Kraupi avarija, įvykusi 2017 metų rugsėjo 18 dieną Kento grafystėje, Čatamo mieste, nepataisomai sulaužė D.Paškevič gyvenimą – dėl kaklo slankstelių lūžio būsima nuotaka tapo paralyžiuota ir prikaustyta prie neįgaliojo vežimėlio.
Šiuo metu Dorota su sužadėtiniu, statybų įmonėje dirbančiu vadybininku, gyvena nebe nelaimę primenančioje vietovėje. Norfolko grafystės centre Noridže įsikūrusios poros namuose ištisas paras Dorotos gerove rūpinasi kas kelias savaites besikeičiančios įvairių tautybių socialinės darbuotojos.
Šios pagalbininkės – tarsi suluošintos moters rankos ir kojos, nes jos padeda apsirengti, paduoda daiktus ar talkina keliaujant miesto gatvėmis. Gyventi tarp keturių sienų Dorotai būtų nepakeliama, todėl padėjėjos vykdo visus jos norus. Nors moteris apsupta artimųjų ir pagalbininkių, niekas jai nesugrąžins buvusio polėkio ir širdies džiaugsmo.
Pati kūrė savo gyvenimą
Iki lemtingos avarijos D.Paškevič gyvenimas, regis, klostėsi taip, kaip ji norėjo. Lyg patvirtindamas tiesą, kad kiekvienas žmogus – savo gyvenimo kalvis. Bet kai visa tai akimirksniu sutraiškoma, valdyti savo likimą būna labai sunku.
„Nekalbėjau lietuviškai labai ilgai, man patogiau bendrauti rusiškai, angliškai“, – pokalbio pradžioje užsiminė Vilniuje gimusi ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademiją baigusi D.Paškevič, penkerius metus gyvenanti Anglijoje.
Kartkartėmis ji į pokalbį įtraukdavo lietuviškų sakinių, angliškų frazių, bet vis pereidavo į rusų kalbą.
Baigusi veterinarijos studijas Dorota neieškojo darbo tėvynėje – tuoj pat išvyko į Didžiąją Britaniją, nes vylėsi ten surasti daugiau karjeros galimybių.
„Supratau, kad Lietuvoje man nėra ateities, nes veterinarijos lygis nekilo“, – tvirtino ukrainietiškų šaknų turinčios Jelenos ir lenkų kilmės Vitalijaus Paškevičių šeimos vienturtė Dorota.
Diplomuota veterinarijos gydytoja keturis mėnesius Londone praleido be darbo – jo ieškojo, bet darbdaviams reikėjo žmogaus su patirtimi.
„Iš kur galėjau turėti patirties, jei ką tik gavau diplomą?“ – svarstė moteris, bet nenuleido rankų.
Jai vis dėlto pasisekė rasti darbą žirgyne – Dorota keturis mėnesius gydė žirgus, nors tai jos netraukė.
Lietuvė visada norėjo gydyti smulkius gyvūnus – kates, šunis, žiurkėnus, triušius, todėl kantriai ieškojo veiklos šioje srityje.
„Kai tik pradėjau kalbėti, tėvams pasakiau, jog noriu būti gyvūnų gydytoja“, – apie vaikystės svajonę užsiminė D.Paškevič, nors namie jai iki 14 metų nebuvo leista laikyti jokio augintinio.
Toks sprendimas buvo priimtas dėl to, nes tėvui nuo gyvūnų kailio atsirasdavo odos alergija.
Paklydėliais ar benamiais gyvūnais Dorota pasidžiaugdavo kieme ar gatvėje, jais pasirūpindavo, kol buvo nuspręsta įsigyti beplaukę Peterburgo sfinksų katę Miją.
Ši katė tėvo sveikatai grėsmės nekėlė, todėl duktė buvo laiminga: „Tėvai matė, kad aš labai noriu gyvūno, ir jį padovanojo.“
Kai Dorota baigė vidurinę mokyklą ir išvyko studijuoti į Kauną, Miją pasiėmė kartu.
„Ji su manimi mokėsi universitete“, – pasakodama apie pirmąjį augintinį nusijuokė moteris. Tačiau į Londoną šios katės Dorota nesivežė, paliko tėvams.
Prieš keletą metų tėvai iš sostinės persikėlė į netoli esančią Nemenčinę ir čia pradėjo veisti Peterburgo sfinksus, vėliau – Bengalijos kates. Šeima jas vežiojo į parodas Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje – grakštūs gyvūnai pavergė jų širdį.
Dešimt metų pragyvenusi dukteriai dovanota Mija nugaišo. Tačiau Dorota liko ištikima šios veislės augintinių gerbėja – šiuo metu jos namuose Noridže laksto Peterburgo sfinksė Marsa, meiliai vadinama Marsuška.
Šeimininkei tik apmaudu, kad ji nebegali gydyti, juo labiau operuoti gyvūnų, nes chirurgija buvo jos pašaukimas.
Bet viltis miršta paskutinė – moteris slapta viliasi kada nors valdyti rankas.
Ėjo į pasimatymą
Tik dabar Dorota gali ramiai pasakoti apie skaudų įvykį, sugriovusį jos gyvenimą, bet kai ji po nelaimės buvo nugabenta į ligoninę ir operuota, keletą dienų nedrįso apie tai prabilti draugams, tėvams.
2017 metų rugsėjo 18-osios rytas nieko blogo Dorotai nežadėjo – ji, kaip visada, smagiai nusiteikusi skubėjo į darbą veterinarijos klinikoje. Po darbo moteris buvo susitarusi pasimatyti su savo draugu Doru.
Juodu vakare iš skirtingų Čatamo miesto, kuriame tuo metu gyveno, pusių ėjo pėsčiomis ir tikėjosi susitikti sutartoje vietoje.
„Miesto centre mane partrenkė narkotikų prekeivio vairuojama vogta mašina, kurią vijosi policija.
Toje vietoje buvo nedidelis posūkis, vairuotojas neturėjo lėkti taip greitai. Jis rėžėsi į mane“, – liūdnai pasibaigusio įvykio detales pasakojo D.Paškevič.
Po avarijos buvo užtverta gatvė, sustabdytas eismas.
Tačiau pro tą pareigūnų ir smalsuolių apsuptą vietą praėjęs Doru nenujautė, kad čia galėjo nukentėti jo draugė.
Per žmonių būrį ir užtvarus Doru nematė nukentėjusiossios ir nužingsniavo toliau.
Eidamas vyras nutarė paskambinti mylimajai, pasiteirauti, kurioje vietoje ji yra, bet ji neatsiliepė. Doru netrukus grįžo atgal ir praeidamas pro užtvarus išvydo besimėtančius Dorotos batelius.
Vyras mylimąją atpažino iš apavo, priėjęs prie policijos pareigūno pasakė, kad galėjo nukentėti jo draugė. Policininkas paprašė parodyti nuotrauką, nes nebuvo nustatyta sužalotos moters tapatybė. Ji neturėjo su savimi asmens dokumentų – rankinėje tebuvo telefonas ir namų raktai.
„Taip, tai tavo draugė“, – pažvelgęs į nuotrauką vyrui patvirtino pareigūnas. O tuo metu greitosios pagalbos medikai sunkią stuburo traumą patyrusią D.Paškevič gabeno į ligoninę Londone.
Pareigūnas pasiūlė Doru nuvežti pas draugę, o mylimasis ligoninėje nuo Dorotos lovos nesitraukė keturias paras.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
