Garsaus poeto sūnus nedrįsdavo tėvui rodyti savo eilėraščių

Uostamiestyje gyvenantis Gintaras Grajauskas (53 m.) su sūnumi Dovydu (22 m.) kartu skaitė eilėraščius vienoje scenoje, tačiau prieš dešimtmetį atžala net nedrįso tėvui parodyti savo kūrybos. Dabar Grajauskai – kūrėjai, partneriai, nors anksčiau žinomo poeto pastabos numarino keletą sūnaus eilėraščių. Kodėl sūnus vis vien seka tėvo pėdomis?

Dovydas ir Gintaras Grajauskai mėgsta linksmai pasikalbėti apie poeziją. Tėvas ir sūnus yra skaitę eilėraščius drauge.<br>E.Genio nuotr.
Dovydas ir Gintaras Grajauskai mėgsta linksmai pasikalbėti apie poeziją. Tėvas ir sūnus yra skaitę eilėraščius drauge.<br>E.Genio nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Apr 15, 2019, 2:03 PM

Klaipėdos dramos teatre meno vadovu dirbantis G.Grajauskas sūnui Dovydui niekada nedraudė domėtis tuo, kas jam patinka. Todėl žinomas poetas, dramaturgas, prozininkas, dainų autorius ir atlikėjas pernelyg nenustebo sužinojęs, kad sūnus rašo eilėraščius.

Juk tėvas ir sūnus poezijos lauke vienas į kitą nežiūri kaip į konkurentą, atvirkščiai – vienoje scenoje jie jaučiasi kaip kolegos.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Skandinavistikos centro ketvirtakursis D.Grajauskas gali pasidžiaugti pirmąja poezijos knyga „Apie reiškinius“, kuri knygynuose pasirodė 2017 metais.

Danų kalbą ir literatūrą studijuojantis poetas eiles rašo laisva forma, nesilaiko klasikinio rimavimo ir ritmo.

„Kokia struktūra atsiranda, tokia ir lieka, kiek koreguoju, bet ne per daug. Yra poetų, kurie laikosi eilių rimavimo, tai daro geriau už mane. Todėl nematau didelės priežasties tai daryti“, – tikino Dovydas.

Jo tėvas G.Grajauskas beveik nerašo eilių laikydamasis eilėdaros principų.

Tuo jųdviejų kūryba panaši, bet tematika skirtinga. Kitaip ir būti negali, nes tai, kas rūpi brandžiam vyrui, negali rūpėti jaunuoliui.

Neseniai Dovydui įsiminė vieno literatūros kritiko pastaba, kad vidutinišką tekstą galima parašyti remiantis žinojimu, bet gero teksto nesukursi tik žinodamas, kokia turi būti jo struktūra, kaip susidaro rimas ir ritmas. Bet jaunasis poetas pripažįsta ir eilėdarą – eiliuotos kalbos garsinę sandarą: „Tai nėra atgyvena, manyčiau, netgi ir laikui nepavaldi, kad tiek šimtų metų egzistuoja. Tai priklauso nuo polinkio.

Pažįstu savo kartos poetų, kurie rašo sonetus, ir jiems gerai sekasi.“

Dovydas, kaip ir daugelis, rašyti eilėraščius pabandė vaikystėje, tačiau pirmųjų tekstų niekam nerodė.

„Džiaugiuosi, kad porą ar trejetą metų jų niekam nerodžiau, nes tos pirmosios eilės buvo tik bandymai.

Po to ir tų tekstų kokybė, man rodos, pasikeitė, ir aš pats truputį pradėjau kitaip į tai žiūrėti“, – prisiminė D.Grajauskas, pradėjęs kurti būdamas dvylikametis.

Kai sūnus pajuto, kad negali nerašyti, jau nebegalėjo ilgiau iškęsti to nepasakęs tėvams. Apie tai išgirdęs G.Grajauskas pritardamas nusišypsojo, o perskaitęs kelis sūnaus eilėraščius ištarė, kad tekstai geri.

