairuoja automobilį, bet ir išmoko pats vežimėliu pakilti laiptais.
„Kai prisninga, judėti vežimėliu sunkiau, bet susitvarkau. Jeigu atsiranda kliūčių, įveikiu jas. Negaliu sakyti, kad yra nepakeliamai sunku. Tokie žmonės kaip aš tiesiog prisitaiko ir gyvena“, – kalbėjo jis.
Dabar Kęstutis vos visur spėja. Be kasdienių kelių valandų treniruočių, jau daugiau nei 20 metų jis dirba Lietuvos sporto universitete. Socialinių mokslų daktaro laipsnį turintis vyras vykdo įvairiausius mokslinius tyrimus.
„Mokslinis darbas kažkuo panašus į sportą. Įninki į problemą, giliniesi – man labai patinka, kad visada randi ką nors giliau, ne tik tai, kas paviršiuje. Kai įsitrauki, prasideda giluminis tiesos ieškojimas, o tai užtrunka nemažai laiko. Čia reikia derinti fizinį darbą su protiniu – visai kaip sporte. Stengiuosi apmąstyti, ne vien automatiškai taikyti schemas, bet pasitelkti praktiką“, – pasakojo Kęstutis.
Universitete paskaitas apie neįgaliųjų sporto specifiką K.Skučas dėsto ne tik studentams, bet ir treneriams. Vyras pabrėžė, kad nėra dėstytojas kirvis – veikiau bando studentams perduoti kuo daugiau žinių ir patirties.
Kęstutis su bendraminčiais įkūrė Kauno neįgaliojo jaunimo rekreacijos ir sporto klubą. Nors jau pasitraukė iš vadovo pareigų, prisideda kaip padėjėjas, treneris ir sportininkas.
O visiems tiems, kurių gyvenimą pakeitė negalia, Kęstutis turi vieną palinkėjimą – neužsidaryti tarp keturių sienų.
„Reikia savyje rasti jėgų. Svarbiausia, kad žmogus pagalvotų, kuo norėtų užsiimti, nes veiklos labai daug. Reikia susirasti įdomų užsiėmimą, kuris tave įtrauktų, o tuomet kur kas lengviau judėti iš tos duobės.
Veikloje žmogus pradeda save atrasti, labiau savimi pasitiki ir nori judėti į priekį, o tada viskas gyvenime pasidaro daug lengviau“, – patikino Kęstutis.
Vasario 16 d. „Lietuvos ryto“ televizija kviečia žiūrėti 2018 metų geriausių Lietuvos neįgalių sportininkų apdovanojimus.
