Vykdama į Vilnių R.N.Kabera pirmą kartą lankėsi oro uoste, pirmą kartą skrido lėktuvu ir patyrė daug išbandymų. Vien ką reiškė susiorientuoti Vokietijos Frankfurto oro uoste.
„Kai įlipau į lėktuvą skristi į Vilnių, aš buvau vienintelė juodaodė. Buvo baisu. Paskutinę minutę įvirto būrys aukštaūgių juodaodžių, todėl pasijutau saugesnė“, – pasakojo mergina.
R.N.Kaberą vis dar kamuoja baltų žmonių baimė, nors ji po truputį mažėja.
Vilniuje per pusmetį universitete įgytos žinios pravers ateityje, kai ieškos darbo Kenijoje ir ištekės. Jaunikis už ją privalės sumokėti daugiau karvių, kaip įprasta Kenijoje, nes nuotaka išsilavinusi ir moka užsienio kalbų.
– Kodėl pasirinkote Vilnių – miestą, kuriame nedaug juodaodžių ir kur jums visiškai svetima kultūra?
– Esu kilusi iš Eldoreto miesto Kenijoje, esančio 315 kilometrų nuo sostinės Nairobio. Atvykau pagal studentų mainų programą semestrui į Mykolo Romerio universitetą. Aš Nairobyje studijuoju aplinkosaugą Nairobio Kenijatos universitete.
Turėjau vykti studijuoti į Kanadą, tačiau dokumentų tvarkymas užtruko. Man buvo pasiūlytas Vilnius.
Paklausiau, kur yra Lietuva. Kenijatos universiteto atstovas man pasakė, kad tai Graikijoje.
Aš panaršiau internete ir pastebėjau, kad Lietuva labai graži, žalia šalis, ir nedvejodama sutikau atvykti. Taip pat man čia yra proga sustiprinti žinias MRU Aplinkos valdymo laboratorijoje, kurioje lankausi laisvu nuo paskaitų metu.
– Tai jūs nieko nežinojote apie Lietuvą prieš čia atvykdama?
– Ne, nieko. Tiesa, vieną kartą per BBC žinias girdėjau, kad buvo paminėta Lietuva, sužinojau, kad yra tokia šalis.
Tuo metu aš dar neketinau vykti į Lietuvą, todėl daugiau apie tai negalvojau.
– Didžiausiu atradimu Vilniuje tapo baltieji žmonės?
– Taip. Buvau apsupta vien jų ir man pasidarė baisu. Iki tol niekada nebuvau mačiusi tiek daug baltų žmonių vienoje vietoje. Iš baimės aš užsidariau kambaryje ir pirmas 5 dienas net nebuvau išėjusi iš bendrabučio, nustojau kalbėti.
Bandžiau suprasti, kur patekau. Būtumėte mane mačiusi pačią pirmą dieną, kai atvykau ir reikėjo važiuoti autobusu. Aš buvau pilna neapsakomos baimės.
Mano seserys, tėvai davė daug patarimų prieš išvykstant. Netgi dabar kasdien telefonu kalbuosi su mama.
Mano šalyje yra labai neigiamai žiūrima į baltus žmones. Tačiau jau po mėnesio Vilniuje mano baltaodžių baimė smarkiai sumažėjo. Susiradau draugių iš kitų šalių ir man jau patinka Vilniuje.
– Oras nustebino? Juk jus pasitiko šaltis ir sniegas.
– Taip, atvykau į Vilnių žiemą ir buvo labai šalta. Neturėjau nė pirštinių. Man patinka šaltas oras, tačiau čia buvo per šalta.
Pamačiusi sniegą, kuris buvo užklojęs namų stogus, buvau nustebinta. Visur balta, balta. Buvo taip keista.
Vilnių jau spėjau įsimylėti, nors aš tik porą mėnesių esu čia. Vilnius – švarus ir gražus miestas.
Čia mažiau žmonių ir tuštesnės gatvės negu Nairobyje, kuriame gyvena daugiau kaip 3 milijonai gyventojų.
Vilniuje tik per Kaziuko mugę mačiau daugiau žmonių miesto centre. Patiko Kaziuko mugė.
Joje net praeiviai mane užkalbindavo paklausti, iš kokios šalies esu atvykusi.
Pastebėjau, kad Vilnius labai žalias ir čia daug medžių.
Taip pat Neris labai švari, ne kaip Nairobio upė, kuri yra smarkiai užteršta.
Nairobio upę buvo išvalę, bet po mėnesio vėl pradėjo žmonės ten versti šiukšles. Dabar upė užteršta, dvokia.
O Vilniuje mane stebina tai, kad lietuviai vis dar naudoja plastikinius maišus pirkiniams.
Kenijoje nuo 2017 metų nebeleidžiama naudoti plastiko maišelių – tai pirma šalis Afrikoje, kuri tai uždraudė. Dabar už plastiko maišelių naudojimą galima gauti baudą arba net atsidurti areštinėje.
Mieste apsirengę civiliais drabužiais vaikšto policininkai ir stebi, kaip laikomasi tvarkos. Iš pradžių, pirmuosius porą mėnesių, buvo labai sunku priprasti. Man asmeniškai buvo sunku, nes naudojau daug plastiko maišelių.
Dabar jau apsipratome ir naudojame austus krepšius. Kiti naudoja medžiaginius ar popierinius maišus pirkiniams.
– Kaip jūsų skrandis priėmė lietuviškus patiekalus?
– Valgiau šaltibarščių, labai patiko. Bet dar labiau patiktų, jeigu juose nebūtų kiaušinio. Labai patinka kibinai, ypač su vištiena. Ragavau žemaičių blynų, jie labai skanūs. Vilniuje pirmą kartą gyvenime teko ragauti sušių. Irgi patiko.
Vilniuje pasigendu savo draugų iš universiteto. Pasiilgstu ir savo šeimos, ir tėvų, ilgiuosi ir naminių patiekalų.
Čia maistas skiriasi nuo afrikietiško. Labai mėgstu „ugali“ košę, kuri verdama Kenijoje. Ji gaminama iš kukurūzų miltų.
– Po mokslų ketinate grįžti į Keniją. Kur norėtumėte įsidarbinti?
– Svajoju dirbti Jungtinių Tautų aplinkosaugos padalinio būstinėje Nairobyje, nes mano specialybė yra aplinkosauga.
Gal pavyks savo srityje dirbti užsienyje. Noriu pakeliauti. Svajoju aplankyti Islandiją, Šveicariją, kitas Europos šalis.
Kai tekėsiu, būsiu labiau pageidaujama nuotaka ir už mane mokės daugiau ožkų ir karvių. Gal net 20 karvių mokėtų už išsilavinusią nuotaką. Tai brangu. Viena karvė kainuoja iki 300 eurų.
Mūsų tokios tradicijos – vyras užmoka už vestuves ir prašo merginos tėvo jos rankos. Tačiau artimiausiu metu tekėti neketinu.
Žinote, nedaug mano amžiaus žmonių iš Kenijos išvyksta studijuoti į užsienį.
Tai neįprasta. Studijos užsienyje, kaip ir kelionės, praplečia žmogaus akiratį.
Sugrįžusi į Keniją būsiu labiau išsilavinusi, mažiau bijosiu arba išvis nebebijosiu baltaodžių.
