Nebuvo didelė naujiena
Kai kovo pabaigoje I.Žalėnienė buvo inauguruota Mykolo Romerio universiteto rektore, profesorės šeima džiaugėsi ramiai. Tas dalykas brendo senokai, tad šeimai nebuvo didelė naujiena.
„Buvome laimingi, kad tai įvyko, kad atsivėrė naujas gyvenimo etapas, bet visi buvome ir pavargę nuo laukimo.
Tokiu momentu nesinori per daug švęsti. Žinoma, buvo gėlių ir šventinė vakarienė restorane“, – pasakojo rektorės vyras Kastytis Žalėnas (45 m.).
Jau 16 metų Žalėnai gyvena nuosavame name Vilniaus priemiestyje. Tad vieną vakarą įsukome į erdvų jų kiemą, kur akį džiugino pavasarinė žolė, darželyje žydėjo tulpės.
Vos įžengusius į namus netikėtus svečius greitai užuodė katinas ir oriai laiptais nusileido iš antrojo aukšto. Šiam augintiniui Žalėnai suteikė Voltero vardą.
Namo planą, kokio norėtų, Žalėnai nusibraižė patys. Tuomet jauna šeima buvo labai įsitraukusi į tą procesą, skaitė įvairius žurnalus.
Į nuosavą būstą iš Vilniaus jie atsivežė kelis mėnesius paaugintą savo pirmagimę Karoliną.
Netoli Žalėnų būsto stovi senas medinis namas.
„Tai – Ingos močiutės troba. O, va, šitas – jos tėvų“, – mostelėjo ranka K.Žalėnas į gretimame sklype stovintį namą.
Grožio procedūroms gaila laiko
Žalėnams smagu gyventi šalia artimųjų – galima susibėgti ne tik per šventes, bet ir savaitgaliais. Ši vieta ypač artima I.Žalėnienei – tai jos vaikystės kaimas.
„Kiek save prisimenu, vasaras leisdavau pas močiutę. Čia kiekvienas medis, kiekvienas kvartalo lopinėlis man yra žinomas. Čia jaučiuosi geriausiai“, – sakė naujoji Mykolo Romerio universiteto rektorė I.Žalėnienė.
Ji tikino nesanti iš tų moterų, kurios save lepina grožio procedūromis – joms gaila laiko.
„Manikiūrą dukros dažnai padaro. Džiaugiuosi, kad jos to išmoko.
Laiką mėgstu leisti atsivertusi įdomią profesinę knygą ar straipsnį. Ir visada svajoju – kada gi turėsiu laiko grožinei literatūrai skaityti?“ – kalbėjo I.Žalėnienė.
O ko reikia, kad žmogus kiltų karjeros laiptais?
„Daug, kantriai ir nuosekliai dirbti. Būna ir tam tikrų lemtingų aplinkybių. Tačiau aš dabartinių savo pareigų pasiekiau darbu – kasdieniu ir nuosekliu“, – pabrėžė I.Žalėnienė.
Rektorė keliasi dar neprašvitus – 5 valandą.
Keletą kartų per savaitę dar prieš darbą važiuoja sportuoti pas asmeninį trenerį. Darbo dienomis ji ilgiau nevakaroja – gulasi miegoti tarp devintos ir dešimtos vakaro, ir dėl to šeima kartais net supyksta.
Bet ar įmanoma greitai užmigti, kai tiek daug darbų ir rūpesčių? Inga įsitikino – organizmas įpranta. Be to, turi išmokti valdyti ir savo mintis, o jas valdyti – menas.
Moteris neslėpė, kad laukia savaitgalio ir tas dvi dienas stengiasi praleisti kartu su šeima. Tada ir kūnui, ir sielai reikia atsipūsti nuo intensyvaus darbo ritmo.
Vyras išlaisvina nuo darbų
Rektorės vyras K.Žalėnas – finansininkas, dirba vienos investicinės ir turto valdymo bendrovės vadovu, taip pat turi nuosavą verslą.
„Namuose irgi nevengiu valdyti ūkio ir turto. Ir finansų, kiek lieka“, – šmaikštavo K.Žalėnas.
Pasak jo, sunkiau buvo, kai 2010 metais žmona buvo paskirta Mykolo Romerio universiteto prorektore. Tada buvo aišku, kad ją pasiglemš darbas.
