Kompozitorius Anatolijus Šenderovas mylimajai prieš mirtį parašė piktą laišką

Kadaise tarp jų liepsnojo didžiulė meilė, tačiau pastarąjį pusmetį jie buvo atitolę vienas nuo kito. Garsus žydų kilmės kompozitorius 73-ejų Anatolijus Šenderovas kovo 26-ąją mirė Jungtinėse Amerikos Valstijose, Naujajame Džersyje, kur buvo išvykęs gydytis. Jo gyvenimo moteriai aktorei Agnei Gregorauskaitei (81 m.) apie mylimo žmogaus laidotuves, kurios vyko Lietuvoje, net nebuvo pranešta.

 Kompozitorius A.Šenderovas ir aktorė A.Gregorauskaitė kartu nugyveno 43 metus. <br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Kompozitorius A.Šenderovas ir aktorė A.Gregorauskaitė kartu nugyveno 43 metus. <br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Kompozitorius A.Šenderovas ir aktorė A.Gregorauskaitė kartu nugyveno 43 metus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Kompozitorius A.Šenderovas ir aktorė A.Gregorauskaitė kartu nugyveno 43 metus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
A.Gregorauskaitė su anūke Margarita apsilankė Nacionaliniame operos ir baleto teatre – žiūrėjo pagal A.Šenderovo muziką sukurtą baletą „Franceska Mann“.<br>T.Bauro nuotr.
A.Gregorauskaitė su anūke Margarita apsilankė Nacionaliniame operos ir baleto teatre – žiūrėjo pagal A.Šenderovo muziką sukurtą baletą „Franceska Mann“.<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Jun 9, 2019, 8:43 PM, atnaujinta Jun 10, 2019, 10:35 AM

Juodu nebuvo sumainę aukso žiedų, nors kartu nugyveno net 43 metus.

A.Šenderovas visiems A.Gregorauskaitę pristatydavo kaip savo žmoną. Jų bendrame gyvenime buvo visko, bet Agnė nenorėjo giliai lįsti į prisiminimus, tik savo gyvenimą pavadino romanu.

Kai 2018-ųjų spalį A.Šenderovas išvažiavo gydytis į Jungtines Amerikos Valstijas, A.Gregorauskaitė iš jų namo Nemenčinėje neilgai trukus buvo perkraustyta į Vilnių, į anūkės butą.

Tame bute ir aplankiau aktorę. Bene treji metai ji juda su neįgaliojo vežimėliu, gali paeiti ir pati, tačiau remdamasi į baldus.

Butas – penktajame aukšte, kada įsigeidęs su vežimėliu neišvažiuosi į lauką. Bet ji čia nesijaučia atskirta – aplanko draugės, sūnūs Henrikas ir Rimas, anūkai.

Agnė susirgo po motinos – garsios aktorės ir režisierės Kazimieros Kymantaitės (1909–1999) mirties. Su motina jos buvo labai artimos.

„Mane nepaprastai paveikė mamos mirtis. Cukraligę man diagnozavo mėnuo po jos mirties. Man paralyžiuota kairė koja, todėl ir prireikė vežimėlio – jį nupirko Anatolijus“, – pasakojo moteris.

Agnė liūdnai palingavo galvą, kad A.Šenderovas ieškoti pagalbos į Ameriką išvažiavo gerokai pavėluotai: „Jau praėjusią gegužę jam ėmė darytis blogai, nuo skausmo buvo leidžiamas morfinas.“

Nepaisant sunkios ligos, mylimo vyro netekties, kitų negandų, moters akys spindi – ji džiaugiasi gyvenimu.

„Nuostabus yra gyvenimas. Aš savuoju labai patenkinta, nes bendravau su labai įdomiais žmonėmis nuo pat vaikystės“, – sakė A.Gregorauskaitė.

– Ar Anatolijui išvykus gydytis į Ameriką daugiau su juo taip ir nesusitikote, nepasikalbėjote? Apie gyvenimą, drauge praleistus metus, neįgyvendintas svajones, draugus, nuotykius? – paklausiau A.Gregorauskaitės.

– Paskutinį kartą į Lietuvą jis buvo grįžęs vasario mėnesį. Ne, tada jis pas mane nepasirodė. Jis jau neturėjo jėgų užlipti į penktą aukštą.

Atvažiavo be jėgų. Juk žmogus sirgo vėžiu, o vėžys – ne juokas.

Prieš ketverius metus Anatolijus buvo atlaikęs onkologinę operaciją. Juo rūpinausi aš ir mano sūnūs. Vienas arba kitas atvažiuodavo į Nemenčinę ankstų rytą, paimdavo mane, o 7 valandą aš jau būdavau ligoninėje pas jį. Tada aš dar vaikščiojau pati. Niekas iš jo giminių neatvažiavo jo aplankyti.

