Kadaise kambodžietė Yalin, tuomet turėjusi Polujansko pavardę, išgarsėjo dalyvaudama televizijos projekte „Lietuvos dainų dešimtukas“. Egzotiškos šalies atstovę ne mažiau garsino ir meilės istorija – moteris buvo ištekėjusi už verslininko Jurgio, su kuriuo vėliau išsiskyrė.
Dabar Yalin vėl apsigyveno Lietuvoje, iš kurios buvo išvykusi prieš aštuonerius metus.
Pirmą kartą į Lietuvą su vyru Jurgiu ji atvyko 2006 metais, jau laukdamasi dukrytės Sidney. Su lietuviu kambodžietė susipažino studijuodama Australijoje ir susituokė vos po 5 mėnesių pažinties.
Dabar kalbėti apie Jurgį Yalin negali, nes yra pasirašiusi tai draudžiantį susitarimą. Po skyrybų Yalin „Lietuvos ryto“ priedui „Gyvenimo būdas“ pasakojo, kad sunkiausia jai buvo apie skyrybas pranešti tėvams – Kambodžoje įprasta, kad šeima kuriama visam gyvenimui.
Dar tuomet Yalin teigė, kad yra nusiteikusi ir toliau likti Lietuvoje, nes taip bus geriau jos dukrai, o ir pati jautėsi čia įleidusi šaknis. Vis dėlto netrukus moteris Lietuvą paliko ir išvyko į gimtąją Kambodžą, nes pašlijo jos tėvo sveikata.
Ir štai nuo šių metų sausio ji su dvylikamete dukrele Sidney po ilgos pertraukos – vėl Lietuvoje.
Kai vasario 3 dieną apie tai parašė savo feisbuko paskyroje, daugybė seniai matytų draugų labai nustebo. Dabar azijietė vis traukia atgaivinti senų pažinčių.
Su Yalin kalbėjomės angliškai. Nors lietuvių kalbos pagrindų ji yra pramokusi, duoti interviu lietuviškai kol kas būtų pernelyg sudėtinga.
– Kodėl sugalvojote po ilgos pertraukos sugrįžti į Lietuvą?
– Pirmoji mano grįžimo priežastis – mano dukra Sidney. Ji Kambodžoje mokėsi angliškoje mokykloje, bet man vaikų lavinimas Lietuvoje atrodo daug geresnis ir rimtesnis.
Noriu, kad baigusi mokyklą ji studijuotų Lietuvoje, Anglijoje ar kitoje Europos šalyje. Taigi nusprendžiau, kad sulaukus dvylikos jai pats metas rimčiau kibti į mokslus.
Antroji priežastis – po to, kai 2011 metais mirė mano tėtis, įsivėliau į ginčus dėl palikimo ir į teisines procedūras. Bylinėjimasis užtruko net aštuonerius metus. Prieš pusmetį nusprendžiau, kad gana ieškoti tiesos, ir noriu nuo viso to atsiriboti pasitraukdama į Lietuvą.
– Gal galite plačiau papasakoti, su kuo ir dėl ko bylinėjotės po tėčio mirties?
– Su savo dviem vyresnėmis seserimis bei jų sutuoktiniais ir jaunesniuoju broliu.
Kai tėtis buvo gyvas, mūsų santykiai buvo neblogi, susibardavome nebent dėl buitinių smulkmenų, o jam mirus prasidėjo tokie dalykai, kuriuos man pačiai buvo sunku suvokti.
Mūsų tėvas buvo Kambodžoje žinomas verslininkas, buvęs parlamento narys ir finansų viceministras. Jo versle dalyvavome mes visi. Abi seserys ir brolis padėjo tėvui tvarkyti verslo reikalus būdami šalia jo, o aš jam padėjau plėtoti verslą būdama Europoje.
Dar kai buvau visai jauna, tėvas mane išsiuntė studijuoti į Australiją. Ten baigiau tarptautinio verslo organizavimo magistro studijas, taigi tikrai turėjau žinių ir galimybių padėti tėvui gyvendama kitoje šalyje.
Ir atvykusi į Lietuvą dirbau su tėčio projektais, tiesa, ėmiausi ir savų – 2009 m. atidariau pirmą Lietuvoje kambodžietiško masažo saloną.
Bėda ta, kad, kadangi ilgą laiką nebuvau šalia tėvo, po jo mirties negalėjau teismui pateikti tiek dokumentų, kiek seserys ir broliai, kurie visą laiką dirbo vietoje.
