Viešųjų ryšių ir komunikacijos specialistė D.Valsiūnaitė ruošdamasi deryboms turėdavo parengusi atsarginį planą, tačiau niekada nebuvo užsiminusi, kur norėtų būti palaidota.
Vasario 8-ąją lydėdami Dainidą į paskutinę kelionę Kairėnų kapinėse Vilniuje jos draugai jautėsi taip, lyg išlydėtų ją į dar vieną misiją – tik šįkart ji keliautų ramybėje.
Dainidos draugė žurnalistė Rūta Sinkevičienė žavėjosi jos mokėjimu bendrauti, analitiniu mąstymu. Ji buvo gera derybininkė, dirbanti ypač sunkiomis ir stresinėmis sąlygomis.
Pildydama įvairius dokumentus būsimoms misijoms Dainida kaip savo teigiamas savybes įrašydavo ir puikią fizinę formą bei ištvermę.
Pernai rudenį grįžusi iš keturis mėnesius trukusios misijos Pakistane vilnietė stengėsi dovanoti daugiau laiko savo vienuolikamečiam sūnui, taip pat draugams, laukiantiems jos pasakojimų ir įspūdžių.
Atsisveikindami amžiams su Dainida draugai rašė: „Daug buvome kartu, juokėmės, planavome. Per mažai tau, Dainida, sakėme, kokia Tu gera mama, draugė, kokia išmintinga, graži, nepakartojama, vienintelė tokia. Tu mums buvai, esi ir būsi gerumo ambasadorė.“
Dainida ne veltui jautėsi esanti pasaulio pilietė, ją ginė į priekį noras tapti įvykių liudininke įvairiose šalyse.
Lietuvė koordinavo rinkimų stebėtojų darbą sudėtingose misijose Rytų Timore, Burkina Fase, Egipte, Siera Leonėje ir Tunise. Ji buvo rinkimų stebėtoja Afganistane, Alžyre, Dramblio Kaulo Krante, Etiopijoje, Gabone, Haityje, Mauritanijoje, Nigeryje, Sudane, Zambijoje.
Lietuvė taip pat stebėjo rinkimus pavojingiausiose Afrikos šalyse – Gvinėjoje, Ruandoje, Konge. Kaip ESBO rinkimų stebėtoja D.Valsiūnaitė taip pat dirbo Baltarusijoje, Uzbekistane, Kosove ir Bosnijoje.
Nebijojo, nes buvo pasiskiepijusi
Tačiau gripo virusas pasirodė esąs stipresnis nei Dainidos noras matyti teisingesnį pasaulį – be karo konfliktų, skausmo ir skurdo.
Gripas pamažu alino jaunos moters organizmą, nes šiemet visą sausį ji sirguliavo. Tačiau į šiuos negalavimus Dainida rimtai nežiūrėjo. Ji vartojo vaistus nuo peršalimo ir laiku nesureagavo į savo būklę.
Dainida sakydavo, kad sirguliuoja, bet žiemą esą daugelis žmonių taip jaučiasi.
„Visi mes čia sirguliuojame. Bet baisi buvo žinia, kad Dainida paniro į komą. Mačiau, kaip sunkiai gydytojai kovojo už jos gyvybę“, – prisiminė R.Sinkevičienė.
Per Naujuosius metus su Dainida telefonu bendravusi žurnalistė prisiminė, kad tą vakarą jos draugė nesijautė sveika.
Tačiau niekas neįtarė, koks pavojingas gali būti gripas. Sausio 13-ąją Dainida lankėsi boulinge – tai buvo jos paskutinis pasižmonėjimas.
Ramindama visus, kad yra pasiskiepijusi vakcina nuo gripo, kad tuoj viskas praeis, moteris neskubėjo ieškoti gydytojų pagalbos.
Tačiau delsimas buvo pragaištingas. Sausio 15-ąją su drauge telefonu kalbėjusi Dainida dažnai kosėjo. Dar po kelių dienų temperatūra pakilo iki 40 laipsnių. Sausio 20-ąją Dainidos sūnus, grįžęs iš draugo, rado mamą apalpusią.
Kai Dainida pateko į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikas, jai buvo nustatytas sepsis, plaučių uždegimas – moteris buvo paguldyta į reanimaciją.
Medikai nustatė, kad dėl gripo išsivystė sunkios komplikacijos, jos ypač pažeidė širdį. Vasario 4-ąją medikai nustatė jai širdies nepakankamumą, o vasario 6-ąją D.Valsiūnaitė mirė.
Kad Dainida sunkiai serga, Panevėžyje gyvenanti jos pusseserė Kristina Jakimavičienė ilgą laiką nieko nežinojo.
Įkūrusios socialiniuose tinkluose atskirą grupę keturios pusseserės dažnai susirašinėdavo. Sveikindama su Kalėdomis ir Naujaisiais metais Dainida rašė, kad myli ir visas jas apkabina.