Būdamas Amerikoje jis man skambindavo kas vakarą. Paskutiniai pokalbiai buvo sunkūs, lyg haliucinacijos – jis kentė skausmus, jam būdavo leidžiamas morfinas.

– Ar tiesa, kad su Anatolijumi nebuvote susituokę, o visi jus laikė jo žmona?

– Taip, nebuvome susituokę, bet jis visur ir visada, visiems pristatydavo mane kaip savo žmoną. Mane visi taip žinojo – ir dirigentas Juozas Domarkas, ir violončelininkas Davidas Geringas, ir kiti muzikai.

Ir teatre aš buvau pristatinėjama kaip jo žmona.

– Ar A.Šenderovas jums buvo pasipiršęs?

– Žinoma. Vieną kartą net vežėsi į Santuokų rūmus. Bet pasitaikė, kad kaip tik tą dieną jie buvo uždaryti. Taip ir nesusirašėme. Toks likimas, pamaniau, ir nereikia. Aš – prietaringa, tokiais dalykais tikiu.

Aš netekėjau už jo. Todėl, kad mano sūnūs jau buvo dideli, jo duktė Žaneta – taip pat nemaža. Nuo šešerių metų aš ją globojau, auginau visas vasaras mūsų sodyboje Viečiūnuose nepaprastai gražioje vietoje. Ir mano mama ją globojo Nidoje.

Namą Nemenčinėje mudu nusipirkome kartu. Bet aš niekada nepretendavau į turtą, turtinius santykius. Ką uždirbdavau, dėdavau ir į namą, o kadaise uždirbdavau nemažai. Mudu visą laiką kartu jį tvarkėme.

Daržą turėjome, braškes sodinome, netgi arbūzai ten augo. Gėlės nepaprastai gražios – visokios lietuviškos gėlės, aš labai jas mėgau – aplinkui žydėjo.

Žaliavo rūtos, lingavo bijūnai. Jomis gėrėdavosi ir į svečius atvažiavęs poetas Sigitas Geda (1943–2008) su žmona Gražina (1950–2004).

– Kai vakare per televizorių pamačiau siužetą apie A.Šenderovo laidotuves Sudervės žydų kapinėse Vilniuje, labai nustebau – kapinėse jūsų nebuvo, į paskutinę kelionę jo nepalydėjote. Kodėl?

– Man gi nepranešė. Nė jo dukra Žaneta man nepranešė. Nežinojau, kad jis mirė, kad karstą su palaikais iš Amerikos atveža į Lietuvą. Aš nieko nežinojau. Niekas man nepaskambino, niekas neperspėjo. Juk buvo laiko pranešti.

Kai Donatas Katkus apie tai sužinojo, pasipiktino.

– Ir žydų bendruomenė nepranešė?

– Ne. Jie tai žinojo, bet nepaskambino. Mano vyresnysis sūnus, išgirdęs tą žinią per radiją, paskambino naktį – rytoj Anatolijų laidos.

Bet iš ryto nebuvo kam manęs į kapines nuvežti. Juk reikia iš anksto susitarti, tokiam dalykui reikia pasiruošti. Reikia iš penkto aukšto su vežimėliu nusileisti, o name nėra lifto.

– Ar jaučiate sąžinės graužimą, kad nedalyvavote savo mylimo žmogaus laidotuvėse?

– Jokio. Prieš mirtį jis man parašė laišką, neteisybės pilną laišką. Įvairių jis turėjo charakterio bruožų, nesakyčiau, kad vien teigiamų. Menininkas jis buvo puikus. Jis kūrė visą gyvenimą, ir kūrė dieviškai. Už tai aš jį labai gerbiau ir mylėjau.

– Dviem temperamentingiems menininkams turbūt nelengva buvo gyventi po vienu stogu? Ar nebuvo kilusi mintis išsiskirti?

– Aš jį mylėjau. Labai mylėjau tą žmogų. Su juo nugyvenau nepaprastą gyvenimą. Aš važiavau su juo visur, mačiau labai daug pasaulio kraštų per jį.

Kur vykdavo jo koncertai, mane veždavosi, kad būtinai juos girdėčiau. Jam reikėjo, kad aš išklausyčiau, ką jis parašo. Vakare jis man pagrodavo, ką tądien parašydavo. Ir dar pavadinimus sugalvodavome kartu.

