Žinomai aktorei E.Latėnaitei Afrika senokai įkrito į širdį – ji dar su būsimu vyru, o dabar sutuoktiniu keliavo po Maroką, Etiopiją, Džibutį, Somalilandą.
Namibiją Emilija šešias savaites tyrinėjo ir su vyru, ir su šešiamečiu sūnumi.
Somalilandas ir Džibutis europiečiams mažai žinomos šalys. Emilija taip pat apie jas nedaug girdėjo, kol ten neapsilankė.
„Kai keliavome po Etiopiją, norėjosi būti arčiau vandens – kelionių gide išvydome, kad prie Adeno įlankos glaudžiasi Somalilandas, jam buvo skirti vos keli puslapiai. Pagalvojome – kas tai per šalis? Pasirodo, tai yra atsiskyrusi Somalio dalis, nepripažinta tarptautiniu mastu.
Norima, kad Somalis susijungtų, ir tai padėtų prisikelti tam regionui“, – pasakojo aktorė.
Kaip aktorė atsidūrė Džibutyje, istorija verta filmo ar spektaklio scenarijaus. Paauglystėje Emilija grojo gatvėje Vilniuje ir praeivis jai paaukojo monetą.
Emilija ilgai ieškojo, iš kur ta moneta. Per geografijos pamoką paauglė sužinojo, kad ji yra iš Džibučio. Todėl mergina svajojo kada nors nuvykti į jį ir išleisti neįprastą monetą. Bet svajonė išsipildė gerokai vėliau. Kai Emilija su vyru apsilankė Somalilande, nutarė nuvykti ir į Džibutį, kuris ribojasi su Somaliu pietryčiuose.
„Tai viena įspūdingiausių kelionių lėktuvu, nes skrendama virš Adeno įlankos, kur matyti visas koralų rifas“, – prisiminė E.Latėnaitė.
Aktorės kelionė į Maroką buvo spontaniška. Jai tuomet buvo dvidešimt metų.
„Su dabartiniu vyru tuomet dar nebuvome pora. Kartą prisiminėme, jog prieš metus kalbėjomės apie Afriką.
Abu buvome studentai, pavargę po egzaminų sesijų, todėl užsiminiau: „Gal varom?“
Jis į mano svajonę pažiūrėjo rimtai ir susitikus po poros valandų jau pranešė rezervavęs lėktuvo bilietus. Tuo metu abu turėjome pinigų tik kelionei į vieną pusę. Nuskridome į Maroką, bet atgal tranzavome“, – šypsodamasi prisiminė moteris.
Nuo viešnagės po Maroką draugas tapo Emilijos bendrakeleiviu ne tik kelionėse, bet ir gyvenime. Tad juodu vis grįžta į Afriką, ir į Namibiją, kurioje neseniai lankėsi, dar kada nors sugrįš.
„Afrika – gal labiau vyro meilė, kuriai nejaučiu antipatijos.
Tikrai ten labai įdomu“, – mintimis į Namibiją grįžo Emilija.
Po 6 savaičių, praleistų Namibijoje, aktorė grįžo ne tik pailsėjusi, bet ir kitokia.
Būdama gamtoje ji išmoko mėgautis kiekviena akimirka – būti čia ir dabar, dėl to jau Namibijoje gerokai mažiau naršė išmaniajame telefone.
Aktorė atrado ekstremalų pomėgį – išmoko čiuožti smėllente dykumoje ir tuo labai susižavėjo. Iki tol Emilija nebuvo stovėjusi net ant snieglentės ar slidžių, todėl atsistoti ant smėllentės jai buvo nedrąsu.
„Jeigu ten esi, vaikas su vyru išbandys, negi aš lauksiu?“ – taip pasvarsčiusi aktorė ryžosi čiuožti smėlynais. Juolab daugelis ją tikino, kad tai vienas lengviausių ekstremalių sportų ir dėl to verta pamėginti.
Surizikavusi aktorė patyrė didelį malonumą, čiuoždama smėliu jautėsi saugi, nors iš pradžių atrodė, jog gali patirti rankų ar kojų lūžių. Leisdamasi nuo kopos Emilija ne kartą krito, bet jai buvo baisiau ne ką nors susilaužyti, o apsideginti, nes smėlis buvo karštas.