Ne vien tėvo įvertinimas sūnui svarbus.

„Kiekvieną sykį ką nors parašęs nepuolu iškart siųsti jam, kad pasakytų, gerai ar negerai parašiau“, – tikino savo kūrybą draugams ir motinai, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Audrai, parodantis Dovydas.

Sūnus mamą apibūdino kaip gerą skaitytoją, nes ji moka skaityti literatūrą, ją analizuoti, kritiškai vertinti. Dovydas pasitiki mama ne dėl to, kad ji gimdytoja, bet dėl to, kad gerai supranta literatūrą.

Dovydo motina neeiliuoja, nekuria prozos, tačiau sūnui yra ne menkesnis autoritetas nei poetas tėvas.

„Ji geba objektyviai vertinti kūrybą, tačiau nė vieno kūrėjo nelaiko mėgstamiausiu. Jeigu pasiima kokio nors autoriaus, kurio daugelis knygų jai patinka, kūrinį ir jis jai pasirodo prastas, to nesureikšmina.

Mama neužsiima mėgstamiausiųjų iškėlimu vien dėl to, kad anksčiau to rašytojo knygos patikdavo“, – įsitikinęs D.Grajauskas, kuriam mokykloje lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė kita pedagogė – motina sūnaus klasės atsisakydavo.

D.Grajauskas neabejoja, kad iš poezijos sočiai duonos neprivalgys, todėl eilių rašymas jam tėra pomėgis. Studentas juokavo, kad dažnas, pradėjęs kurti eiles vaikystėje, iš to išauga, bet jis dar teberašo.

Danų kalbą studijuojantis Dovydas rašo bakalauro darbą ir planuoja susirasti darbą, susijusį su šia kalba. Lietuvoje mokėti retą užsienio kalbą – privalumas, todėl poetas neabejojo, kad jam turėtų pavykti rasti gerai mokamą darbą.

Dovydas norėtų dirbti banke, nors tai ir nėra jo studijų sritis, bet jam įdomu pabandyti sėkmę atrankoje ir išsikelti nemenką iššūkį.

Poetas pripažino, kad poezija – tik dvasios penas: „Niekada tuo klausimu neturėjau iliuzijų.“

Anksčiau repo grupėje D.Grajauskas grojo būgnais, tačiau irgi įsitikino, kad pragyventi iš muzikos neįmanoma.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete Džiazo katedroje studijas baigęs G.Grajauskas grodavo bosine gitara ir dainuodavo bliuzroko grupėje „Kontrabanda“, džiazroko grupėje „Rokfeleriai“.

Scenoje tėvas yra pasirodęs su vyresniuoju sūnumi vokalistu Roku ir jaunesniuoju Dovydu.

„Su tėvu esu ne tik grojęs, bet ir skaitęs eiles vienoje scenoje“, – patikino D.Grajauskas.

Tėvui ir sūnui vienoje scenoje skaitant eiles įtampos nebūna, nes poetai moka atsiriboti nuo giminystės ryšių.

„Kartu skaityti eilių žengiu ne kaip su tėvu, o kaip su kolega, kurį gerai pažįstu ir suprantu“, – tvirtino Dovydas.

Sūnus pastebėjo, kad šiuo metu tėvas jo nekritikuoja sąmoningai, nes pripažįsta, kad dabar jie – lygiaverčiai. Tėvas kritikuodavo arba patardavo atžalai tuomet, kai jis parodė pirmus eilėraščius.

„Pastabos nebuvo kaip mokytojo, ištaisiusio rašinėlį ir rekomendavusio keisti stilistiką arba sudėdavusio trūkstamus kablelius.

Man atrodo, kad mudu poeziją suprantame labai paprastai: arba eilėraštis yra, arba jo nėra. Jeigu eilėraščio nebūdavo, tėvas man tai visada pasakydavo“, – tvirtino pašnekovas.