Aš jam skaitydavau Bernardą Brazdžionį, Salomėją Nėrį, Šatrijos Raganą. Viską, ką mokėjau atmintinai, jam skaitydavau. Jis ištardavo žodį, ir aš prie to žodžio priderindavau eilėraštį. Jis, būdavo, išgirsta muzikos kūrinį ir man pasako, kas jo kompozitorius, kaip kūrinys vadinasi, kas jį groja. Iš jo aš sužinojau labai daug.

– Ar jis jus mylėjo?

– Labai. Jis ir išsiskyrė dėl manęs su žmona ir gyveno su manimi. Aš nugyvenau labai savotišką gyvenimą. Mano gyvenimas – tiesiog romanas. Mes 43 metus gyvenome kartu.

– Kur jūs susipažinote?

– Indijoje! Jis važiavo į Indiją, jį dar žmona palydėjo, ir aš važiavau, mane mama palydėjo. Tai buvo turistinė kelionė. Buvo sovietų laikai, labai retai kas iš Lietuvos išvažiuodavo į Indiją.

Tada dar Indira Gandhi (1917–1984), Indijos ministrė pirmininkė, buvo šalies galva. Ir mes važiavome didelė grupė iš Lietuvos – 19 žmonių: architektai, aktoriai, dailininkai.

– Tarp jūsų įsiplieskė meilė iš pirmo žvilgsnio?

– Buvo labai didelė simpatija iš pirmo žvilgsnio. Tada jis buvo visai jaunas, atrodė labai gražus.

Kelionei einant į pabaigą mudu pašokome kartu. O kai pašokome, pajutome, kad esame vienas kitam labai artimi.

Paskui atsisėdome į lėktuvą skristi į Lietuvą. Visos kelionės tada ėjo per Maskvą. Bet kažkas atsitiko – virš Teherano negalėjome praskristi, daug valandų mūsų lėktuvas kybojo ore. Bet mudviem su Anatolijumi tai visai nerūpėjo, mudu ištisai kalbėjomės. Apie viską pasaulyje.

O kai grįžome į Lietuvą, jis mane labai greitai pakvietė į Filharmoniją, į koncertą. Žinojau, žmogus turi šeimą, aš nenorėjau jos išskirti. Aš buvau jau seniai išsiskyrusi. Neilgai trukus jis tiesiog persikėlė gyventi pas mane. Paskui grįžo pas žmoną. Paskui vėl pas mane atsikraustė.

Jo tėvai atlėkė pas mane. Ir į Nidą pas mane buvo atvažiavę. Ir pasakė jam tokius žodžius: „Jeigu tu neturėtum Žanetos, nebūtų jokių problemų.“

Žanetą jis labai mylėjo. Kai jis mylėdavo, tai mylėdavo. Jis buvo toks žmogus. Daug romanų jo gyvenime buvo. Aš atleisdavau. Nes labai prašydavo manęs atleisti, labai atsiprašinėdavo.

Talentingas, bet nedidelio ūgio, visada dėl to šiek tiek išgyvenantis, be to, jam reikėdavo pasirodyti prieš moteris. Jis visada susipažindavo su moterimis, nes jas mėgo. Bet jam nieko įrodinėti nereikėjo, nes moterys prie jo prisirišdavo.

Ir aš prisirišau. Jis turėjo puikų humoro jausmą. Labai gerai mokėjo kalbėti angliškai, o į gyvenimo pabaigą išmoko lenkiškai, nes domėjosi lenkų kalba. Jis valdė visokius išmaniuosius prietaisus. Buvo ne tik menui gabus, bet ir technikai. Nepaprastai.

Ir mano vyresnysis sūnus nepaprastai gabus technikai ir viską sugebėdavo sutvarkyti. Anatolijus kviesdavosi mano sūnų ir abu padarydavo, kas jiems būdavo reikalinga.

– Kaip A.Šenderovą tada, prieš 43 metus, įvertino jūsų mama K.Kymantaitė?

– Kai jį pamatė pirmąkart, pasakė lemtingus žodžius: „Tai kompozitorius, kuris girdi pasaulio garsų tragediją.“ Ir iš tikrųjų jo kūriniuose labai daug tragizmo.

Mama paprašė, kad jį atvesčiau susipažinti. Nebuvo iš jos man jokių priekaištų. Dėl to, kad ji žinojo, jog nuo 30 metų iki beveik 38-erių aš buvau viena. Žinojo ir tai, kad viena nemoku būti.

Su Anatolijumi iš pradžių gyvenome pas mane, paskui kitose vietose. Sodybą Viečiūnuose turėjome. O namą Nemenčinėje tik vėliau įsigijome.

Dėl to ir Viečiūnus pardavėme, nes negalėjome tiesiog visko aprėpti, – nei mes pinigų tiek turėjome, nei sulakstyti per du kaimus galėjome. Nemenčinėje aš bėgdavau rytais po penkis kilometrus.

