Anksčiau Dagnė su Algirdu juokaudavo, kad juos gali sustabdyti nebent tik labai stati uola.
Tačiau po 27 dienų ir 804 kilometrų kelionės dviračiais Tadžikijoje pakilę kalnais 8709 metrų jie suprato, kad net ir stačios uolos nesukliudė tęsti pradėto žygio.
„Kitais metais, ko gero, kalnais skraidysime“, – nusišypsojo Dagnė, kartu su mylimuoju dviračiais keliavusi ir po Namibiją, Kirgiziją, Mongoliją bei Gruziją.
Programuotoją A.Gurevičių ir transporto vadybininkę D.Biekšaitę prieš šešerius metus ir suvedė pomėgis patirti aštrių pojūčių. Mat kelionėse, į kurias juodu leidžiasi, be įspūdingų vaizdų, netrūksta išbandymų nei kūnui, nei dvasiai.
Dagnė sako, kad Algirdas ją užsiaugino. Mat jis – dešimčia metų vyresnis. Ji anksčiau mieliau žaidė krepšinį ir kasmet minti dviračiu net nesvajojo. Tačiau nesiskundžia – prieš trejus metus Kirgizijoje Algirdas jai pasipiršo ir ji pasakė „taip“.
Užtat Algirdo mama buvo turizmo sporto meistrė, organizuodavo ekstremalias keliones upėmis. Nuo trejų metų į jas imdavo ir Algirdą, kuris augo be tėčio.
Gamta, vakarai prie laužo, miegas palapinėse ir nuotykiai jam tiesiog įaugo į kraują. Paaugęs jis pats ėmė leistis į nelengvus žygius. Tik ne vandeniu, kaip mama, o dviračiais.
Viskas prasidėjo 2006 metais, kai Algirdas su draugais išmynė penkioms dienoms į Latviją. Nuo tada kasmet žygiai vis ilgėjo, darėsi sudėtingesni. Ypač nuo tada, kai prieš septynerius metus Algirdas įkūrė pelno nesiekiančią organizaciją „Špikis“.
Taip pomėgį keliauti dviračiu jis susiejo su kita savo aistra – filmuoti. Iš to verslo vyras nedaro, tik suburia kelis bendraminčius ir leidžiasi ne tik į nuotykių, bet ir nelengvų iššūkių bei pavojų pilnas keliones.
Algirdas jas filmuoja, o grįžęs kuria nuotykinius dokumentinius filmus. Naujausias „Dviračiais per Tadžikiją“ vasario 18-ąją bus pradėtas rodyti kino teatruose.
„Kaskart kelionė atneša naujų įspūdžių ir ištrina sunkius patyrimus praėjusiose. Paskutinėmis dienomis Tadžikijoje skaičiavau valandas, kada viskas baigsis.
Būdavo tokių momentų, kai manydavau, kad tuoj palūšiu. Bet kitąmet gal leisimės į Kamčiatką ir po to prisiminimai apie Tadžikijoje patirtus sunkumus nebeatrodys baisūs“, – svarstė Algirdas.
Sunkiausiomis akimirkomis keliauninkams į galvą plūsta mintys, kad niekada daugiau taip nebekeliaus. Bet grįžta namo – ir vėl viskas nuo pradžių.
Už surastą meilę dėkingas „Špikiui“
Dagnė prisijungė prie šios grupės feisbuke. Kadangi Algirdas, kaip grupės įkūrėjas, turėjo ją patvirtinti, iškart atkreipė dėmesį į gražią panelę ir pakvietė draugauti.
Nepabūgo, kad Dagnei buvo vos 17 metų. Juodu atrado daug bendro – pradėjus susirašinėti kalba nesibaigė iki nakties.
Nors Dagnei iš pat pradžių entuziazmo tokioms kelionėms netrūko, į galėjusią būti pirmąją jųdviejų kelionę vykti pabūgo.
Mėnesiui? Į Indiją? Na, jau ne. Užtat dvi savaitės Gruzijoje pirmam kartui – kaip tik.
Kamera – ir rūpestis, ir palaima
Filmavimas pareikalauja daug jėgų. Vien Algirdo dviratis su visa gabenama technika sveria apie 90 kilogramų, o kasryt prieš pusryčius vyro laukia tas pats ritualas – įkrauti kamerą, droną, fotoaparatą, navigacijos prietaisą.
Kadangi kištukinių lizdų palapinėse nėra, vyras naudoja saulės įkraunamas baterijas. Tačiau Algirdą ir motyvuoja mintis, kad grįžus namo kelionė iš tikrųjų nesibaigia. Jis atsiveža pilną bagažą filmuotos medžiagos ir įspūdžių.
Iš to atsiranda filmas, kurį gali parodyti kitiems ir juos įkvėpti keliauti.
„Kartais skrendant lėktuvu kyla kvaila mintis: kas būtų, jei lėktuvas nukristų? Skrendant į priekį pagalvoju, kad nieko tokio, ką jau padarysi.
