Profesinis P.Šerpyčio gyvenimas klostosi sėkmingai – jis vadovauja Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Skubios pagalbos centrui. Kai reikėjo rinktis profesiją, jam ilgai svarstyti nereikėjo.
Apsispręsti padėjo dar vaikystėje nutikusi linksma istorija.
„Kai man buvo maždaug dešimt metų, į mūsų kaimą atvažiavo labai graži jauna zootechnikė. Ji važinėdavo motoroleriu, o vasarą ją vežiodavo į praktiką atvažiavę studentai medikai.
Jiems pavydėdamas aš daviau sau žodį: kai užaugsiu, studijuosiu mediciną, kad galėčiau vežioti tokias gražias zootechnikes.
Vėliau aš jos ieškojau, bet neradau“, – šypsodamasis pasakojo P.Šerpytis.
Kažin ar vaikiška patirtis tapo tuo tikruoju postūmiu, kurio, pasak P.Šerpyčio, reikia visiems žmonėms, ieškantiems savo gyvenimo kelio.
Jo šeimoje medikų nebuvo, tačiau pirmieji vaikystės pamąstymai apie mediciną metams bėgant pamažu kaupėsi būreliuose, susijusiuose su mediko profesija ir tiksliaisiais mokslais.
Galiausiai sprendimas tapti gydytoju nustūmė į šoną svajones būti architektu ar policininku.
„Tie, kurie renkasi mediko profesiją, be gebėjimų mokytis, pirmiausia turi suvokti, jog būtina mylėti žmones, nepaisant to, kad jie gali būti visokie.
Mums, gydytojams, neturi būti svarbi žmogaus rasė, religija, tautybė, įsitikinimai ar politinės pažiūros.
Mes privalome gydyti ir inteligentus, ir paprastus darbininkus, ir girtuoklius, ir asocialius asmenis“, – įsitikinęs P.Šerpytis.
Pagarbos, užuojautos, meilės žmonėms profesorius išmoko iš savo tėvo. Sektinu pavyzdžiu jis buvo dar ir dėl savo darbštumo bei meilės gamtai.
„Nesu matęs tėvo tinginiaujančio. Jis nuolat būdavo kuo nors užsiėmęs. Be to, buvo gamtos žmogus. Mes dažnai vaikščiodavome po mišką tyrinėdami medžius.
Iš jo sužinojau, kuo ypatingas vienas ar kitas medis ir kiek jam galėtų būti metų. Primygtinai tėvas man nieko nebrukdavo ir nenurodinėdavo, ką turėčiau daryti ateityje.
Stebint jo gyvenimą, nuostatos ir vertybės susiformavo savaime“, – atviravo P.Šerpytis.
Baigus mokyklą jam nepavyko įstoti studijuoti medicinos, nes tais laikais konkursai į šią specialybę būdavo didžiuliai. Todėl būsimam kardiologui teko paragauti mokytojo duonos.
„Maniau, kad būsiu pakviestas tarnauti į sovietinę armiją, bet to išvengiau. Maždaug pusmetį savo buvusioje mokykloje dirbau fizikos mokytoju, o vėliau vėl ruošiausi stojamiesiems egzaminams.
Antrą kartą pavyko sėkmingai įstoti į tuometinį Kauno medicinos institutą (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas)“, – prisiminimais dalijosi profesorius.
Po studijų jis dirbo Vilniaus Santaros klinikų anesteziologu, o paragintas kolegos profesoriaus Aleksandro Laucevičiaus pasuko į kardiologijos sritį.
Tokiam apsisprendimui įtakos turėjo ir pažintis su vilniečiais širdies chirurgijos korifėjais Algimantu Marcinkevičiumi ir Vytautu Sirvydžiu.
Neįkainojamos patirties jis pasisėmė ir studijuodamas Kaune, bendraudamas su profesoriais Algimantu Mickiu bei Jurgiu Brėdikiu – vėliau ši patirtis pravertė ir kaip žmogui, ir kaip gydytojui, ir kaip mokslininkui.
Kalbėdamas apie kardiologo darbą P.Šerpytis teigė, kad ši sritis, kaip ir visa medicina, pastaruoju metu keičiasi labai greitai: „Jei mus kas nors užmigdytų dešimtmečiui, atsibudę nebežinotume, kaip dirbti. Prie nuolat vykstančių pokyčių labai prisidėjo internetas. Dabar mes iškilus neaiškumams galime tuoj pat pasikonsultuoti su kolegomis iš viso pasaulio.