Ne tik tėvas sūnui yra pasakęs, kad tai – ne tekstas, vėliau ir pats Dovydas tapo savikritiškesnis ir numarino mažiausiai dešimt eilėraščių.

Dėl to sūnus dėkingas tėvui, kad įdiegė savikritiką ir suvokimą, kas yra tekstas.

Ar Grajauskams teko drauge rašyti vieną eilėraštį? Nors toks bandymas būtų įdomus, tėvas ir sūnus nėra sėdėję prie vieno rašomojo stalo ir to paties kūrinio. Tačiau jie yra skaitę eilėraščius drauge.

Per vieną poezijos vakarą tėvas ir sūnus pakaitomis skaitė savo eilėraščius be pavadinimų, tad jie virto bendra kūrybos grandine.

Susidarė įspūdis, kad poetai ir šeimos nariai skaitė vieną ilgą eilėraštį.

Toks skaitymas vadinamas japonišku, kai norima, kad tekstai tarpusavyje susišauktų, turėtų panašią mintį.

Taip Tekančios Saulės šalyje poeziją skaito haiku meistrai. O Grajauskų eilių virtinė parodė, kad tėvo ir sūnaus kūryba – panaši, todėl gali būti ir bendra.

„Manau, kad su tėvu mane sieja panaši pasaulėžiūra, kuri galbūt perduota ir genetiškai, prie to prisidėjo ir ugdymas“, – apie tai, kodėl seka tėvo pėdomis, susimąstė sūnus.

Kai kurie literatūros kritikai taip pat pastebėjo, kad Grajauskų kūryba panaši.

„Pradžioje ir negali būti kitaip“, – įsitikinęs žinomu tėvu nejučia sekantis sūnus.

D.Grajauskas pripažino, kad pirmuosius penkerius metus iš dešimt, kai rašo eilėraščius, vadina ieškojimais.

Tik po to jaunasis poetas atradęs savo kalbą, kurią nuolat švarina.

„Net jeigu ir nesi poeto sūnus, pirmus keletą ar net dešimt, dvidešimt metų ieškai savo balso.

Neišvengiamai iš pradžių tam balsui įtakos turi kiti balsai“, – tikino visą tėvo kūrybą perskaitęs, bet ir savo balsą atradęs D.Grajauskas.

Lietuvio knygos išverstos į daugybę kalbų

Kūrėjas G.Grajauskas Lietuvoje yra išleidęs aštuonias eilėraščių, dvi eseistikos knygas, romaną ir pjesių rinkinį. Jo eilėraščių knygos išleistos Vokietijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Italijoje, Islandijoje, Ukrainoje, Didžiojoje Britanijoje.

Pjesė „Rezervatas“ atskira knyga išleista Prancūzijoje. Eilėraščiai išversti į anglų, vokiečių, švedų, olandų, korėjiečių, suomių, lenkų, latvių, estų, rusų kalbas, publikuoti tų šalių periodikoje ir antologijose.

G.Grajauskas yra šių premijų laureatas: Zigmo Gėlės (1994 m.), Ievos Simonaitytės (2000 m.), „Poezijos pavasario“ (2000 m.), Lietuvos kultūros ministerijos premijos (2003 m.), Vyriausybės kultūros ir meno premijos (2013 m.).

Klaipėdietis apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi (2008 m.) už geriausią nacionalinės dramaturgijos kūrinį „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“.

Poetas dažnai dalyvauja tarptautiniuose literatūros renginiuose: skaitymuose Frankfurto, Leipcigo, Varšuvos, Geteborgo, Turino knygų mugėse, Edinburgo knygų festivalyje, Geteborgo, Roterdamo, Kopenhagos, Budapešto poezijos festivaliuose, Reikjaviko, Berlyno literatūros festivaliuose.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.