Bet apie tai pagalvojus skrendant atgal apima baimė ir liūdesys, kad su manimi žūtų visa filmuota medžiaga ir niekas nepamatytų to, ką mes patyrėme“, – šyptelėjo Algirdas.
Kodėl keliauti penkiese ar šešiese yra geriausia?
Kilus idėjai, į kurią šalį leistis, Algirdas paskambina iššūkių nebijantiems draugams ir pažįstamiems pasiteirauti, kas norėtų kartu keliauti. Bet į Indiją keliavo su keturiais nepažįstamais žmonėmis, o į kitas šalis įvairiai – su keliais tais pačiais žmonėmis, vienu nauju pažįstamu ir atvirkščiai. Iš viso keliauja 5–6 žmonės.
„Daugiau imti būtų per daug sudėtinga. Pirmiausia – vadovauti. Būtų daugiau tokių rūpesčių, kaip žmones nuvežti į kelionės pradžios tašką. Mes nuomojamės mikroautobusą arba visureigį su vairuotoju, kad visus vienu kartu paimtume.
Jei atsirastų dar vienas žmogus, jau reikėtų antros mašinos. Be to, vežamės 4 litrų puodą. Tokio kaip tik užtenka penkiems. Kitu atveju reikėtų didesnio, vadinasi, ir sunkesnio“, – subtilybes dėstė Algirdas.
Kodėl jie dviračiu leidžiasi į tokias keliones ir ką jos duoda?
Pirmiausia, nori išbandyti save. Taip pat pasiekia tas vietas, į kurias pėsčiomis nenukeliausi, o automobiliu būtų pernelyg patogu.
Vietos žmonių požiūris į atvykėlius automobiliu būna tarsi į ramybės drumstėjus.
Tuo metu Algirdas su Dagne patyrė, kad dviratininkai visur pasitinkami išskėstomis rankomis, su nuostaba dėl tokio keliavimo būdo.
„Per tokius išbandymus viduje pajuntu pasididžiavimą savimi, kad aš iš tikrųjų galiu daugiau, nei maniau. O problemos, kurios mus kamuoja čia, Lietuvoje, tampa menkesnės, kai pajunti, ką reiškia rizikuoti savo gyvybe ar pavargti iki visiškos apatijos.
Tada pradedi kitaip vertinti kasdienybę. Žinoma, grįžus namo pamažu viskas stoja į vietas, tačiau svarbiu momentu, kai reikia save padrąsinti, tie patyrimai iškyla.
Tuomet sau sakau: Algirdai, tu su dviračiu buvai užkopęs į 5 kilometrų aukštį, bridai per upes, važiavai akmenų užgriūtais keliais, o dabar bijai kažkokio mažmožio“, – apie kelionių naudą kalbėjo A.Gurevičius.
Praėjusių kelionių patirtis praverčia būsimose. Pavyzdžiui, Tadžikijoje lietuviams teko dviračius varytis ne per vieną upę. Dagnei brendant į ledinį vandenį nugalėti nemalonų jausmą padėjo prisiminimai apie upes Kirgizijoje.
„Teko kirsti upę, kurios dugne pilna skirtingų dydžių akmenų.
Nieko nematai, nes vanduo neskaidrus.
Vieną akimirką vanduo siekia kulkšnis, o žengus kitą – beveik semia dviračio sėdynę“, – prisiminė D.Biekšaitė.
O kaip moteriški dalykai – patogumas? Dušas?
„Moterys tokiose kelionėse praranda savo moteriškąją dalį.
Su tuo reikia iš anksto susitaikyti. Į dušą per mėnesį pavyksta nueiti du kartus. Pirmą dieną išlipus iš lėktuvo ir paskutinę prieš lipant atgal į lėktuvą.
Vandens telkiniuose vanduo ledinis arba jų iš viso nėra. Juokavome, kad grįšiu su dredais.
Po kiekvienos kelionės vis sakau, kad nusikirpsiu plaukus“, – nusijuokė Dagnė.
Akmenų griūtys, klajojantys liūtai ir kiti pavojai
Tadžikijoje keliauninkai, palikę dviračius, leidosi į dviejų dienų žygį pėsčiomis per kalnus. Tačiau kad patektų iki vietos, kur juos pasitiks gidas, lietuviams reikėjo pereiti pavojingu kalno šlaitu.
„Ropojome kalnais keturiomis. Man iš tiesų buvo labai baisu. Jei tą akimirką būtų kas nors paklausęs, ar tikiu, kad grįšiu gyvas, būčiau atsakęs, jog tikimybė išlikti yra 50 procentų.
Takelis kartais yra, kartais nėra. Išsikišusias uolas reikia apeiti laikantis už jų ir statant kojas ant stataus šlaito, o apačioje – 200 metrų aukščio skardis“, – dabar su šypsena pasakojo Algirdas. Tačiau tada juokinga nebuvo.