Kiekvienas gyvenimo etapas diktuoja savus uždavinius, o dabar ateina naujas etapas, nauja karta. Ji tuoj privers vėl keistis ir mane, ir kolegas. Džiaugiuosi, kad turiu galimybių dirbti su jaunais žmonėmis, su būsimais medikais ir nuolatos jausti naujovių į mediciną atėjimą.“
Profesorius didžiuojasi tuo, kad vienas iš trijų vaikų – vidurinis sūnus Rokas – taip pat pasirinko mediko profesiją.
P.Šerpytį džiugina tai, kad giminėje pamažu net formuojasi medikų dinastija: žmona Aurelija – farmacininkė, jos pėdomis pasekė ir dukra Simona, o žmonos tėvas Jonas Gagiškis buvo chirurgas.
„Matyt, meilės medicinai bakterija pasisėja, ir nieko, žmogau, nepadarysi, nors aš nė vienam iš vaikų nenurodinėjau, kad jie būtinai privalo tapti medikais.
Man atrodo, kad vaikams būtina tik parodyti kryptį, o kokiu gyvenimo keliu pasukti, jie privalo nuspręsti patys.
Savo vaikus tiktai skatinau neišvažiuoti iš Lietuvos. Bet nežinau, ar dėl to esu teisus, ar suklydau“, – svarstė P.Šerpytis.
Jis neneigė, kad viena svarbiausių priežasčių, kurios skatina jaunus medikus palikti Lietuvą, – maži medikų atlyginimai. Juk užsienyje dažnas jų uždirba kelis ar net keliolika kartų daugiau nei tėvynėje.
Ir čia pat profesorius prisiminė, kaip karjeros pradžioje, siekdamas išlaikyti šeimą, su draugais Vilniaus priemiesčiuose dengdavo namų stogus: „Tada per savaitgalį uždirbdavau tiek, kiek ligoninėje per visą mėnesį, nors dirbdavau ir naktimis.“
Pastabas, esą sūnui Rokui, taip pat dirbančiam Santaros klinikose, po tėvo sparnu kur kas saugiau negu kitiems pradedantiems medikams, P.Šerpytis vertina gana skeptiškai.
Jo manymu, sūnui tai tiktai užkrauna didesnę naštą ir atsakomybę, nes jam reikia įrodinėti, jog viską pasiekia savarankiškai: „Jis privalo ir mane pranokti, ir neatsilikti nuo medicinos naujovių. Tačiau jokios naujovės, jokie unikaliausi tyrimai negali atstoti bendravimo su ligoniu. Jis yra mūsų altorius ir darbdavys. Tai nuolatos primenu ir sūnui.“
Beveik pusė Roko buvusių bendramokslių nusprendė palikti Lietuvą – dirba ir lipa karjeros laiptais užsienyje.
Pats Rokas dalį studijų praleido Vokietijoje, Prancūzijoje ir Japonijoje, kur ir mokėsi, ir dirbo.
Todėl dabar drąsiai gali įvardinti skirtumus tarp kolegų darbo ir galimybių siekti karjeros Lietuvoje bei kitose šalyse.
„Iki šiol su buvusiais bendrakursiais ir kolegomis iš užsienio bendraujame, paatostogaujame. Jų ir mano finansinės galimybės skiriasi akivaizdžiai.
Jei nuvažiuojame sykiu slidinėti, iš kuprinės išsitraukiu sumuštinių, o jie kavinėse užsisako karką arba vištą. Aš to sau leisti negaliu“, – šyptelėjęs paatviravo R.Šerpytis.
Kalbėdamas apie aplinkybes, kurios turėjo įtakos jo apsisprendimui likti Lietuvoje, pirmiausia jis išskyrė tai, kad svetimoje šalyje specialistai niekada nebus priimti kaip savi, kad ir kokie profesionalūs būtų.
„Vokietijoje, Prancūzijoje ar kitur lietuviai buriasi draugėn. Be to, esu tikras, kad kur kas daugiau galima pasiekti tėvynėje nei svečioje šalyje. Vilniaus universitete nėra beveik jokių apribojimų – svarbiausia žinoti, ko nori. Jeigu žinai, savo tikslą būtinai pasieksi“, – įsitikinęs Rokas.
Bet svarbiausia aplinkybė, privertusi R.Šerpytį likti Lietuvoje, – jis labai norėjo turėti lietuvę žmoną, vaikus auginti ir auklėti lietuviška dvasia: „Taip ir atsitiko. Savo žmoną Emiliją, taip pat medikę, sutikau universitete.“
Prisimindamas, kaip kilo mintis sekti tėvo pėdomis ir pasirinkti mediko profesiją, R.Šerpytis neneigė, kad įtakos tam turėjo nuolat namuose ir giminėje girdimos kalbos, neva Rokas tikrai bus gydytojas.
