Gydytojų prognozuoti vos keli gyvenimo mėnesiai virto ilgu keliu, o neįtikėtina istorija atgimė knygoje „Rasa. Po angelo sparnu“. Jos autorius – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, teisininkas, rašytojas, buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža.
Knyga „Rasa. Po angelo sparnu“ – tai tikroviškas ir intriguojantis pasakojimas ne tik apie mediciną, bet ir žmogaus galimybes, tikėjimo stebuklą.
Kai užklupo liga, Rasai buvo vos 27-eri, o jos sveikimas – pavyzdys, kaip nepalūžti, ir įrodymas, kaip tradicinės medicinos būdai kartu su meditacija, atkeliavusia iš Rytų medicinos, ir kitais alternatyviais gydymo metodais gali padėti įveikti vėžį.
Neseniai Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje vykusiame forume apie savo patirtį pasakojo ne tik R.Rojienė, bet ir knygos „Rasa. Po angelo sparnu“ herojai, padėję jai išgyventi.
Tai – Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologijos chemoterapijos klinikos vadovas, Lietuvos onkologų chemoterapeutų draugijos prezidentas Alvydas Česas ir Vilniaus Šv.Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas Evaldas Darulis.
Neeilinė istorija
Kai Rasa pateko į medikų rankas, niekas nedrįso kalbėti apie jos ateitį. Viltis pasveikti buvo menka.
Vėliau kažkas išdrįso paminėti, kad jai liko gal trys mėnesiai. O Rasa puikiai laikosi iki šiol.
Moteris neslėpė: ji nieko nekeistų savo gyvenime, jis ypatingas tuo, kad jai tiek daug visko teko ištverti.
Palangiškė netgi dėkojo savo ypatingai ligai, padėjusiai sutikti daug gerų žmonių.
Kai A.Kumža išgirdo šios moters istoriją, suprato, kad turi apie tai parašyti: „Aš nesu lakštingala, kuri negali nečiulbėti, galiu ir patylėti. Bet kai išgirsti tokią istoriją, privalai ją papasakoti kitiems. Žmonės turi žinoti, kaip elgtis tokioje liūdnoje situacijoje, į kurią pateko Rasa.“
Norėdamas suprasti žmogų, kuris kasdien vaikšto skustuvo ašmenimis, A.Kumža neabejojo: Rasos stiprybė gali įkvėpti kitus susimąstyti ir padėti jiems gyventi kitaip.
Kai susitiko pirmą kartą, niekas neišdavė Rasos ligos: nei eisena, nei veidas, nei balsas.
Moteris atrodė elegantiškai, kaip iš senų prancūziškų mados žurnalų. Ji netgi atrodė sveikesnė už visus kitus, sėdinčius toje pačioje Palangos terasoje. Nors buvo sutarta pasikalbėti pusvalandį, autorius su būsimos knygos heroje išsiskyrė tik po keturių valandų.
Žinodamas, kad kai kuriems žmonėms po chemoterapijos nusilpsta atmintis, A.Kumža stebėjosi Rasos gyvybingumu: jos kalba buvo sklandi, pilna įvairių faktų, o svarbiausia – ji neslėpė savo jausmų, nesigėdijo ašarų ir silpnybių.
Moteris buvo išsivadavusi iš pykčio ir kitų bjaurių emocijų nelaisvės.
Kai knygos juodraštis buvo paruoštas ir palaimintas Rasos, rašytojas vogčiomis žvilgtelėjo į jos delną ir pamatė į dvi dalis išsišakojančią gyvenimo liniją.
„Tos linijos tikrai vėl susieina ir šniokščia stipria upe pirmyn“, – baigdamas pasakojimą savo naujoje knygoje rašo A.Kumža.
Susitiko su pranciškonu
Piktybinė liga Rasai smogė be jokio įspėjimo. Nedidelis gumbas, kurį vos apčiuopė Tenerifėje, per penkias dienas išaugo iki greipfruto dydžio. Ultragarso tyrimas parodė – tai apie 10 centimetrų dydžio auglys. Navikas buvo neįprastas – slankiojo po pilvą, nes buvo taukinėje. Pakitimų aptikta ir kepenyse.