– Kuo baigėsi jūsų byla?
– Man atrodė, kad viskas bus paprasta: juk mes keturi esame biologiniai savo tėvo vaikai, vadinasi, ir perimame turtą ir verslą lygiomis dalimis. Tačiau užvirė tikra mėsmalė, teismai tęsėsi labai ilgai, byla nuskambėjo vietinėje žiniasklaidoje, o seserys ir brolis kartais ir nešvariais būdais įrodinėjo, kad aš nedalyvavau šeimos versle.
Netekusi tėvo praradau ir visą savo šeimą. Ir tiesiogine prasme buvau išvaryta iš šeimos namų – tuose namuose gyvenome nuo tada, kai man buvo dvylika.
Galiausiai tapau pralaimėtoja. Bylinėtis galėjau ir toliau, bet pajutau, kad jau pakaks. Nesakau, kad likau visai be nieko, bet to, kas man buvo priteista, pakako tik teismų išlaidoms padengti.
– O kokie jūsų santykiai su mama?
– Mūsų santykiai visuomet buvo sudėtingi, mes niekada nebuvome artimos. Esame visiškai nepanašios nei fiziškai, nei savo charakteriu. Teismuose mama buvo linkusi palaikyti brolio ir seserų pusę.
Dar tada, kai išvykau studijuoti į Australiją, mama nė karto su manimi nesusisiekė, kad paklaustų, kaip man sekasi. O tėvas man skambindavo po kelis kartus per savaitę ir nuoširdžiai viskuo domėjosi – pradedant tuo, kokį vandenį geriu, baigiant tuo, kokie yra mano draugai.
Tėvui mirus parašiau mamai atvirą laišką, rašiau, kad noriu būti šalia jos, kad noriu būti jai artima. Bet mama atsakė, kad jai to nereikia.
Nesuprantu, kodėl taip susiklostė, ir kartais net pagalvoju, kad gal aš nesu biologinė jos duktė – gal tėvas mane vaikystėje įsivaikino. Bandžiau artimųjų apie tai klausti, bet nieko išsiaiškinti nepavyko.
– Keli pastarieji metai, kuriuos praleidote Kambodžoje, jums buvo labai sunkūs?
– Jaučiausi labai nusivylusi ir praradusi pagrindą po kojomis, praradusi save – juk pasirodė, kad visas mano gyvenimas ne toks, kokį įsivaizdavau.
Iki tol maniau, kad turiu didelę šeimą, į kurią visuomet galėsiu atsiremti, bet likau visai viena su savo dukrele.
Nusiramti man padėjo budizmas. Mūsų šeima visuomet buvo budistai, o tuo sunkiu mums metu susiradau patikimą budizmo mokytoją ir rimčiau kibau į budizmo studijas, nuolat vaikščiojau į šventyklą.
Tai man padėjo susivokti ir susitvarkyti savo viduje.
Dabar jaučiuosi atleidusi mamai ir seserims už tai, kad elgėsi su manimi netinkamai.
– Kokie jūsų santykiai su jūsų dukra?
– O, šis klausimas man daug malonesnis. Stengiuosi Sidney būti griežta, bet daug laisvių suteikiančia mama. Iš pirmo žvilgsnio šie dalykai atrodo sunkiai suderinami, tad pabandysiu paaiškinti.
Pirmiausia stengiuosi, kad dukra žinotų savo pareigas namuose, kurias esame pasidalijusios, jaustųsi atsakinga ir būtų pareiginga.
Aš ir pati tokia esu. Juk jei nuolat teisinsiesi sau: „Dabar aš labai nenoriu daryti šios užduoties, padarysiu ją vėliau“, nieko dora gyvenime nepasieksi.
Su dukra draugiškai dalijamės namų ruošos darbus, stengiuosi, kad ji visus juos mokėtų atlikti – juk taip moteriai pridera.
Kita vertus, raginu dukrą visuomet man pasakyti, kaip jaučiasi. Jeigu tingi tvarkytis namie, tegul man pasako, o aš pasistengsiu ją paskatinti. Tai padaryti padeda ir pokalbis, ir euras, kurį gaus smulkioms išlaidoms išplovusi grindis ar išrūšiavusi skalbinius.
Žinau, paaugliai linkę maištauti, bet labai tikiuosi, kad taip auklėjama dukra nepuldinės į kraštutinumus ir prasidėjus paauglystei jaus vidinę pusiausvyrą.
