Vyriausias iš keturių R.Valiūno vaikų Giedrius ne tik nutarė sekti tėvo pėdomis, bet ir po kelerių bendro darbo metų atidaryti savo advokatų kontorą.
G.Valiūnas įsitikinęs, kad savo profesijoje galės kur kas daugiau pasiekti, kai nebus po saugiu tėvo sparnu: „Tai gerai apgalvotas mano sprendimas – reikia dirbti savarankiškai. Manau, kad atsivers daugiau galimybių.“
Tėvo ir jo partnerių advokatų kontoroje „Ellex Valiunas“ Giedrius pradėjo dirbti dar mokydamasis antrajame Vilniaus universiteto Teisės fakulteto kurse.
Per šešerius metus iš tėvo ir jo kolegų pasisėmė neįkainojamos profesinės patirties.
Jo tėvas R.Valiūnas pripažino neturėjęs tiesioginės įtakos tam, kad Giedrius pasirinktų teisininko profesiją.
Jis prisiminė, kaip dar mokykloje sūnus per vieną apklausą paatviravo, kad tėvas užduoda teisingus klausimus, bet neprimeta atsakymų.
Tačiau R.Valiūnas neslėpė, kad sūnaus sprendimą tapti advokatu sutiko sunerimęs: tėvas suprato, kad Giedriui teks įrodinėti, kad jis yra jis ir kad tėvas nedaro jokios įtakos.
O kiti Valiūnų vaikai pasirinko su teise nesusijusias profesijas: vyresnioji dukra Grytė įgijo verslo administravimo specialybę, dirba Londone.
Sūnus Mantas į teisės pusę taip pat nežiūri. Jis baigia Vilniaus licėjų ir renkasi verslo vadybą.
„Štai jums ir įrodymas, kad tėvas arba neturi žodžio šeimoje, arba nenurodinėja, kokią specialybę rinktis“, – šyptelėjo advokatas R.Valiūnas.
Jis pats karjerą pradėjo 1989 metais, kai verslo teisės, kurią šiuo metu puikiai išmano, iš viso dar nebuvo.
Pirmuosius žingsnius kaip advokatas žengė dirbamas valstybės skiriamu advokatu žmonėms, kurie neturėdavo pinigų. Vilnietis iki šiol prisimena pirmąją bylą – teko ginti žmogžudę. Nusikaltėlė dėl visko prisipažino, o jam teko ieškoti lengvinamųjų aplinkybių, kurios sumažintų jos kaltę ir galimą įkalinimo laiką.
„Tik 1991 metais Lietuvoje atsirado verslo teisės užuomazgos, o tai, kad tuo metu buvau jaunas advokatas, tapo privalumu – vyresni advokatai neturėjo jokių verslo teisės žinių“, – prisiminė R.Valiūnas.
Advokatas, su žmona ginekologe Renata Valiūniene užauginęs keturis vaikus, namuose stengiasi apie darbus nekalbėti – yra ir kitų svarbių dalykų: kaip sekasi vienam ar kitam šeimos nariui, kur visiems kartu suplanuoti būsimas atostogas ar ką drauge nuveikti artimiausią savaitgalį.
Paklaustas, ar yra tekę bausti vaikus nusijuosus diržą, R.Valiūnas atsakė, kaip jam būdinga, diplomatiškai: „Jeigu ir būčiau nusijuosęs diržą, dabar neprisipažinčiau. Bet – ne. Balsą esu pakėlęs. Esu sudrausminęs. O diržo griebtis nereikėjo.“
Pabeldęs į medinį stalą, R.Valiūnas pasidžiaugė, kad iki šiol vaikai jam ir žmonai kėlė kur kas mažiau rūpesčių nei jų pažįstamiems: „Na, būdavo vaikų pakvailiojimų, bet nei narkotikų, nei panašių bėdų neturėjome.