Rasai teko gultis ant operacinės stalo. Po operacijos ji manė, kad visos bėdos pasitraukė.
Iš tikrųjų viskas tik prasidėjo – laukė ilgas ir sunkus gydymas. Sarkoma buvo pasiekusi ketvirtą stadiją, be to, tai buvo itin retos formos liga, kurios net pavadinimą sunku ištarti (lotynų k. – leiomyosarcoma).
Rasa buvo sukrėsta. Ji suprato, kad nebegalės gyventi taip, kaip iki tol. Buvo ašarų pliūpsnių, sielvartavimo ir apmąstymų, kodėl taip atsitiko. Bet ilgai sielvartauti jai neteko.
Rasos susitikimas su pranciškonu broliu E.Daruliu, kuris tuo metu tarnavo Kretingoje, daug ką pakeitė. Dvasininkui teko atsakyti į sunkiausius klausimus, kuriuos ji uždavė. Daug kartų bendravęs su onkologiniais ligoniais šis pranciškonas turėjo sukaupęs nemažai patirties.
Po susitikimo su kunigu moteris jautėsi taip, tarsi būtų numetusi nuo pečių sunkią naštą.
„Į viską žiūrėjau tarsi būčiau užsidėjusi rožinius akinius ir galvojau: viskas yra įmanoma, viską galiu, jei patikėsiu Dievo malone“, – svarstė Rasa.
Sunki liga pateikė moteriai ne vieną pamoką. Ji suprato, kad būtina pažvelgti į save ir įvertinti, kas labiausiai sekina organizmą. Rasa svarstė, kad galbūt vėžys atsiranda iš nemokėjimo tausoti savęs ar užslopinto vidinio konflikto.
Ligonei buvo svarbu suvaldyti emocijas ir rasti vidinę ramybę. Ramybė jai buvo vienas svarbiausių gijimo veiksnių, tada ji jautėsi saugi.
Kelią į ramybę kiekvienas žmogus gali atrasti savaip – vieni eina pas dvasininką, kiti – pas psichologą ar jogos meistrą.
Brolis Evaldas yra sutikęs ne vieną sergantį žmogų, kuriam sugebėjo padėti. Didžioji dalis onkologinių ligonių užduoda sau tą patį klausimą: „Kodėl taip atsitiko man?“
Bet būna ir tokių, kurie ateina pas kunigą kaip pas burtininką. Tokiais atvejais brolis Evaldas primena – juk negali gulėti lovoje ir melstis, jei planuoji įveikti maratoną.
Lygiai taip pat susirgęs žmogus negali vien melstis – jam būtinas rimtas gydymas.
Bėda ta, jog daugelis žmonių iki šiol ligą supranta kaip bausmę, tuo metu moralinės teologijos atstovai pripažįsta, kad Dievas negali siekti jokio gėrio eidamas per blogį.
Dėl ligos gali būti kaltas maistas, virusai ar genai, kuriuos žmogus paveldėjo, užteršta aplinka ar dar kas nors.
Kai brolis Evaldas pasiūlė Rasai praktikuoti maldą – krikščioniškąją meditaciją, įvyko lūžis. Kartu su Rasa į meditacijas, vykdavusias gamtoje, ant vaizdingo upės skardžio, vykdavo ir jos sutuoktinis.
„Buvimas kartu su Viešpačiu yra svarbiausia meditacijos dalis. Dažnai siūlau žmonėms užsimerkti – maldos metu nereikalinga nei praeitis, nei ateitis.
O neramybėje žmogus dažnai atsiduria tada, kai viską pradeda analizuoti ir jam viskas susipainioja, jis pavargsta nuo minčių“, – įsitikinęs brolis Evaldas.
Vien malda neišgydo
Jis visada primena, kad Dievas turi pagalbininką, – tai gydytojas, nes vien malda neišgydo vėžio.
Klaipėdietis chemoterapeutas A.Česas iki šiol yra vienas svarbiausių Rasos gydytojų. Po operacijos paaiškėjo, kad Rasai dar reikės ilgo papildomo gydymo.
Net kai kažkas prasitarė, kad su tokia diagnoze viltis likti gyvam vos 5 procentai,
Rasa nepalūžo: meldėsi, o prieš kiekvieną chemoterapijos procedūrą eidavo išpažinties ir nė karto nejuto kančių.