„Minkšta, šilta, lengva“, – čiuožimą smėllente apibūdino E.Latėnaitė. Grįžusi iš Afrikos ji dar suspėjo Vilniuje, ant Liepkalnio kalno, išmėginti ir snieglentę.
Gal ji taps aštrių pojūčių mėgėja?
„Man patinka atmosfera, laisvės ir erdvės pojūtis“, – patikino smėllentę ir snieglentę pamėgusi vilnietė. Tik nusileidus nuo kopos tekdavo į ją kaskart užkopti. Tai truputį piktino, nes turi pusę valandos lipti smėlynais, o tam reikia ištvermės. Bet slidinėti žiemą snieglente – irgi ne pats lengviausias pomėgis. Užvaldžius laisvės pojūčiui aktorė jau žinotų, ką rinktis.
„Namibijoje ne visur gali leistis smėllente. Tai labai įvairi šalis, kurioje gali išmėginti daug veiklos rūšių – nuo nardymo iki skrydžio oro balionu. Gali būti gamtoje ir nepamatyti kitų žmonių“, – sakė moteris.
Nors Namibijos krantus skalauja Atlanto vandenynas, vietų, kur galima maudytis, yra nedaug.
„Gražu matyti šokinėjančius delfinus, plaukiančius banginius. Bet daug kur negali įbristi iki kelių, nes vanduo tempia į vandenyną. Maudytis didelėse bangose būtų aštrūs pojūčiai“, – pasakojo Emilija, nėrusi į vandenyną tik leistinose vietose, kuriose driekiasi paplūdimiai.
Kai šeima buvo apsistojusi viename kempingų, pasipiktino, kad tądien neveikė dušas. Aktorė ketino išsimaudyti vandenyne, bet prieš tai apie savo ketinimą užsiminė kempingo šeimininkui.
Jis tarsi maldavo: „Prašau, tik neikite, nes nežinočiau, kurioje vietoje jūsų kūną bangos išmestų, kur reikėtų ieškoti. Čia jokiu būdu negalima maudytis.“
O keliautojams atrodė, kad vanduo ramus – neįtartum, jog taip rizikinga.
Per Namibiją šeima keliavo išsinuomotu visureigiu, ant jo stogo nakčiai išsiskleisdavo dvi palapines.
Trijulė jautėsi taip, lyg keliautų su visais namais. Šeima sustodavo nakvoti kempinguose.
„Visiškai neverta bet kur bekelėje nakvoti, nes puikiai išplėtotas kempingų tinklas.
Kur pasistatai visureigį, ten gauni ir dušą. Bet esi visiškai laukinėje gamtoje. O atstumai tarp kempingų ir fermerių ūkių – didžiuliai.
Įsivaizduokite, fermerio ūkis – kone Radviliškio dydžio. Kai atvyksti pas fermerį apsistoti, jis sako: galite kurtis, kur norite“, – pasakojo aktorė, sunkiai prieš kelionę įsivaizdavusi, kad tokia didelė šalis gali būti viena rečiausiai gyvenamų pasaulyje.
Įsikurti kempinge, o ne bet kur lietuvius viliojo ne tik dėl saugumo – juk didžiulės kempingų teritorijos yra aptvertos, į jas negali patekti migruojantys gyvūnai. Keliautojai norėjo ir kad nebūtų teršiama gamta – čia yra kur išmesti šiukšles.
Miegant palapinėse lietuvius žadindavo paukščių ir gyvūnų balsai.
„Kaip užmigti tokiame triukšme? Tiek gyvūnų ir paukščių laukinėje gamtoje, kad susidaro įspūdis, jog jie dviem pamainomis triukšmauja. Naktinių gyvūnų tikrai ne mažiau negu dieninių“, – jau pirmą naktį atsigulusi palapinėje nerimavo aktorė.
Tokio nerimo, kur gali būti saugu, o kur nesaugu, buvo ir prieš kelionę.
Ūbauja, krykštauja, stūgauja, ir nežinai, kas. Susidūrus su šia realybe keliautojams kirbėjo mintis, kaip prisiderinti prie tokio ritmo.