– Ką labiausiai mėgstate veikti kartu?
– Maždaug kartą per mėnesį su Sidney einame į kiną ar teatrą, po to paplepame susėdusios kokioje kavinėje. Žinoma, namuose filmus kartu žiūrime dažniau. Kartais savaitgalį paskelbiame ledų ir saldumynų dieną.
Kartu traukiame į senienų parduotuves – jos patinka ir man, ir jai – ir ten ieškome įdomių prekių už patrauklią kainą.
Dar savaitgaliais dažnai traukiame kartu pasivaikščioti į mano taip mėgstamą Vingio parką, kur apie viską nuoširdžiai pasišnekame.
Gamtoje tai daryti labai gera, nes niekas neblaško ir netrukdo, būname tik mudvi. Net telefonus išjungiame.
– Ar jūsų dukra norėjo grįžti į Lietuvą?
– Taip, Sidney yra labiau lietuvė negu kambodžietė. Ji buvo pasiilgusi tokių skanėstų kaip „Tinginys“ ar glaistyti sūreliai.
Senus draugus sutiko čia taip, tarsi nė nebūtų išsiskyrę.
– Tad į Lietuvą grįžote jau nekamuojama depresijos?
– Ne, kaip jau minėjau, nurimti man labai padėjo budizmas. Dabar į ateitį jau žvelgiu optimistiškai ir turiu energijos veikti.
– O kaip ketinate čia užsidirbti pragyvenimui?
– Esu išlaikiusi darbo vietą viename versle. Padedu bičiuliui lietuviui užsiimti eksportu į Kambodžą. Iš Europos eksportuojame senus automobilius ir naudotus kompiuterius, taip pat kitokią įrangą, o įvežame ryžių.
Savo darbus galiu dirbti ir biure, ir namie, ir tai yra patogu. Savo darbdavį pažįstu jau seniai, ir jis žino, kad viską, kas man priklauso, tikrai atliksiu. Dabar uždirbu ne kažin kiek, bet sąskaitoms apmokėti užtenka.
Be to, geriau apsipratusi Lietuvoje tikiuosi imtis ir kitų verslų. Turiu partnerę, su kuria mąstau apie turistinių kelionių į Kambodžą organizavimą. Dar norėčiau konsultuoti žmones apie galimybes investuoti Kambodžoje.
Be to, mielai imčiausi konsultuoti pradedančiuosius verslininkus – patirties tikrai turiu.
– Kaip po skyrybų su Jurgiu klostėsi jūsų santykiai su vyrais?
– Man prireikė kelerių metų, kad ramiai viską apmąstyčiau. Juk iki tol įsivaizdavau, kad šeima kuriama visam gyvenimui, o pasirodė, kad būna ir kitaip...
Kai su tuo susitaikiau, sulaukiau ne vieno kvietimo į pasimatymą ir iš lietuvių, ir iš užsieniečių, bet rimtesni santykiai neužsimezgė.
Dabar sau sakau, kad visai neblogai gyventi be vyro – nereikia su niekuo tartis, visus sprendimus priimu aš pati, ir taip yra daug greičiau. Nesakau, kad būti vienai geriausia, bet manau, kad taip yra geriau, nei užmegzti santykius su netinkamu partneriu.
– Praėjusi kartą Lietuvoje išgarsėjote dalyvaudama projekte „Lietuvos dainų dešimtukas“. Jei dabar vėl sulauktumėte pasiūlymo dalyvauti panašiame projekte, ar sutiktumėte?
– Dainuoti man labai patiko, ir po to projekto lankiau dainavimo pamokas pas puikią mokytoją. Iki tol vis dirbau versle, bet atradau, kad ir meno sritis mane traukia.
Dabar į panašų projektą turbūt jau neičiau – jaučiuosi tam per sena. Nesakau, kad jaučiuosi kaip močiutė, bet scenoje daugiausia pasirodo jaunimas. Aš dabar galiu daug nudirbti, bet po to reikia ir išsimiegoti – jaunystėje galėjau miegoti mažiau.
– Kiek laiko planuojate šįkart užsibūti Lietuvoje?
– Tikrai noriu čia gyventi tol, kol dukrą išleisiu mokytis į kokį nors Lietuvos ar Europos universitetą, o tada bus matyti.
Ir pati Lietuvoje jaučiuosi gerai – manau, taip nebūtų, jeigu jūsų šalies energetika man netiktų. Be to, čia daug įdomių senienų ir labai graži gamta, ypač ežerai.
