Tada, per skulptūros atidengimą, ne vienas ir ašarą nubraukė.
Dabar Juodpėnų gyventojai sako kitaip: „Čia pavaizduotas į gimtus namus sugrįžęs sparnuotis.“
Jis nebe nerimo paukštis, o tėvų džiaugsmas, kad atžalos suka lizdus greta.
„Juodpėnai buvo ištuštėję, senieji mirė, jauni laimės svečiuos kraštuos ieškojo, bet jau kuris laikas situacija keičiasi, miestuose pagyvenę atgal į kaimą kraustosi, užsienyje pinigų užsidirbę tuščius namus perka, juos atnaujina“, – džiaugiasi kaimo senbuvė Rita Liogienė.
Grįžta su žmonomis ir vaikais
Moteris rodo iš pagrindų tvarkomą kolūkio laikais statytą alytnamį. Kieme žvyro krūva, statybinių medžiagų stirta, namas apjuostas pastoliais, pradėtas šiltinti.
„Auga rūmelis“, – mūsų palydovė vaizdžiai apibūdina statybvietę.
Kurį laiką namas stovėjo tuščias, dabar jį yra nusipirkusi užsienyje dirbanti jauna šeima.
R.Liogienė mano, jei taip rimtai remontuoja, tikrai ne vasarnamį daro, o ruošiasi grįžti.
„Mokslus baigęs ūkininkų Stasio ir Janinos Šerelių sūnus Eimantas gyveno Vilniuje, bet metė sostinę ir grįžo ūkininkauti, ir žmoną į kaimą parsivežė“, – pasakoja R.Liogienė.
Jaunoji Agnė Šerelienė yra gydytoja, važinėja dirbti į Rokiškį. Ji, juodpėniškių balsavimu, išrinkta bendruomenės pirmininke.
Ūkininkų Danguolės ir Roberto Blaževičių visi trys vaikai grįžo prie žemės, nors nė vieno universitetinis diplomas nesusijęs su žemės ūkiu.
Į universitetą važiuos su žirgais
R.Liogienė veda prie dar vienos kaimo atgimimą simbolizuojančios skulptūros, pramintos Užupio angelu, mat ant aukštos medinės bangos iškeltas trimituojantis biblinis personažas stovi už Juodupės upelio, Juodpėnus dalijančio perpus.
Kitapus upės matyti besiganantys žirgai, tarp jų sušmėžuoja plazdanti raudona suknelė. Liekna ilgaplaukė vaikšto aplink žirgus. Gal pas gimines poilsiaujanti miestietė?
Per aukštus žydinčius žolynus brendam link jos.
Pasirodo, 19-metė Vėjūnė Mikolaitytė – vietinė. Ji Kaune, Lietuvos sveikatos mokslų universitete, baigė pirmą veterinarinės medicinos kursą ir atostogauti grįžo namo, pas tėvus.
„Du žirgai mano, kiti du – Kupiškyje gyvenančios draugės“, – paaiškina ji.
Žirgus Vėjūnė augina jau treti metai. Ne, jos tėvai ne ūkininkai, nelaiko jokių gyvulių, žirgai žiemoja pas senelį tvarte.
Šį rudenį savo augintinius Maiko ir Orką ji planuoja išsivežti į Kauną, nes su jais dalyvauja varžybose.
O kodėl gi negrįžus?
Maiko, Baltijos hanoverių veislės ristūnas, yra 7 metų, o Orkas, mažesnis ir dailesnio sudėjimo, jau pusamžis – 18 metų.
Žirgams ant snukių uždėtos akis dengiančios kaukės su tankiu tinklu, jos saugo akis nuo geliančių vabzdžių.
„Vakare josim į Puožo ežerą maudytis, žirgai maudynes labai mėgsta, taškosi, tik Maiko liks aptvare, jis susižeidęs koją, jam nevalia lakstyti“, – paaiškina Vėjūnė.
Meilę žirgams Vėjūnė jautė nuo vaikystės, net neįsivaizduoja, kodėl. Tarsi ir nebuvo kur tuo „užsikrėsti“, kaime niekas dirbamų arklių, o tuo labiau sportinių žirgų nelaikė.
„Būdavo, jei kur važiuojam ir pakelėje pamatau arklį, maldauju sustoti, lekiu pakalbinti“, – prisimena mergina.
Nuo 13-os metų ji ėmė lankyti žirgyną Anykščiuose, į užsiėmimus vežiodavo tėvai.
Meilė žirgams nulėmė ir studijų pasirinkimą, baigusi veterinarijos mokslus tikisi jų nepalikti.
„Ar grįšiu į Juodpėnus? Visko gali būti, žiūrėsiu, kaip aplinkybės susiklostys. Čia man tikrai labai patinka“, – darbo gimtinėje ji nesipurto, juolab kad į Juodpėnus grįžta vis daugiau jaunimo.