Namibijoje greitai priprantama prie gyvūnijos balsų, kai žinai, kad neįsikūrei ant jų praėjimo tako.
„Nakvojome užtvertoje teritorijoje, todėl buvo saugu. Tiesa, šakalai ištampė duonos likučius, bet tai buvo mūsų neapsižiūrėjimas. Jie nėra iš tų gyvūnų, kurie papjautų ir suvalgytų vakarienei“, – linksmai prisiminė kelionę aktorė.
Etošos nacionaliniame parke Namibijos šiaurės vakaruose nakvynę pasirinkusi šeima buvo įspėta per daug į gilumą nenutolti, nes aplinkiniai pasidalijo įspūdžiais apie prieš dieną vaikščiojusį liūtą.
Kadangi jau buvo kelionės vidurys, tai šeimos per daug nestebino. Lietuvoje gyvenant atrodo, kad liūtai nieko daugiau neveikia, tik žiūri, kur čia ką nutverti, ir pjauna visus.
„O kai pirmą kartą nacionaliniame parke pamatėme liūtę pusantro metro atstumu, buvome nustebę jos ramybe. Ji po krūmu miegojo, nors už dešimties metrų ganėsi antilopės. Kaip taip gali būti? Kodėl nemedžioja?“ – svarstė lietuvė ir tik po to sužinojo, kad liūtai per parą miega iki 23 valandų.
Šie Afrikos gyvūnai – dideli tinginiai, nubunda, paėda ir toliau snaudžia.
Todėl keliautojai dažniausiai juos regi tinginiaujančius, nors dokumentinių filmų apie gamtą kūrėjai stengiasi įamžinti medžiojančius liūtus.
Nacionalinio parko kempinge E.Latėnaitė nepraleido progos apsilankyti regykloje, primenančioje amfiteatrą iš uolų.
Iš ten aktorė stebėjo egzotiškus vaizdus: atėjo apie dvidešimt dramblių, iš pradžių vandenvietėje maudėsi mažyliai, juos prižiūrėjo motinos, tarp jų vyko kažkoks dialogas.
Kai jie išėjo, maudėsi patinas. Po valandos, kai drambliai buvo nupėdinę, maudytis atsliūkino raganosis.
Aktorė galėjo valandų valandas stebėti, kaip prie vandenvietės keičiasi gyvūnai. Tai jai priminė gamtos surežisuotą spektaklį. Ji netgi kai kuriuos paukščius apibūdino kaip juokingus personažus.
Vienas tokių buvo į gandrą panašus ilgakojis paukštis sekretorius, kuris vaikščiojo pasitempęs ir atrodė lyg nešinas portfeliu žingsniuotų į biurą dirbti sekretoriumi. Paukštis sekretorius aktorei pasirodė truputį žemesnis už gandrą, bet masyvesnis ir ne toks elegantiškas.
Poros sūnui ši kelionė buvo geriausia mokykla Namibijos gamtai, kultūrai, istorijai, kalboms pažinti.
Bet ir jo tėvams šios atostogos pakeitė požiūrį į gyvenimą.
Šeima, grįžusi iš Namibijos, kitaip žiūri dokumentinius filmus apie gamtą: jiems scenos atrodo tikroviškos, nors anksčiau to realumo pojūčio nebuvo. Atrodė, kad kažkur yra tie egzotiški gyvūnai, o dabar ta patirtis tapo suasmeninta.
Kelionė į Namibiją aktorės šeimai pateikė ir tam tikrų išbandymų dėl maisto – kadangi jie dažnai apsistodavo kempinguose, teko patiems išmokti gaminti ant laužo.
„Labai nustebome, kad ir picos labai skanios išeidavo. Įvairią duoną kepėme, ir vaikui tai buvo labai įdomu. Tikrai nebadavome“, – patikino moteris.
Etošos nacionalinio parko kempingo restorane lietuviai ragavo antilopių mėsos. Nors Emilija nelabai mėgsta kepsnių, sultingos, minkštos antilopių mėsos patiekalas jai buvo labai skanus.
