Dėl apgaulingos gegužės mėnesio šilumos neseniai peršalo visa M.Mitkutės šeima – slogavo ir naktimis antrą magistro darbą rašiusi mama, ir vaikai – pustrečių metukų Matas, metų ir dviejų mėnesių Juozas.
Bet tokie negalavimai greitai praeina, pasimiršta, nublanksta veiklioje kasdienybėje, todėl vilnietė verslininkė jau po savaitės pakvietė į svečius.
Internetinės naudotų drabužių ir aksesuarų prekybos bei mainų platformos „Vinted“ steigėja M.Mitkutė kartu su vyru verslininku Donatu Stonkumi (33 m.) susipažino dirbdami, bet tuo metu dar nesvarstė, kad norėtų didelės šeimos.
Ją sukūrus porai gimė pilnų namų vizija, todėl jau spalio mėnesį į pasaulį ateis trečias sūnus ir atsineš Antano vardą.
– Užsiminėte, kad parašėte antrą magistro darbą. Kokius mokslus jau esate baigusi? Ar tai bus paskutinės studijos?
– Ne tiek jau ir daug. Esu baigusi kultūros vadybos bakalauro ir magistro studijas.
Dabar baiginėju ISM vadybos ir ekonomikos universiteto vadovų magistrantūros studijas.
Iš prigimties esu moksliukė – man patinka mokytis. Prieš keletą savaičių supratus, kad finišo tiesioji su magistriniu darbu jau čia pat, pradėjo kamuoti nerimas: kas toliau? Taip kilo idėja pasidomėti doktorantūros studijomis.
Kai prieš pustrečių metų išėjau motinystės atostogų, pažadėjau sau, kad tai bus ne tik vaikų auginimo metas, bet kartu ir skolų sau grąžinimo laikas.
Kol aktyviai darbavausi „Vinted“, turėjau nelabai daug laisvo laiko: buvo daug minčių, ką noriu išbandyti ar išmokti, bet nebuvo galimybių. Tad dabar įjungiau aukščiausią pavarą asmeniniam tobulėjimui.
Turiu mintyse pasidariusi sąrašą, į kokias sritis norėčiau pasigilinti. Iš to sąrašiuko matau, kad turiu darbo dar bent 2–3 metams. Šis laikotarpis man išskirtinis. Turėjau galimybę save pažinti ne tik kaip verslo žmogų. Atradau save kaip moterį, kaip motiną, kaip kūrėją, netgi kaip sodininkę.
– Sėkmingą verslą „Vinted“ sukūrėte dar neturėdama aukštojo mokslo diplomo? Kur slypėjo sėkmė?
– Jau buvau baigusi kultūros vadybos bakalauro studijas. Bet, matyt, ne diplomas esmė. Mano aplinkoje daugybė žmonių, kurie metė studijas ir pradėjo sėkmingą profesinę karjerą ar verslą nesulaukę bakalauro diplomo.
Savo konkrečiu atveju kaip sėkmės priežastį įvardyčiau alkį. Tai alkis kurti, tobulėti, išbandyti, atrasti. Kai įkūriau „Vinted“, man buvo 22-eji. Neturėjau didelės darbo patirties. Tai man ir kišo koją, ir padėjo.
Padėjo todėl, kad neturėjau susikūrusi jokių stereotipų, pradėjau nuo balto popieriaus lapo – kaip širdis jaučia, kaip norisi.
Patirties trūkumas kišo koją vėliau, kai tik energijos nebeužteko – kai kompanija pradėjo sparčiai augti, tada labai pajutau žinių stygių.
– Nemažai šeimų augina tris ir daugiau vaikų. Kuo jums toks modelis patrauklus?
– Nes pilni namai (angl. „full house“) yra tai, apie ką aš svajoju. Mes ne tik tris ar daugiau vaikų planuojame, mes jau turime 4 katinus ir šunį.
Taip, tokiuose namuose daug chaoso, bet čia verda gyvenimas, trykšta energija, pilna skirtingų charakterių.