Ar galėtų vaikai daugiau dirbti sode? Taip. Ar galėtų sukasti daugiau lysvių, sugrėbti rudenį lapų? Taip.“
Amžiaus skirtumas tarp Valiūnų atžalų – maždaug po šešerius metus. Vyresnėliai visuomet prižiūrėdavo jaunesnį už save, o šis visada įsimylėdavo vyresnįjį ir sekiodavo paskui.
„Turėčiau pripažinti, kad žmona vaikams visada skyrė daugiau dėmesio nei aš.
Dinastijos specialiai neformuoju, bet tikiuosi, kad žmona jauniausią dukrą Elzę įtikins tapti gydytoja, kaip ir ji pati.
Jau dabar matyti, kad Elzytė turi tam gabumų“, – atviravo R.Valiūnas.
Poros pirmagimiui Giedriui dar nuo vaikystės nepatiko motinos darbas dėl to, kad jai dažnai teko dirbti naktimis.
„Visuomet maniau, kad studijuosiu teisę, tik likus metams iki mokyklos baigimo buvau pradėjęs maištauti. Galvojau apie ekonomiką. Tačiau vėl sugrįžau prie teisės, nes bet koks verslas ar kitos sritys be teisės negali išsiversti. Konsultacijos su teisininkais arba advokatais padeda išvengti problemų ar keblių situacijų“, – pasirinkimą aiškino jis.
Kuriant savo advokatų kontorą tėvas – pirmas žmogus, kuris gali jį suprasti, patarti, nes pats yra nuėjęs panašų kelią.
Savo šeimos ir giminės, tarp kurios vyrų yra ne vienas advokatas, jis dinastija dar nelaiko, nes jai reikėtų bent dviejų šimtų metų: „Mūsų giminėje yra keletas advokatų. Tačiau aš neturiu jokios galimybės pratęsti tėvo veiklos. Galiu tik kurti savo kontorą ir, kaip advokatas, siekti to lygio, kokį yra pasiekęs jis.“
Kartu su draugu ir kolega Laurynu Juškevičiumi įkūręs advokatų kontorą „Valiūnas, Juškevičius ir partneriai“ G.Valiūnas pasidžiaugė, kad kol kas sekasi su klientais pasiekti taikos susitarimus, išvengiant bylų teismuose: „Gal gebėjimą tartis ir susitarti paveldėjau iš tėvo, nes jis mėgsta teisminius ginčus baigti taikiai, derybomis.“
G.Valiūnas galėjo rinktis studijas užsienyje, tačiau prisipažino esąs iš tų jaunuolių, kurie nenori emigruoti ar įgyti išsilavinimo svečioje šalyje: „Aš be Lietuvos negaliu, išvažiuoti niekur nenoriu. Jeigu būčiau baigęs teisės studijas užsienyje, būtų tekę ten likti dirbti – juk ir JAV, ir Anglijoje bei kitur teisinė sistema kitokia nei Lietuvoje.“
Sprendimas likti tėvynėje, pasak Giedriaus, subrendo šiek tiek pasimokius Amerikoje ir pakeliavus po pasaulį.
„Pasidairiau po platų pasaulį, bet Lietuvoje ir žmonės savi, ir gamta sava. Dabar gyvenu užmiestyje. Pamedžioju. Ir tėvą užkrėčiau medžiokle. Nors jis medžiotojo bilietą turi seniai, anksčiau nemedžiodavo“, – apie savo gyvenimo būdą pasakojo G.Valiūnas ir pabrėžė, kad žvėrių nešaudo – juos medžioja.
Dažniausias jo laimikis – šernai. Bet labiausiai medžioklė jį žavi ne dėl galimybės sumedžioti kuo daugiau žvėrių. Labiausiai traukia pabūti gamtoje, ramybėje.
„Apsigyvenęs atokiau nuo miesto ir pradėjęs medžioti pagaliau ir šunį įsigijau – anksčiau tėvai neleisdavo jo turėti“, – vaikiškas svajones prisiminė G.Valiūnas, į mišką dabar išeinantis su savo draugu – Vakarų Sibiro laika.