Bloga žinia apie Dainidos sveikatos būklę Kristiną pasiekė tik tada, kai pusseserė jau buvo panirusi į komą. Panevėžyje gyvenantys giminaičiai buvo sutrikę, nežinojo, ką daryti, nes Dainida buvo reanimacijoje, į kurią lankytojai nėra įleidžiami dėl gripo epidemijos.
„Mes žinojome tik tiek, kad tai buvo dirbtinai sukelta koma, o po trijų dienų Dainida mirė“, – iki šiol negali atsitokėti K.Jakimavičienė.
Kol neužsikrėtė gripu, Dainida neturėjo bėdų dėl sveikatos.
Ji buvo ištverminga, nuo mažumės daug sportavo, mėgo žaisti krepšinį, groti akordeonu – buvo gabi ir apdovanota įvairiais talentais.
Kai mokėsi devintoje klasėje, buvo kviečiama į Lietuvos jaunučių rinktinę, bet tada pasirinko Panevėžio merginų krepšinio komandą.
Nežinojo, kad buvo įvaikinta
Ambicingos ir profesinės karjeros siekusios Dainidos likimas buvo sudėtingas. Pirmuosius trejus savo gyvenimo metus būsima politologė praleido Panevėžio vaikų namuose, o vėliau buvo įvaikinta.
Vienuolika metų už Dainidą vyresnė auklėtojos padėjėja K.Jakimavičienė prisiminė, kaip pusseserė atsirado panevėžiečių giminėje.
Kristinos tėčio sesuo Stanislava Valsiūnienė su vyru neturėjo vaikų.
Kai Dainida atsirado jų namuose, jiems buvo daugiau kaip 40 metų. Jie labai mylėjo įdukrą.
Nepilnametė ilgą laiką nežino, kad ją užauginę sutuoktiniai nėra biologiniai tėvai. Jai buvo gal dešimt ar vienuolika metų, kai susidomėjo fotografija ir gavo dovanų naują fotoaparatą, o jos dėdė – pusseserės Kristinos tėvas – atvežė dalį darytų savo nuotraukų.
Dainida ėmė klausinėti, kodėl nėra nė vienos nuotraukos, kaip ji atrodė būdama kūdikis, o buvo tik tokios, kur ji jau trejų metų.
S.Valsiūnienė prašė giminaičių neatskleisti tiesos apie įvaikinimą. Ji nuramino savo įdukrą, kad nepavyko padaryti nuotraukų, – išėmus juostą iš fotoaparato ji netyčia buvo apšviesta.
Toks paaiškinimas kurį laiką tenkino paauglę. Bet kieme žaidžiantys vaikai jai nedavė ramybės, nes jų ausis buvo pasiekusios suaugusiųjų kalbos, kad Dainidą pagimdė kita moteris.
„Kai Dainidai buvo 15 ar 16 metų, mano teta ir dėdė jai pasakė tiesą. Bet ši žinia jos nesukrėtė – Dainida ir toliau labai mylėjo savo įtėvius, buvo prie jų prisirišusi“, – patikino K.Jakimavičienė. Dainidos įmotė mirė prieš trejus metus, o įtėvis – prieš 11 metų.
Nuoširdi, jautri, paprasta, niekada neatsisakys padėti – tokia Dainida liko giminaičių atmintyje. Galbūt to buvo išmokiusi Dainidą užauginusi S.Valsiūnienė, kuri net atsidūrusi slaugos namuose toliau visais rūpinosi.
Spėjama, kad Dainida žinojo, kas yra jos biologinė motina, tačiau su ja nebendravo. Dainida vadino tėvais tuos žmones, kurie ją užaugino.
Traukė klajokliškas gyvenimas
Politologės derybininkės profesiją pasirinkusi moteris daug kur elgėsi nestandartiškai. Savo elgesiu ji tarsi norėjo sugriauti ne vieną mitą, susijusį su dailiąja lytimi.
Televizijos žurnalistei Palmirai Galkontaitei vienoje laidoje ji prisipažino, kad nuo vaikystės virš jos lovos kabėjo ne plakatai su mėgstamų kino aktorių ar populiarių dainininkų nuotraukomis, o pasaulio žemėlapis.
Nors galėjo rinktis šiltą vietą, kurią jai siūlė įtakingi politikai, Dainida nutarė, kad tai – ne jai. Buvusi kandidato į prezidentus Petro Auštrevičiaus rinkimų štabo vadovė, vėliau Arūno Valinsko, tuo metu Seimo pirmininko, patarėja visuomenės informavimo klausimais, ne sykį šių politikų buvo raginama likti dirbti jų komandoje. Tačiau tai jos netraukė.
Dainida turėjo savo nuomonę ir apie tuos žmones, kurie mėgsta kritikuoti Lietuvą. „Jeigu kiekvienas turėtų galimybę kartkartėmis pakeliauti ir pamatyti, kaip kiti gyvena, ir nebūtinai gerosiose valstybėse, bet skurdžiose šalyse, kur kas mažiau dejuotų“, – yra prasitarusi Dainida.