„Per tuos metus mes supratome ir vienas kitą, ir ką galime duoti šeimai, ir ko šeima neteks. Ir susitaikėme, susigyvenome su tuo“, – sakė K.Žalėnas.
„Kad tiek pasiekiau, yra didelis Kastyčio nuopelnas. Turbūt man pavyko, nes ir vyras padeda, ir vaikai jau tokio amžiaus, kad gali padėti. Esu išlaisvinta arba iš dalies išlaisvinta nuo tam tikrų darbų namuose ir tuo labai džiaugiuosi“, – neslėpė I.Žalėnienė.
Daug pasiekęs žmogus beveik visada už tai brangiai sumoka. Ar ji jaučia, kad dėl karjeros aukštumų ką nors paaukojo, prarado?
„Brangiausias dalykas, kuriuo už tai sumokėjau, – laikas, praleistas su šeima. Jo sumažėjo.
Bet dažnai dukrų klausdavau, ar norėtų, kad daugiau laiko skirčiau joms. Ir jos visada atsakydavo, kad prasmingai praleistos 15 minučių kartu yra brangesnės nei visa beprasmiškai praleista diena“, – pasakojo I.Žalėnienė.
Žalėnų dukterys Karolina (17 m.) ir Kotryna (14 m.) lanko privačią Vilniaus tarptautinę mokyklą Senamiestyje.
Mokslas šioje mokykloje vyksta anglų kalba.
Nuo namų Vilniaus priemiestyje iki mokyklos – gabalas kelio. Tėvas dukras nuveža iki viešojo transporto stotelės, o paskui jos vyksta savarankiškai.
Po pamokų seserys Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje lanko chorą. Karolina dar sportuoja su asmeniniu treneriu.
Šie užsiėmimai vyksta Viršuliškėse, tad autobusais ir troleibusais ji keliauja po visą miestą. Kotryna mokosi skambinti mažąja gitara ukulele, taip pat žaidžia tenisą.
„Išvengti įvairių problemų, ypač paauglystėje, padeda užimtumas – su vyru ir skatinome jas nuo pat ankstyvos vaikystės kuo daugiau save išbandyti įvairiose veiklose“, – pasakojo I.Žalėnienė.
Karolina norėtų studijuoti vizualiuosius menus. Kotryna dar nežino, ką pasirinks baigusi mokyklą. Jai labiau sekasi tikslieji mokslai.
Susipažino vestuvėse
Paklausus, kur Žalėnai susipažino, abu atsakė vienodai: „Tai banali istorija.“ Pasirodo, juodu vienas kitą surado giminaičių vestuvėse.
O tos vestuvės vyko Tilto gatvėje Vilniuje, kur gyveno kita Ingos močiutė.
„Buvome pakviesti į didelį giminės balių, kokie anksčiau būdavo labai populiarūs. Visa gatvė ūžė. Man Inga krito į akį.
Atsimenu, visa raudona – suknelė, batukai, lūpos, nagučiai. Visa tokia ryški, šviesi.
Iš karto ji man patiko. O labiausiai pakerėjo jos didelės mėlynos akys, auksinės garbanos ir gyvumas. Bet aš, aišku, nežinojau, kaip prie jos prieiti“, – žvelgdamas į žmoną pirmąjį jų susitikimą prisiminė K.Žalėnas.
Jai buvo 18 metų, ką tik buvo baigusi Vilniaus Salomėjos Nėries gimnaziją. Kastytis jau studijavo Vilniaus Gedimino technikos universitete.
Juodu susituokė bene po trejų draugystės metų. Ingos tėvas jai buvo iškėlęs sąlygą: pirma – mokslai, paskui – visa kita. Tad tų sąlygų pora ir laikėsi.
Prisiminusi tuos laikus rektorė linksmai nusikvatojo: „Kastytis visada sako: „Kai Inga įstojo į Policijos akademiją, ten buvo 500 vaikinų ir 50 merginų. Ir jos nesuviliojo nė vienas.“ Taip, Kastytis sugebėjo išlaikyti mano dėmesį.“
Lieknumas nėra gamtos dovana
Šeimos narių darbo ir mokslo grafikai sudėlioti taip, kad jie susitinka tik prie vakarienės stalo. Vakarienę pradeda ruošti tas, kuris į namus grįžta pirmas.
Paprastai maisto produktus šeima perka savaitgalį visai savaitei, todėl vakare visada yra iš ko paruošti valgį.