Rasa buvo nusiteikusi kovoti, bet jai rūpėjo ir kitas klausimas – ar po chemoterapijos ji galės turėti vaikų.
A.Česas sakė, jog nereikia prarasti vilties, ir guodė moterį, kad ji dar jauna. Netrukus gydytojas sužinojo, kad Rasa laukiasi.
Jis buvo trečias asmuo, kuriam Rasa patikėjo šią naujieną. Palangiškė pastojo praėjus trims mėnesiams po chemoterapijos. Gydytojas A.Česas neabejojo Rasos sprendimu susilaukti vaiko: jis suprato, kad tai suteiks dar daugiau paskatų kovoti su liga.
„Rasa galėjo nueiti tokį sudėtingą kelią, nes ji buvo ne viena, o ėjo trise. Bet ne kiekvienai moteriai tai įveikiama“, – pabrėžė gydytojas A.Česas.
Iki šiol galioja nuostata, kad nėštumas skatina vėžio vystymąsi. Bet šią nuomonę iš dalies galima paneigti.
Šia tema buvo daug diskutuota ir 2018 metais Klaipėdoje vykusioje IV tarptautinėje krūties vėžio konferencijoje.
Šioje konferencijoje buvo prieita prie svarbios išvados – mintis, kad moteris neturi ar negali gimdyti, nes serga vėžiu, yra pasenusi. Kadangi krūties ir kitais navikais suserga vis daugiau jaunų moterų, joms svarbu žinoti, kad ir po onkologinės ligos gydymo galima susilaukti sveikų vaikų. Žinoma, gali būti taikomos ir papildomos priemonės, pavyzdžiui, prieš chemoterapiją užšaldomos kiaušialąstės, kiaušidžių audinys, nustačius onkologinę ligą vyrams patariama užšaldyti sėklą. Įrodymais paremta medicina jau šiandien leidžia saugiau pasijausti daugeliui šeimų.
Mokslo faktai rodo, jog didžioji dalis moterų, kurioms baigtas chemoterapijos kursas, gali susilaukti sveikų vaikų – be didesnio pavojaus kūdikiui ir sau, kad krūties arba kitos rūšies navikas gali atsinaujinti.
Žinoma, kiekviena onkologinė liga turi savo ypatybių, todėl būtina pasitarti su onkologais ir akušeriais-ginekologais.
Būna ir taip, kad chemoterapiją gaunanti moteris skundžiasi – dingo mėnesinės, tačiau paaiškėja, jog ji pastojo, todėl intymių santykių metu būtina naudoti apsaugos priemones.
Gydytojas A.Česas įspėjo, kad planuoti šeimą galima tik baigus paskirtą chemoterapiją. Chemoterapijos poveikis besivystančio vaisiaus ląstelėms gali būti pražūtingas pirmuosius tris mėnesius – tai gali nulemti apsigimimus, persileidimus. Vėlesniu nėštumo metu chemoterapijos įtaka visiškai sumažėja, todėl galima išsaugoti vaisių net ir skiriant chemoterapinį gydymą.
Pasitaiko ir tokių atvejų, kai būtina nedelsiant pradėti onkologinį gydymą, bet moteris jo atsisako, nes yra nėščia. Bėda ta, jog po gimdymo vėžys gali labai greitai progresuoti, jį būna sunku suvaldyti, vadinasi, pagalba gali būti neefektyvi.
Bendraudamas su ligoniais, kurie gydėsi Šv.Pranciškaus Asyžiečio onkologijos centre Klaipėdoje, A.Česas nekart stebėjo, kaip žmonės sugeba nepalūžti ir atsitiesti po sunkios ligos.
Šis centras nėra gydymo įstaiga, bet ligoniai jame sulaukia itin svarbios pagalbos.
Chemoterapeutas iki šiol sutinka savo pacientus, kuriems negalioja statistikos dėsniai, – kai kurie jų jau turėjo būti anapus dėl savo ligos, bet jie gyvi, sveiki ir reikalingi kitiems.
Po ilgos klinikinės praktikos gydytojas A.Česas suprato, kad pacientų gebėjimas susigrąžinti ramybę ir rasti atsakymą, kokia yra gyvenimo prasmė, gali veikti kaip vaistai.