Anatolijus gyveno iš kūrybos, buvo laisvasis menininkas. O aš dirbau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir labai daug vaidinau televizijoje. Kai išėjau į pensiją, dar ir po to ilgai dirbau.

– Ypač ryškiai atsimenu jūsų suvaidintą reperę Oskaro Koršunovo spektaklyje „Roberto Zucco“. Tai buvo epizodinis vaidmuo, bet jūs buvote nepakeičiama reperių trijulės lyderė.

– Nepaprastai patikau režisieriui. Jis visada apie šitą gabalą kalbėdavo, pristatydavo mus kaip pavyzdį kitiems aktoriams.

– Kurie Anatolijaus kūriniai jums patinka labiausiai?

– Daugybė. Vienas jų – simfoninis kūrinys „Prispausk prie širdies mane kaip antspaudą“ – skirtas man. Tai kūrinys sopranui, bosui, mušamiesiems solo ir simfoniniam orkestrui.

– Ar jums netrukdė tai, kad buvote skirtingų tautybių: jis žydas, jūs – lietuvė, jis išpažino judaizmą, jūs – katalikė?

– Kaip čia pasakyti. Kadangi aš esu nekrikštas, mano tėvas ir mama 1938 metais tuokėsi Smalininkuose, nes tik ten buvo galima įregistruoti civilinę santuoką, tai aš esu pagonė.

Aš visą laiką sakau, kad tikiu senuosius lietuvių dievus – Perkūną, Saulę, Mildą, Gabiją.

Ne, man netrukdė, kad jis žydas. Aš priėmiau tą žmogų su visais jo trūkumais, nes jį labai mylėjau. Beprotiškai.

– Žmogus lyg obuolys: viena pusė – protas, kita – jausmai. Jūsų protas abiejų santykius turbūt suvokė kitaip?

– Mano protas suvokė visus jo trūkumus. Todėl ir netekėjau už jo, nes supratau, kad jis man netinka kaip sutuoktinis.

– Tai kas jis jums buvo tokią daugybę metų?

– Meilužis, nepaprastas draugas, mylimas žmogus.

– Ar jūsų namuose būdavo švenčiamos žydų šventės, pavyzdžiui, Chanuka?

– Taip. Jis žydiškus patiekalus ruošdavo man ir sau, macų parnešdavo iš sinagogos. Mudu dviese sėsdavomės prie stalo – labai dažnai švęsdavome dviese.

Pas mus buvo priimta atšvęsti įvykį, kuris mums atrodė svarbus. Būdavo vakarienė, vyno. Prie stalo sėsdavo draugai, mano sūnūs, jeigu atvažiuodavo.

– A.Šenderovo kūryboje netrūksta žydiškų temų, motyvų. Dauguma jų skamba graudžiai, tragiškai.

Gal stiprybės jis ieškojo sinagogoje, eidavo melstis?

– Ne. Jis laikėsi žydiškų tradicijų, gerbė žydų tikėjimą, bet nebuvo tikintis. Anatolijus palaikė ryšius su pusbroliu, kuris gyveno Izraelyje.

Aš ten su juo kartu buvau nuvykusi. Jeruzalėje į Raudų sieną įkišau savo vizitinę kortelę. Todėl, kad neleido rašyti.

Kai pradėjau rašyti raštelį, kurį norėjau ten įkišti, prie manęs priėjo moteris ir hebrajų kalba pasakė, kad aš neturiu teisės rašyti, nes šeštadienis, šabas.

Tada paėmiau savo vizitinę kortelę ir įkišau tarp tų akmenų.

Laikomas vienu garsiausių Lietuvos kompozitorių

Anatolijus Šenderovas, žydų kilmės lietuvių kompozitorius, gimė 1945 metų rugpjūčio 21 dieną Uljanovske, mirė 2019 metų kovo 25 dieną JAV. Laikomas vienu garsiausių šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių.

1967 metais baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (prof. Eduardo Balsio kompozicijos klasę). 1990 metais stažavosi Tel Avivo Samuelio Rubino muzikos akademijoje. 1995–1997 metais studijavo kompoziciją Sankt Peterburgo Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatorijoje.

Kūrė kamerinę, simfoninę muziką, kuri atliekama koncertų salėse įvairiose pasaulio šalyse. Sukūrė tris baletus: „Mergaitė ir mirtis“, „Marija Stiuart“, „Dezdemona“, muziką Lietuvos ir Vokietijos vaidybiniam filmui „Getas“, vokalinių kūrinių.

Žymiausi apdovanojimai: 1996 metais – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius.

1997 metais – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

2006 metais - ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius.

2002 metais – Europos kompozitoriaus premija.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.