„Būna, susiskambiname ir nutariame, kad gaminsime, pavyzdžiui, žuvį. Mergaitės ištraukia ją iš šaldiklio, kol aš grįžtu, ji būna bent jau pradėta ruošti. Tada vienas pjausto daržoves, kitas kaičia bulves.
Taip atsiranda vakarienė. Aišku, aš galiu ir be žuvies apsieiti, valgyti tik daržoves“, – išsidavė I.Žalėnienė.
Atkreipus dėmesį, jog ji – itin liekna, rektorė sakė, kad čia – jau moteriškos paslaptys: „Aš prisižiūriu. Tai nėra gamtos dovana.“ Ji stengiasi maitintis sveikai, nors nei gramų, nei kalorijų neskaičiuoja. Tačiau prisilaiko tam tikrų mitybos principų.
„Pusryčiams dažniausiai valgau košę – grikių, avižų, miežinių ar perlinių kruopų.
Kad būtų įvairovė. Didesnę angliavandenių dalį stengiuosi suvartoti iki pietų. O po pietų, vakarop, idealu apsiriboti tiktai daržovėmis, bet kartais tenka dar ko nors nugvelbti.
Tų mažų nuodėmių vis pasitaiko. Esu laiminga, kad nelabai mėgstu saldumynus. Retkarčiais sau leidžiu suvalgyti tik vieną kitą gabalėlį juodojo šokolado.
Saldumynus šiame gyvenimo etape pakeitė vaisiai“, – pasakojo I.Žalėnienė.
Kodėl moteris pasuko sveikos gyvensenos keliu? Ar dėl to, kad darbe daug įtampos, o sveika gyvensena padeda ją numalšinti?
„Aš aštuonerius metus dirbau prorektore. Jau išmokau atpažinti įtampos būsenas ir suvokiu, kad gyvenime turi būti pusiausvyra.
Natūralu, kad pradėjau skirti daug dėmesio ir sveikai gyvensenai, ir sportui, ir mitybai. Tik pats gali sau padėti įveikti sunkumus“, – mano I.Žalėnienė.
O kaip šeima skirstosi buities darbus? Gal savaitgaliais pasilepina išskirtiniais patiekalais pagal Jamie Oliverį arba pagal močiutę?
„Turbūt pagal močiutę, – juokėsi rektorė. – Šeima giria, kad skaniai gaminu kugelį – arba su spirgučiais, arba su vištiena. Tačiau juo šeimą retai palepinu.“
Anot K.Žalėno, dabar žmonos darbo tempas ir užimtumas toks, kad nėra laiko prie puodų stovėti. O savaitgaliais jie pietauja pas uošvius, kartais – kavinėje.
„Kadangi šalia gyvena mano tėvai, kartais tuo papiktnaudžiaujame. Mama vos ne kiekvieną savaitgalį mus kviečia pietauti – arba šeštadienį, arba sekmadienį“, – neslėpė rektorė.
„Būna suneštiniai pietūs. Jeigu mama kepa žuvų, jų ir nusineša. Močiutė išverda sriubos. Taip ir susibėgame. Pietaujame ir kalbamės“, – pakomentavo Karolina.
Dažniausiai pas I.Žalėnienės tėvus švenčiamos ir Velykos, ir Kalėdos.
Žalėnai beveik kasmet per atostogas leidžiasi į kokią nors kelionę. Šeimai labiau patinka pažintinės, o ne poilsinės kelionės.
Jie arba skrenda lėktuvu, paskui išsinuomoja mašiną ir ja keliauja po šalį, arba vyksta nuosavu automobiliu.
„Vienoje vietoje tikrai nesėdime“, – pabrėžė jaunesnioji dukra Kotryna.
Rektorei labiausiai patiko Azija: Tailandas, Indonezija, Pietų Korėja, Japonija, Kinija.
„Man patinka ta kultūra, žmonių nuoširdumas, paprastumas. Ir kultūriniai skirtumai“, – sakė I.Žalėnienė.
Jos vyrui didžiausią įspūdį paliko Japonija. O Europa?
„Mėgstamiausios šalies dar neturiu, mes Europoje dar nedaug ką matėme. Iš to, ką matėme, gal Prancūzija labiausiai patiko. Tikiu, kad mėgstamiausią šalį dar atrasime“, – vylėsi K.Žalėnas.