„Nors pats dar nebuvau apsisprendęs, tą patį man kartodavo ir mokytojai, ir draugai. Rinktis mediko profesiją labiausiai paskatino tėvo pavyzdys.
Nuo vaikystės matydavau, kaip jis padeda žmonėms, kaip domisi profesija. Supratau, kad būtent toks darbas man būtų prasmingiausias ir teiktų didžiausią moralinį pasitenkinimą.
Man patinka padėti žmonėms, ypač vyresniems – jie dažnai į polikliniką ateina ne tablečių išsirašyti, o pabendrauti“, – atviravo R.Šerpytis.
Kelerius metus jis dirbo vienoje Vilniaus poliklinikų, tačiau darbo ten atsisakė – buvo nepriimtini įvairūs biurokratiniai reikalavimai, dėl kurių pacientams negalėjo skirti tiek laiko, kiek reikėtų tinkamam jų gydymui.
Vėliau jį kvietė dirbti privačioje klinikoje, kur buvo žadamas solidus atlyginimas, bet vienam pacientui būtų privalu skirti vos dvidešimt minučių, todėl ir šio pasiūlymo R.Šerpytis atsisakė.
„Labiausiai apmaudu, kad poliklinikose gydytojai privalo daugiau žiūrėti į popierius, bet ne ligoniams į akis. Man tai absoliučiai nepriimtina. Stengiuosi dirbti kitaip. Manau, kad būtina su žmogumi pasikalbėti, išsiaiškinti, kas jam trukdo visavertiškai gyventi, ir tik po to taikyti šiuolaikiškiausius tyrimų ir gydymo būdus“, – savo požiūriu dalijosi R.Šerpytis.
Studijuoti mediciną Vilniaus universitete R.Šerpytis pradėjo 2003-iaisiais.
Jis iki šiol turi studento pažymėjimą ir dar neaišku, kada jį galės padėti į stalčių.
Šiuo metu jis yra doktorantas, bet kaip gydytojas rezidentas jau turi teisę gydyti žmones.
„Nieko nepadarysi – mano profesija reikalauja mokytis visą gyvenimą. Medicina – tai sritis, kurioje kas nors naujo atrandama kasdien, o kardiologijoje per pastaruosius kelis dešimtmečius viskas pasikeitė iš esmės.
Žinoma, viskas sukasi ratu – dabar prisimename vaistus, kurie jau buvo nebenaudojami, tačiau tobulėti ir būti, kaip sakoma, ant bangos privalu nuolatos. Kaip ir kiti kolegos, esu priverstas ir po šešiolikos studijų metų ne judėti, bet bėgti į priekį“, – įsitikinęs R.Šerpytis.
Žinomo profesoriaus sūnaus etiketė jam taip ir neprilipo. Kur kas daugiau nei kiti kolegos jis dirba ligoninės priimamajame, Santaros klinikų Kardiologijos reanimacijos skyriuje ir operacinėje, konsultuoja ligonius privačioje klinikoje ir Panevėžyje, rašo mokslinį darbą ir randa laiko dirbti su studentais: „Darbo nesikratau. Einu ir dirbu. Neprašau, kad mane kur nors prakištų.“
Tiesa, R.Šerpytis prisipažino svajojęs apie plastikos ir rekonstrukcinės chirurgijos specialybę, bet nelemta trauma sutrukdė siekti užsibrėžto tikslo – persipjovė dešinės rankos nervus, todėl chirurgo darbą teko pamiršti, nors dabar rankos funkcijos jau sugrįžo.
Savo tėvą Rokas laiko pavyzdžiu žmogaus ir gydytojo, kuris turi ypatingą intuiciją naujovėms, laiku atspėja, kuria linkme judės medicina, ir kaip toms naujovėms laiku pasirengti.
Darbo užsienyje patirties turintis R.Šerpytis pastebėjo, kad jaunoji Lietuvos medikų karta niekuo nesiskiria nuo savo kolegų užsienio šalyse.
„Mes užaugome su tais pačiais kompiuteriais, su tais pačiais filmais ar muzika. O internetas mus dar labiau suvienodino. Mano kartos medikai moka naudotis visomis naujovėmis.
Be to, mes visai kitaip bendraujame su pacientais. Ne kartą esu girdėjęs ligonius tarpusavyje kalbant, kad geriau, jei gydo jaunas gydytojas.
Iš tikrųjų aplink save matau daug smalsių, šviesių, protingų būsimų medikų. Mes tikrai eisime į priekį“, – neabejojo R.Šerpytis.