Tiesa, šį šunį jis norėjo padovanoti jauniausiai sesutei Elzei, nors ir žinodamas, kad tėvai tam nepritaria.
„Sesė dažnai prašydavo mažo šuniuko, todėl aš prieš trejus metus nusprendžiau ją nustebinti.
Tačiau aš nupirkau ne mažą, o medžioklinį šunį, Vakarų Sibiro laiką. Tėvai tikrai nebuvo patenkinti. Dabar pats su tuo šunimi ir gyvenu“, – šyptelėjo prisiminęs Giedrius.
G.Valiūnui tėvas – sektinas pavyzdys ne tik dėl profesinių laimėjimų, bet ir dėl meno, kuris jau neabejotinai įgijęs išliekamąją vertę, pomėgio.
R.Valiūnas garsėja kaip vienas labiausiai Lietuvoje žinomų meno kolekcininkų.
Savo kolekcijos, kurią neseniai įkurdino šiuolaikinėje „Tartle“ galerijoje Vilniaus Užupio rajone, pradžia advokatas laiko 2000-uosius, kai iš kolekcininko Edmundo Armoškos įsigijo keletą Jono Mackevičiaus ir Česlovo Janušo paveikslų: „Man pasisekė, kad vietoj bet kokių interjerui užpildyti skirtų paveikslų įsigijau tikrai labai gerų kūrinių.
Po kiek laiko atsirado poreikis įsigyti daugiau. Kolekcionavimas prasideda tada, kai jau ant sienų nebelieka vietos.“
Dabar R.Valiūnas svajoja ne apie naujų meno darbų paieškas, bet apie tai, kaip sutvarkyti, surūšiuoti, sukataloguoti turimus kūrinius. Atrinkti tuos, kurie, šių dienų akimis, kolekcijai nebereikalingi.
Bet pagrindinis kolekcininko tikslas – kad jo sukauptą kolekciją galėtų pamatyti Lietuvos visuomenė.
R.Valiūno vaikams įdomu padiskutuoti apie meną, bet jie kol kas dar neužsikrėtė kolekcionavimu.
„Mes su tėčiu vis pakalbame apie meną. Tačiau aš dar nesu subrendęs rimtam kolekcionavimui. Tam reikia daugiau žinių ir laiko.
Kartais net sunku suvokti, kaip tėtis viską suspėja. Dar nėra buvę taip, kad jis iš karto atsilieptų telefonu. O aš dažniausiai vis dar atsiliepiu iš karto“, – šyptelėjo G.Valiūnas.
Labiausiai iš tėvo surinktų paveikslų jį domina tapytojo Vytauto Kasiulio darbai. Jaunasis advokatas net svajoja kada nors visus šio autoriaus paveikslus persivežti į savo namus.
„Kai aš gyvenau su tėvais, savo kambaryje buvau pasikabinęs septynis V.Kasiulio darbus.
Ypač mane žavi jo ankstyvoji kūryba. Nespalvota, gana niūri, bet žiūrint į tas drobes kyla įvairiausių minčių apie gyvenimą.
Jeigu dailininkų darbai nesukelia jokių apmąstymų, išgyvenimų, tai, matyt, jie ir nelabai vertingi“, – mintimis dalijosi G.Valiūnas.
Prisimindamas vaikystę ir tėvų auklėjimo filosofiją G.Valiūnas sakė, kad auklėjimas buvo grįstas ne baime arba bausmėmis, o bendravimu ir supratimu, kad kito žmogaus, juo labiau – tėvų, negalima nuvilti.
„Mums, vaikams, visada norėdavosi elgtis taip, kaip tikisi tėvai. Man, kaip vyriausiam vaikui, žinoma, tekdavo daugiausia atsakomybės ir dažniausiai būdavau dėl visko kalčiausias. Bet labai smagu augti didelėje šeimoje, turėti ir brolių, ir seserų“, – atviravo G.Valiūnas.