Mums su Donatu pilnų namų vizija atsirado, kai paklausėme savęs: o kaip atrodys mūsų Kūčių stalas po 30 ar 40 metų?
Ir abiem buvo aišku, kad Kūčių stalas, prie kurio susėda penki žmonės, – tiesiog ne mums. Mes norime gausaus būrio – vaikai, tėvai, anūkai, broliai, seserys.
– Kokia buvo jūsų su Donatu pažintis? Ar tuo metu jau buvote verslininkai?
– Su Donatu susipažinau per darbus, bet nė vienam nebuvo toptelėję, kad po kažkiek metų mūsų keliai taip susipins.
„Vinted“ nuomojosi biurą, aplinkui dirbo ir daugiau startuolių. Donatas buvo tas žmogus, iš kurio nuomojomės patalpas.
Donato darbo sritis – technologijos, jis yra kelių įmonių bendraturtis, tad natūralu, kad verslo temos mums nėra svetimos ir namuose.
Labai smagu, kai gali atvirai pasikalbėti su žmogumi, kuris yra ne tik tavo geriausias draugas, bet dar ir puikiai supranta tą virtuvę ir gali patarti.
– Abu sutarėte, kiek vaikų norėtumėte auginti savo šeimoje?
– Nė vienas mūsų nepasakė skaičiaus, kiek norėtų vaikų. Jei atvirai, kai buvau kokių 25 metų, sakiau, kad iš viso nelabai noriu vaikų. Donatas irgi nesiveržė būti daugiavaikiu tėvu.
Bet kai susitikome, tada šeimos sąvoka, matyt, pradėjo keistis. Kai pradėjome galvoti apie vaikus, iškart atsakėme, kad ne vienas.
Tada paklausėme savęs, o tai koks būtų tobulas skaičius.
Abiem šovė į galvą – trys. Vėliau kilo mintis – o tai gal keturi, ne trys. Aš dar nuo paauglystės nešiojuosi įsivaikinimo idėją. Taip ir dėliojasi matematika.
Ir dėl vieno taip pat labai sutikome: nenorime vystykluose gyventi 10 metų.
Jei jau „iškristi iš rinkos“, tai kuo trumpesniam laikui. Dabar auginame pametinukus Matą, Juozą ir Antanas pilve.
– Kaip viską suspėjate, suderinate? Ar turite auklę, namų tvarkytoją?
– Aš iš aktyvaus verslo pasitraukiau prieš 2,5 metų. Labai sunku būtų įsivaizduoti, kaip galima derinti tokį intensyvų verslą kaip „Vinted“ su dviem vaikais.
Aišku, įmanoma. Tikrai įmanoma. Bet aš taip nenoriu, nes tai turėtų savo kainą, kurios mokėti nenorėčiau.
Man patinka, kad turiu laiko vaikams, kad matau, kaip jie auga. Taip, mano dienotvarkė intensyvi – kaip vienam gyvybiškai svarbus „Facebook“, taip man neatsiejama gyvenimo dalis yra „Google Calendar“.
Nepaisant mokslų, mano kūrybinės veiklos, bendradarbiavimo su kitais verslais, aš esu savo laiko šeimininkė, ir man tai labai malonus atradimas.
Be abejo, be pagalbos būtų labai sunku spėti. Turime nuostabią auklę, kurios net neapsiverčia liežuvis vadinti aukle, – Vilma tiesiog mūsų šeimos narys.
Turime nuostabius tėvus, seseris iš abiejų pusių – jie visada pasiruošę pagelbėti.
– Įsivaizduoju, kad su šeima gyvenate nuosavame name netoli gamtos. Kasdien vairuojate automobilį, nes turite daug reikalų – vaikus vežate pas gydytojus, vykstate į paskaitas universitete, apsipirkti ir dar į treniruotę sporto klube. Ar teisingai įsivaizduoju jūsų, kaip veiklios moters, gyvenimo būdą? Jei ne, pataisykite, kur apsirikau.