Ryškią žymę jo atmintyje paliko, ko gero, pati pavojingiausia situacija Indijoje. Tąkart keliautojai turėjo važiuoti keliu, kurį kasdien kelis kartus užgriūva akmenys ir žemių nuošliaužos.
Kas kelis kilometrus yra specialūs statybiniai nameliai, kuriuose žmonės gyvena, turi techniką ir kasdien tą kelią valo.
„Mes privažiavome milžiniškais akmenimis užgriuvusią vietą, aplinkui vaikštinėjo vietiniai. Pamaniau – pasiimsime ir persinešime dviračius.
Pirmiausia bėgdami pernešėme daiktus ir grįžome dviračių. Bet supratome, kad 3 kilometrų aukštyje šokinėti tarp akmenų nešant po 20 kilogramų svorio nebus lengva. Tuo labiau kad ant pečių byrėjo smulkūs akmenukai. Tačiau pasiryžome.
Kai pakėlėme dviračius ir buvome bebėgantys, išgirdome eismo reguliuotojo švilpuką – jis išpūstomis akimis lėkė link mūsų. Pakėliau galvą – iš viršaus krito milžiniški akmenys. Nuo griūties mus skyrė vos 10–20 sekundžių“, – sukrečiantį įvykį prisiminė Algirdas.
Nors tai buvo prieš šešerius metus, kaskart prisiminus vyrui pašiurpsta oda. Juk galėjo šio mūsų pokalbio ir nebūti.
Prieš pusantrų metų po Namibiją keliavusiems lietuviams nerimą labiausiai kėlė vandens trūkumas, tad jo kiekvienas pasiėmė po 20 litrų, ir laukinė gamta. Mat dviratininkų maršrutas vedė per liūtų valdas.
„Vieną dieną sutikome reindžerį, toje zonoje prižiūrintį liūtus. Pasiteiravęs, į kurią pusę važiuojame, lengviau atsiduso. Mat priešinga kryptimi kaip tik nuėjo liūtų šeimyna. Dar jis perspėjo, kad nelįstume į jokius krūmus, nes dieną ten gali ilsėtis liūtai. O, Dieve! Ten eidavau atlikti gamtinių reikalų!
Nuo tos dienos tą įprotį pamiršau“, – juokėsi Dagnė.
Organizuodamas šią kelionę Algirdas pasidomėjo, kad oro temperatūra tuo metu turėtų siekti apie 20 laipsnių šilumos. Pasirodo, tiek buvo tik prie vandenyno, o kiek toliau, kur driekėsi didžioji dalis lietuvių maršruto, kepino 30–40 laipsnių karštis. Vieną dieną įkaito net iki 46 laipsnių.
„Tądien, matyt, perkaitau, nes naktį tarsi miegojau, tarsi regėjau haliucinacijas apie mirtį. Atsimenu bejėgiškumą ir neviltį – esi vidury dykumos ir jokios pagalbos neišsikviesi. Ta kelionė paliko kartų jausmą, tad artimiausiu metu į Afriką sugrįžti neketinu“, – prisipažino keliautojas.
Vagių pasala ir aidintys šūviai
Altajaus Respublikoje (Rusija), netoli Mongolijos sienos, lietuviai privažiavo vietą, kur kelias buvo užtvertas mašinomis. Keli pusnuogiai vyrai aplinkui jodinėjo ant arklių kaip kokiame vesterne. Buvo visiškai girti, bandė kažką rusiškai aiškinti.
„Aš rusiškai nesuprantu, bet esmė buvo aiški – duokite pinigus. Tada pasisekė, kad atvažiavo vietos žmonių ir mus išvadavo: liepė mus praleisti.
Mes numynėme neatsisukdami, o po kurio laiko išgirdome šūvius. Nesidairėme, ar šaudė į mus, ar į orą, ar tarpusavyje“, – pasakojo Algirdas.
„Aš nupiešiu keliuką“
Dažniausiai suplanuotas maršrutas būna ilgesnis už tą, kurį pavyksta įveikti. Namibijoje lietuviai per mėnesį dviračiais nuvažiavo visą 1040 kilometrų maršrutą, o Tadžikijoje – 804 kilometrus, nors buvo planuota 850. Ilgiausia kelionė buvo Islandijoje, kur Algirdas su bendraminčiais numynė 1300 kilometrų.
Algirdas buvo įsitikinęs, kad net ir labai blogomis sąlygomis 15–20 kilometrų per dieną kompanija gali įveikti. Tačiau būna ir tokių dienų, kai pavyksta nuvažiuoti vos 6 kilometrus. „Kai Algirdas planavo maršrutą Kirgizijoje, vienoje 10 kilometrų atkarpoje visai nebuvo kelio. Klausiau, ką darysime? O jis: tai nieko, aš nupiešiau keliuką“, – juokėsi prisiminusi Dagnė.
Algirdas su Dagne renkasi šalis pagal tai, ką nori pamatyti, kokios ten sąlygos, kiek kainuoja skrydžiai. Pavyzdžiui, kelionė į Tadžikiją vienam žmogui atsiėjo apie 2000 eurų.