„Pritariu veganiškai mitybai, norėčiau, kad pasaulis būtų veganiškas, bet taip nėra. Nesu linkusi į kraštutinumus. Kad ir kaip būtų keista, nors buvau taip arti gamtos ir maniau, kad ištiks nušvitimas ir pagarba gyvūnams, ta pagarba gyvūnijai, žinoma, buvo, bet nesijaučiu blogai valgydama mėsą“, – neslėpė aktorė.
Kadangi pora keliavo su vaiku, tempas nebuvo labai spartus.
Anksčiau aktorė su vyru keliaudami skubėdavo, pavargdavo, dabar viskas vyko lėčiau ir buvo net naudingiau.
„Pasirinkome tokį ritmą, kad nepervargtume, pasimėgautume kelione. Todėl visada būdavome pavalgę, išsimiegoję“, – sakė šešiamečio motina.
Be to, atstumai Namibijoje nemaži, labai toli nenuskubėsi. Moteris džiaugėsi, kad sutuoktinis puikiai sudėliojo maršrutą. Jį prieš kelionę vyras rengė metus, žmona tik išklausydavo ir pritardavo. Bet būnant vietoje Emilija maršrutą truputį priderino prie savo poreikių.
„Kadangi tai buvo penktoji Afrikos šalis, įsivaizdavau, ko galima tikėtis. Atvyksti su tokia parengtimi, ir nieko panašaus Namibijoje, palyginti su Maroku ar Etiopija, nėra.
Namibija – visiškai civilizuota. Aš tą šalį įvardijau taip: nuostabiausia vakarietiškos formos Afrikos esencija.
Čia saugu, nes emocinis ir fizinis atstumas visur išlaikytas, niekas nieko neprašinėja, žmonės malonūs, inteligentiški“, – įsitikino E.Latėnaitė, pabuvusi retai lietuvių lankomoje Namibijoje. Čia daugiausia sutiko turistų iš Vokietijos, Belgijos, Prancūzijos, Italijos.
Kokių lauktuvių aktorė parsivežė? Tikrai ne kokį nors brangų daiktą ar niekutį. „Parsivežėme brangią draugystę su kempingo įkūrėju Gustavu“, – sakė E.Latėnaitė.
Pagal išsilavinimą Gustavas – kulinaras, dėstytojas. Kai Angelina Jolie ir Bradas Pittas su įvaikiais atostogavo Namibijoje, jis Holivudo aktorių šeimai ruošė maistą.
Už gautą atlygį Gustavas įkūrė kempingą vaizdingoje vietoje, kurioje E.Latėnaitė įsitikino, kaip galėtų atrodyti rojus.
Nors lietuviai atvyko ten tik vienai nakčiai, liko savaitei.
Trise buvo laukinėje gamtoje, grožėjosi nuo kalnų krintančiais kriokliais, baseine plaukiojančiais vėžliais.
Gustavas lietuvius nuvežė į himbų gentį, kuri Namibijoje atsisako gyventi civilizuotai.
Iš tos genties kilę Gustavo seneliai ir motina, bet kai ji ištekėjo, gyvena civilizuotai.
Lietuviams nesinorėjo eiti į kokį nors kultūrinį rezervatą, kuriame gyventų apsimestinė gentis ar būtų įkurdintas nevykęs teatras, kad tiktai iš turistų gautų pinigų.
„Susitikimas su ta gentimi paliko stiprius įspūdžius, užsimezgė net ir kūrybinių planų su Gustavu, jų dar nenorėčiau atskleisti“, – šypsodamasi tikino aktorė.
Kadangi keliautojai patys planavo kelionę, tikino, kad ji nebuvo labai brangi.
„Ketverius metus žinojome, kad mūsų didžioji kelionė bus į Namibiją. Davėme sau užduotį, kad kol sūnus eis į pirmą klasę, turime ten nuvykti.
Dabar jis lanko parengiamąją klasę, todėl žūtbūt turėjome išeiti ilgesnių atostogų“, – po kelionės pasakojo laisvai samdoma aktorė E.Latėnaitė, ketinanti pasidalyti maršrutu ir rekomendacijomis su kitais keliautojais.
Net pasakodama kitiems apie aplankytą šią šalį Emilija nejučia pradeda šypsotis: „Labiausiai ilgiuosi Namibijos atmosferos – taip noriu jaustis visada, tuomet man yra gera.“
