Prieš kelis metus Povilas dar važinėjo dviračiu, susikasdavo savo daržiuką, tačiau dabar tą daryti nebeleidžia sveikata. Dienas ilgaamžis leidžia skaitydamas, žiūrėdamas, televizorių, išeidamas pasivaikščioti.
Garbaus jubiliejaus proga jį sveikino ne tik vaikai ir anūkai, bet ir Šilutės rajono valdžios bei Usėnų seniūnijos atstovai. Svečiai pasidžiaugė, kad šimtametis taip gerai atrodo, gražiai bendrauja, jam linkėjo daug sveikatos.
P. Paleckis pasakojo, kad gimė Tauragės rajone, tuometiniame Skaudvilės valsčiuje, Šiurpiškės kaime. Augo kartu su dviem broliais ir trimis seserimis. Tėvai turėjo 80 ha žemės, tad vaikams reikėjo padėti visus ūkio darbus nudirbti.
Skaudvilės pradžios mokykloje Povilas baigė keturias klases, vėliau mokėsi savarankiškai, tačiau užėjus karui savišvietą teko nutraukti. Jis, kartu su šeima buvo ištremtas į Sibirą. Tremtyje Povilas sutiko savo žmoną Kazimierą, su kuria ten ir apsivedė. Ilgaamžis sako, kad su žmona gražiai sutarė, užaugino penkis vaikus: Aną, Birutę, Eleną, Laimą ir Algirdą. Šiandien ilgaamžis turi 12 anūkų ir 6 proanūkius. Pasveikinti jo gražia proga atvyko ir Šveicarijoje gyvenanti anūkė.
Sibire Povilas dirbo vairuotoju, kaip jis pats sako važinėjo senoviškomis mašinomis „palutarkomis“ (sovietinės, pokarinės mašinos) vadinamomis. Jam reikėjo iš miško vežti malkas, iš upės vandenį gyvuliams girdyti. Gyvenvietėje būdavo mokyklos, fermos.
Grįžus iš tremties tėvų ūkis buvo nugriautas, nė vieno pastato nerado. Kadangi šeima neturėjo kur gyventi, prisiregistravo Klaipėdos krašte. Iš pradžių Povilo šeima gyveno kartu su uošviais netoli Rambyno kalno. Vėliau išsikėlė į Šilutės rajoną, Žemaitkiemio tarybiniame ūkyje P. Paleckis dirbo šaltkalviu.
Dukra Elena prisimena, kad tėtis buvo geras, labai tvarkingas, tvarkos reikalavo ir iš vaikų. Jeigu reikėdavo vaikams pasakydavo griežtesnį žodį, tačiau niekada rankos nekėlė.
Lietuvoje gyventi gera
„Džiaugiamės, kad galime atvažiuoti ir pamatyti šimtametį. Ir nors jūsų gyvenime dienų buvo įvairių, dar stovite ant savo kojų, bendraujat. Visos savivaldybės vardu linkiu jums sulaukti dar vieno jubiliejaus – 105 metų“, – sveikindamas Povilą su išskirtiniu jubiliejumi linkėjo rajono meras Vytautas Laurinaitis. Prie jo sveikinimų prisidėjo Usėnų seniūnas Algirdas Rauktys, socialinio darbo organizatorė Audronė Čekanskienė. Pasveikinti senelio su jubiliejumi atvyko Šveicarijoje gyvenanti anūkė Alina.
Svečiai Povilo klausė, ką reikia daryti, kad sulaukti 100 metų ir dar taip gerai atrodyti, gražiai bendrauti. Povilas sakė, kad viskas priklauso nuo sveikatos, jo žodžiais sakant „kaip pats save prisilaikai“. Jis sakė, kad nors yra operuotas, pakeistas kojos sąnarys, bet vaikšto pasiremdamas lazdele. Gydytojai sakė, kad dirbtinis sąnarys tarnaus kelis metus, tačiau Povilas su juo vaikšto jau 20 metų.
Ilgaamžis gyvena su vyriausia dukra Ana. Jis mėgsta skaityti laikraščius, knygas, pažiūrėti televizijos laidas „Duokim garo“, „Nacionalinė paieškų tarnyba“. Dukra Elena pasidžiaugė, kad jis pats dar ir mokesčius susimoka, ir vaikams patarimų duoda.
Šimtametis sako, kad Lietuvoje jam gera gyventi. „Jeigu būtų valdžia lietuviška visą laiką buvusi, nebūtų okupacijų, tai būtų buvę dar geriau. Dabar jaunimui nepatinka, jie mažai uždirba, visi nori daugiau pinigų, važiuoja į užsienį“, – sako šimtametis – savo Tėvynės patriotas.