Neįstojo ten, kur svajojo
Puikiais karjeros etapais pažymėtame I.Žalėnienės gyvenime buvo dvasinių traumų. Bet tos traumos, šiurkščiai tariant, ją nuvedė į tą aukštąją mokyklą, kurios rektoriaus toga ji neseniai pasipuošė.
„1995 metais baigiau S.Nėries gimnaziją dešimtukais ir vienu aštuntuku.
Ir tada įvyko didžiulė nesėkmė mano, ambicingos 18-metės, kuri svajojo ir labai kryptingai dirbo, kad įstotų į Vilniaus universitetą studijuoti teisės, gyvenime. Susumavus stojamųjų rezultatus likau antra ar trečia už brūkšnio. Tai buvo tikrai didžiulė tragedija“, – skaudžią praeitį prisiminė rektorė.
Galvodama, kad metus reikės padirbėti, o paskui vėl bandyti laimę iš naujo, ji išsiaiškino, jog Lietuvos policijos akademijoje yra teisės ir policijos veiklos programa. Gal neverta praleisti tų metų bet ką dirbant?
Ir tą pačią vasarą, nors nebuvo didelio noro ir pašaukimo tapti policininke, mergina įstojo į Policijos akademiją.
Pasimokė metus, ir jai ten labai patiko. Policijos akademija tapo Teisės akademija, vėliau – Teisės universitetu.
„Aš pasirinkau ne su policija siejamą, o teisės krypties magistrantūrą – civilinės teisės specializaciją.
Ją baigiau labai gerai, dėstytojai mane pastebėjo kaip magistrę, turinčią polinkį į mokslinius tyrimus, ir pakvietė likti universitete dėstyti.
Galbūt su perspektyva vėliau stoti į doktorantūros studijas. Tada ir prasidėjo mano kelias link to, ką aš dabar turiu.
2004 metais Teisės universitetas tapo Mykolo Romerio universitetu. Todėl ir sakau, kad aš užaugusi Mykolo Romerio universitete“, – pasakojo I.Žalėnienė.
Disertacijos rašymo periodu – tai truko apie ketverius metus – gimė abi Žalėnų dukros.
Augindama jas I.Žalėnienė pabaigė savo mokslinį darbą ir jį apgynė 2006 metais.
I.Žalėnienė dėstė Teisės fakultete, paskui tapo šio fakulteto prodekane.
Net metams neprabėgus tuometis rektorius Alvydas Pumputis ją pakvietė į savo komandą – I.Žalėnienė tapo prorektore, kuruojančia mokslo klausimus.
„Tai man buvo staigmena. Tuo metu aš turbūt buvau viena jauniausių Lietuvos aukštųjų mokyklų prorektorių.
Tada tikrai buvo sunku. Neturėjau vadybinės patirties – tik teisinės. Reikėjo labai daug mokytis, įgyti žinių.
Keli pirmieji metai, kaip dabar prisimenu, buvo labai sudėtingi.
Buvo padaryta ir nemažai klaidų. Bet turi galimybę susitikti su tos srities profesionalais ir taip mokaisi.
Be to, į mane, kaip jauną specialistę, buvo daug investuojama. Išleisdavo į stažuotes, komandiruotes, kad pamatyčiau geriausią pasaulinę praktiką, ir tikėdavo, kad tos žinios bus atvežtos į mūsų universitetą ir čia pritaikytos“, – pasakojo I.Žalėnienė.
Buvo momentas, kai, be mokslo veiklos, I.Žalėnienė dar kuravo ir tarptautinius ryšius, kurie jai buvo pati mieliausia ir įdomiausia sritis.
Tai jai ypač gerai sekėsi, todėl gavo ne vieną pasiūlymą dirbti užsienio universitetuose.
Ar moteris tikėjo, kad kada nors taps ją išauginusio universiteto rektore?
„Tai – natūrali kartelė, kad galbūt kada nors šios pareigos teks ir man“, – sakė I.Žalėnienė.
„Ar nebijote kritikos?“ – dar paklausiau.
„Kritikos baimės niekada neturėjau. Ir savo darbuotojų, ypač naujų, visada prašau kritinio požiūrio į sprendimus.
Tiesa visada gimsta per kritiką, diskusijas. Išorinė kritika, už bendruomenės ribų, – taip pat natūrali, vedanti veiklos gerinimo link“, – mano I.Žalėnienė.
O apkalbų visada buvo ir bus, todėl rektorė stengiasi joms būti atspari.