Trejus metus trukusi jos santuoka su žinomu verslininku Arūnu Stroliu, už kurio ištekėjo 2004-ųjų rudenį, taip pat įdomi tuo, kad prieš tai buvo sudaryta vedybų sutartis.
Tuo metu Lietuvoje tai buvo naujas dalykas ir vertinamas dviprasmiškai.
Tuometis nekilnojamojo turto agentūros „Centro kubas“ vadovas A.Strolis kartą jau buvo išsiskyręs, jis tikino, kad vedybų sutartis greitai bus įprasta kaip gyvybės draudimas arba išperkamoji nuoma.
Vietoj medaus mėnesio Dainida po jungtuvių pasirinko Europos Sąjungos rinkimų stebėtojų misiją Afganistane, nors tai truko du mėnesius.
Pasakojama, kad vietoj dienpinigių, kuriuos Dainidai siūlė misijos organizatoriai, jos vyras ketino mokėti dvigubai, kad tik ji liktų Lietuvoje, tačiau ji tokiu pasiūlymu nesusigundė.
Kurį laiką Europos Sąjungos misijų stebėtoja sugebėjo derinti darbą ir šeimą. Jos nėštumas nebuvo rimta kliūtis ir misijoms Afrikoje.
Nors klajokliškas žmonos darbas verslininkui A.Stroliui atrodė keistas, jis suprato, kad kitaip nebus. Mat kartą pakviestam asmeniui atsisakius vykti į misiją, jo vietą užimtų bent kas iš kelių šimtų pretendentų, laukiančių tokios progos.
2007-aisiais gimus sūnui jo krikšto tėvais tapo Dainidos studijų draugė diplomatė Gitana Skripkaitė ir šeimos draugas, dainininkas, televizijos laidų vedėjas Marijus Mikutavičius.
Tačiau šeima greitai subyrėjo, o skyrybas moteris vertino kaip pralaimėjimą.
„Tuo metu skyrybų reikėjo tam, kad vyktų normalus bendravimas. Tiesiog šeimos tarp mūsų dviejų nebegalėjo būti“, – yra kalbėjusi Dainida.
Skyrybos parodė, kad moters noras būti nepriklausomai nuo sutuoktinio piniginės gelbėja tada, kai prasideda krizė ne tik šeimoje, bet ir šalyje.
Dainida neabejojo, jog jai labai pasisekė, kad prieš tuoktuves buvo pasirašiusi vedybinę sutartį. Moteris nieko neprarado, netgi laimėjo. Kadangi jos sutuoktinis turėjo skolų, finansinė našta būtų prislėgusi ir jos pečius, jei nebūtų laiku pasirašiusi sutarties. Jai nereikėjo mokėti vyro skolų.
Kadangi Dainida daug laiko praleisdavo misijose, po skyrybų prižiūrėti jos sūnų padėjo ne vienas žmogus. Kol sūnus buvo mažas, dažnai iš Panevėžio į Vilnių atvykdavo Dainidos įmotė.
Kai S.Valsiūnienei pašlijo sveikata, ji atsidūrė slaugos namuose Panevėžyje, bet Dainida ją dažnai lankydavo.
Yra ir dar viena Dainida, gyvenanti Afrikos šalyje Konge, kur su Jungtinių Tautų misija lankėsi lietuvė.
Ši mergaitė turi ne vieną vardą – ji yra Matomba Džomba Dainida Šoromba.
Vieną dieną misijos lėktuvas, kuriuo lietuvė atskrido į nuošalią Kongo provinciją, turėjo nusileisti ne ant oro uosto tako, o pievoje, kur ganėsi karvės. Išvaikius galvijus lėktuvas laimingai pasiekė žemę.
Tuo metu viena moteris pagimdė dukterį, tačiau dviem savaitėmis anksčiau.
Kadangi Dainida labai patiko afrikiečiams, jie nutarė: čia ženklas iš aukščiau, ir davė naujagimei lietuvišką vardą.
Skaičiai ir faktai
D.Valsiūnaitė Vytauto Didžiojo universitete baigė politologijos bakalauro bei informacijos analizės ir komunikacijos magistro studijas.
Dirbo Europos komiteto prie Vyriausybės vyriausiąja ryšių su visuomene specialiste (1998–2001 m.), Visuomenės informavimo skyriaus vedėja (2001–2003 m.), 2003 m. vadovavo referendumo dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje informacinės kampanijos darbo grupei.
2004 m. ji buvo kandidato į prezidentus Petro Auštrevičiaus rinkimų štabo vadovė. 2003–2005 m. dirbo LRT atstove spaudai, o 2009 m. buvo tuomečio Seimo pirmininko A.Valinsko patarėja.
