Vilniečiui senjorui šie metai prasidėjo nelengvais išbandymais – sausį oficialiai nutrūko jo ir 40 metų jaunesnės trečios žmonos santuoka. Šį balandį buvusi žmona su jųdviejų aštuoniolikamete dukra išsikraustė iš namų.
Trečioji K.Ancutos santuoka truko dvidešimt metų.
Operos tenoro įsitikinimu, tai – kartu nugyventas didelis laiko tarpsnis.
„Pagal šiuolaikinius kanonus, jeigu poros drauge pragyvena penkerius ar dešimt metų, labai gerai. Bet dvidešimt metų – rekordas“, – neabejojo K.Ancuta.
Vienišas senjoras neslėpė skyrybų priežasčių – jis puikiai supranta, kad buvo gerokai vyresnis už žmoną, o ji galbūt norėtų susirasti jaunesnį.
Bet svarbiausia santuokos iširimo priežastimi tapo tai, kad žmona sutuoktiniui nuolat turėjo padėti buityje, o ją tokios pareigos vis labiau vargino.
„Ji turėjo ir drabužius lyginti, ir maistą gaminti. Bet jeigu nesinori to maisto gaminti ir turėti įsipareigojimų? Ji norėjo būti laisva. Žmogus pasirinko kelią, kad būtų laisvas nuo įsipareigojimų. Viskas labai paprasta“, – atsiduso išsiskyręs vyras.
Buvusią žmoną Kęstutis pavadino žinomos kulinarinių laidų vedėjos Beatos Nicholson priešingybe. Bet kulinariniai polinkiai priklauso nuo žmogaus prigimties.
B.Nicholson patiekalus gamina su polėkiu, tokių kaip ji aistringų kulinarų pasitaiko ir šeimose. Tačiau Kęstučio žmona nebuvo tokia gabi kulinarė kaip televizijos žvaigždė.
Nors žmona gamino valgį iš pareigos, pastaruoju metu jai tai atsibodo.
„Tu nesensti, esi jaunatviškas, gyvensi iki šimto dešimt metų. Negi aš turiu būti pririšta prie tavęs?“ – apie norą skirtis vyrui užsiminė trečioji žmona.
Dainininkas savaip perfrazavo žmonos žodžius: „Jeigu blogas šeimininkas, šuns nuo būdos neatriša ir pabėgioti nepaleidžia.“ Tačiau Kęstutis paleido žmoną su dukra.
„Atėjo laikas, kai suradau savyje jėgų ir prisiminiau, kad reikia gyventi, o ne egzistuoti“, – tiek apie santuokos nutraukimą tepasakė trečioji vilniečio sutuoktinė.
Po skyrybų vyras tikino patekęs į bėdą – pats negali pasigaminti maisto ir, jei jo būtų, negalėtų net pašildyti. Todėl Kęstučiui teko ieškoti šeimininkės, kuri rūpintųsi buitimi.
Nuoširdi ir paslaugi pagalbininkė į jo namus ateina tik darbo dienomis. Savaitgaliais jis šaukiasi buvusios žmonos, kad ji atneštų valgio arba jį pašildytų.
K.Ancuta norėtų turėti širdies draugę, nes visą gyvenimą buvo prieraišus, todėl gyventi vienam sunku.
„Esu humaniškas, idealistas, prisirišęs prie žmonių. Net epitafiją (antkapio įrašą) sukūriau: „Gyvenimą ir žmones aš mylėjau kaip gegužę, o jie man dvelkė vasariu“, – kalbėdamas graudinosi vienišas senjoras.
Bet K.Ancuta neprarado vilties, kad prabilęs apie savo skaudulius vėl galėtų būti laimingas, jei atsirastų gerokai jaunesnė draugė.
Neįgaliam vyrui būtų malonu namuose girdėti grakščius moters žingsnius.
Gali būti, kad tokie buvo trečios žmonos žingsniai ir vyrui gaila ją praradus. „Mano dvasia skrajojanti, noriu, kad ir moteris būtų lengva“, – sakė vyras, nejaučiantis senatvės naštos. Kęstučiui nieko neskauda, jis gali sparčiai vaikščioti.
Kaip vyras sugebėjo užkariauti moterų širdis ir išsirinkti jas į žmonas nematydamas dienos šviesos?
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
Jei norėtumėte susipažinti ir pabendrauti su Kęstučiu, skambinkite telefonu 8 608 23210.