Nenešiojo peruko
Būdama meniškos prigimties Rasa taip pat įsitraukė į Šv.Pranciškaus Asyžiečio onkologijos centro darbą. Baigusi Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetą, kur studijavo grafinį dizainą, Rasa sugebėjo savo meninę intuiciją ir žinias pritaikyti situacijoje, kuri moterims būna labai skaudi.
Visi žino, kad dėl chemoterapijos ima slinkti plaukai. Tokiais atvejais gelbėja perukas, bet Rasa nė vienos dienos jo nenešiojo.
Rasa ėmė kitas moteris mokyti, kaip rišti skareles. Ji įkūrė onkologijos centre grupę, į kurią suvažiuodavo moterys iš visos Lietuvos norėdamos išmokti gražiai susirišti skarelę ar atlikti ilgalaikį makiažą.
Grupėje moterys dalijasi patirtimi, jų nekamuoja mintys apie prarastus plaukus, jos nesigėdija to, kad atrodo kitaip, ir tai jau yra gerai, nes tai – kelias į sveikimą.
Rasai buvo taikyta ne tik operacija ir chemoterapija, bet ir įvairūs šiuolaikiniai gydymo metodai, kai kurie jų prieinami tik užsienio klinikose – specializuotuose sarkomos centruose.
Moteris buvo gydoma Magdeburgo radiologijos ir branduolinės medicinos klinikoje Vokietijoje. Jai buvo taikoma brachiterapija, kai didelės apšvitos dozės nukreipiamos į vėžio židinius ir tausojami gretutiniai audiniai.
Rasai taip pat buvo taikyta imunoterapija. Tai gydymas ne chemine medžiaga, o dendritinių ląstelių technologija, kuri jau prieinama Lietuvoje.
Ieškodama pagalbos palangiškė apsilankė ir pas egzorcistą.
Moteris turėjo atlikti viso gyvenimo išpažintį, ir tai jai padėjo.
„Jei atsisėdęs kartu su kunigu kiekvienas žmogus atliktų viso gyvenimo išpažintį, daug naštos nusikratytų nuo savo pečių ir į gyvenimą pažvelgtų kitaip“, – pasakojo Rasa.
Dėl sielos ramybės ji leisdavo sau padaryti ir tam tikrų išimčių, pavyzdžiui, pasimėgauti tuo, kas skanu, nevaržyti savęs vien dėl to, kad serga vėžiu. Gydytojas ją bardavo, o ji teisindavosi, kad nenori savęs įsprausti į kampą, – jei viskas keičiama drastiškai, žmogus pasidaro labai nelaimingas.
Paklausta, kas padėjo nepasiduoti vėžiui, moteris paminėjo ne vieną svarbų dalyką.
Tai – geras miegas, ramybė, gebėjimas suvaldyti protą, mokėjimas nepykti ir atleisti.
Rasa susipažino ir su kuksando mokymu, kuris kelis tūkstančius metų buvo slaptas, – Korėjos kalnuose jį praktikavo ir tobulino tik atsidavę žmonės.
Kuksando – tai Rytų išminčių per tūkstantmečius surastas atsakymas, kaip gyventi ilgai, sveikai ir laimingai. Šio mokymo esmė – judesys, kvėpavimas ir meditacija.
Taisyklingas kvėpavimas, kurio Rasą mokė garsus kuksando meistras iš Pietų Korėjos Jin Mokas, atpalaiduoja nervus ir nuramina protą.
Tada atsiranda daugiau jėgos ir ištvermės, žmogus tampa emociškai stabilus ir gerai miega, o praktikuojant kuksando ilgesnį laiką dingsta daugelis skausmų, sustiprėja imunitetas.
Gydytojas A.Česas naslėpė – nuslopinus ligą ji gali ir vėl atsinaujinti.
Svarbu, kad žmonės reaguotų ramiai. Nors tai – dar vienas išbandymas, netikėtų išbandymų yra ir kasdien, pavyzdžiui, važiuodamas gatve žmogus irgi gali sulaukti netikėtumų. Tokiu atveju svarbu nesutrikti, nepulti į paniką, o tausoti savo jėgas.