– Gyvename sostinės centre, Užupyje. Sunku įsivaizduoti savo gyvenimą be Senamiesčio. Bet čia neatitikimai ir baigiasi.
Aš vairuoju aštuonių vietų autobusiuką, turime didžiulę terasą, kurioje auginu obelis, kriaušes ir slyvas, netgi pribrendau pelargonijas išbraukti iš juodojo sąrašo.
Kiekvienais metais pasižadu turėti gražią veją, bet kol kas ji verta tik 6 balų iš 10. Praėjusiais metais ji buvo verta 4 balų – taigi tobulėju.
Netgi baigiau apželdinimo kursus, kad galėčiau daugiau kuistis darže.
Sportuoju, lipdau puodus, mokausi, skaitau pranešimus. Be to, esu įsteigusi knygų klubą, tad skaitau labai daug knygų.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad statomės namą Elektrėnuose, nes nebetelpame.
Ir dar labai svajoju apie šiltnamį. Po kelerių metų būsime 50 procentų užupiečiai, 50 procentų – elektrėniškiai.
– Ar jums lieka laiko sveikatingumo ir grožio procedūroms?
– Laikas sau man ypač svarbus. Mes su Donatu šiuo klausimu esame individualistai – mums abiem svarbu pabūti tik su savimi. Ir tam visada atrandame laiko. Šiais metais atradome labai smagią laisvalaikio formą – savaitės solo (išvertus iš italų k. – vienas) į bet kurią pasaulio šalį.
Labai keistas jausmas keliauti vienam, bet geras.
O pereinant prie žemiškesnių dalykų, žinoma, sveikatingumas ir grožio procedūros man patenka į laiko sau apibrėžimą ir tam skiriu laiko.
– Kasdien šeimai maistą gaminate pati?
– Donatas yra didžiausias kulinaras namuose.
Jeigu svečiai aikčiodami giria maistą, vadinasi, didelė tikimybė, kad ne aš jį gaminau.
Negaliu sakyti, kad man nepatinka gaminti, tiesiog mano kitoks santykis su virtuve. Esu iš tų, kuriai reikia recepto, tiksliau, kuriai patinka gaminti pagal receptą.
Galiu susirasti įmantriausią receptą ir lakstyti po visą Vilnių, kol susipirksiu produktus. Ir kai gaminu laikydamasi receptūros, sakyčiau, visai neblogai pavyksta. Net Donatas kadaise manęs klausė šonkaulių recepto.
Bet kai reikia atsidarius šaldytuvą sugalvoti, kas vakarienei, mane ištinka kūrybinė krizė. O čia jau Donatas būna kaip žuvis vandenyje. Jis nesupranta receptų – visada improvizuoja.
Ateina, pamato ir per dvi minutes sukuria receptą galvoje. Ir, svarbiausia, atsiranda kulinarijos šedevrai.
– Kokius pomėgius teko apleisti įsisukus į verslą ir auginant vaikus? Prie ko norėtumėte grįžti? Gal ko nors gailitės?
– Vieną pamoką esu tvirtai išmokusi – nėra ko gailėtis, kad ko nors nepadarei ar padarei.
Visos klaidos mane atvedė ten, kur esu dabar. O dabar esu labai laiminga. Tai turbūt nieko ir nereikia keisti.
Kai aktyviai dalyvavau versle, kur kas mažiau laiko turėjau savo dvasingumui puoselėti. Bet gavau neįkainojamos patirties, ką reiškia auginti tokį verslą kaip „Vinted“.
Manau, tai išskirtinė ir vieną kartą gyvenime pasitaikanti galimybė. Ir aš ja pasinaudojau 200 procentų.
Dabar esu etape, kuris dar kitoks, – jis man leidžia atrasti daug skirtingų savo „aš“. Tiesiog turiu laiko tyrinėti. Juk tam ir skirtas mano šis etapas.
– Ar dar liko svajonių, kurių neįgyvendinote?
– Šiuo metu įgyvendinu seną svajonę patyrinėti save kaip asmenybę. O kokios svajonės bus po to – nežinia, bet faktas, kad jų atsiras.