Šalia Vėjūnės tėvų sodybos namą įsirenginėja grįžti į kaimą besiruošianti šeima, kita pažįstama šeima su vaikais jau grįžo.
„Jų mergaitė irgi pradėjo jodinėti, vis ateina pas arklius, atneša skanėstų. Leidžiu jai pajoti su Orku, jis labai ramus žirgas“, – sako būsimoji veterinarė.
Visos atžalos įsikūrė šalia
Sukame į bendraamžių 58 metų ūkininkų Danguolės ir Roberto Blaževičių kiemą.
„Visiems sakydavau: niekad kaime negyvensiu, o štai kaip išėjo“, – šypsosi pedagogės diplomą turinti ir jaunystėje mieste pradinių klasių mokytoja dirbusi sodybos šeimininkė.
Kai ištekėjo už juodpėniškio, vyras į kaimą ir parsiviliojo.
Greit pajuto gyvenimo kaime privalumus, ypač kai šeimyna vaikais pagausėjo. Vieni ir kiti seneliai gyveno netoli, kai tik reikia, tuoj atlekia pagelbėti, su mažaisiais pabūti.
„Glaudėmės vieni prie kitų. Gal tas ryšys ir liko, vaikai nuo mažų dienų matė, kaip gerai gyventi artimųjų apsupty, todėl ir nepanoro gyventi toli“, – mano D.Blaževičienė.
Ilgus metus Blaževičiai turėjo melžiamų karvių bandą, dabar gyvulininkystės atsisakė, nes pajamos iš pieno kasmet menksta.
„Darbo daug, o naudos nulis, likome prie augalininkystės“, – apie pasikeitimus pasakoja R.Blaževičius.
Šeima pasiliko tik vieną melžiamą karvę ir prieauglį. Pieno, sviesto bei sūrių užteks sau ir vaikų šeimoms.
„Tikriausiai Juodpėnuose esame patys laimingiausi tėvai, visi trys mūsų vaikai liko kaime ir visi gyvena netoli. Turėjau svajonę, kad mūsiškiai po užsienius neišsilakstytų, ji ir išsipildė“, – pasidžiaugia D.Blaževičienė.
Ramūnas, Domantas ir Vaida įgijo miestietiškas profesijas. Vyresnysis – statybų inžinierius, vidurinysis baigė teisę, o dukra turi ekonomistės bei verslo vadybos diplomus.
„Vyras vaikams nuo mažumės sakė: mieste gyventi yra lengviau, bet nė vienas nepaklausė“, – juokiasi moteris.
Iki Ramūno šeimos namų po tiesumais per kiemus bus penkios minutės, Domantas įsikūrė šalia Kupiškio, o Vaida – Uoginiuose.
Įveikė gimtinės trauka
„Spėju, kad vaikai į kaimą grįžo iš didelės meilės tėvams, jie bijojo, kad mums bus per sunku dirbti“, – kalba D.Blaževičienė.
Pirmasis iš Kauno namo parlėkė Ramūnas. Statybininko diplomą – į stalčių, ir ėmėsi žemės.
„Dukrai siūlė likti universitete dėstytoja, bet ji – gamtos vaikas, o dar ištekėjo už miškininko“, – pasakoja moteris.
Į kiemą traktorių įvairuoja 31 metų Domantas. Jo dirbamos žemės – šalia Juodpėnų. Verčiasi augalininkyste, augina įvairius javus, rapsus.
Laukai apsėti, derlius auga, kol nereikia purkšti nuo kenkėjų ar tręšti, tvarko pievas, šiandien suko šienainį. Pačiam jo neprireiks, bet sesuo su vyru augina 60 avių. Dar tėvai laiko kelias telyčaites.
Domanto šeimos namai – šalia Kupiškio. Pernai su žmona nusipirko sodybą, dabar dar tebevyksta remonto darbai.
Baigęs studijas Domantas kurį laiką dirbo policininku. Valdišką darbą metė prieš 4 metus ir ėmė ūkininkauti. To žingsnio nėkart nesigailėjo.
„Įveikė gimtinės trauka. Jei esi gyvenęs kaime, tai mieste nuobodu“, – paaiškina, kodėl pargrįžo.
Kaime poilsio dienų nėra
Domantas juokiasi, kad nors tėvas į galvą kalė, jog gyvenimas mieste lengvesnis, vis dėlto liepdavo dirbti kaime. Dabar tuo džiaugiasi, ūkininkavimo abėcėlę iškalė vaikystėje, grįžus prie žemės nereikėjo mokytis nuo nulio.
„Mūsų visi vaikai labai darbštūs, būdavo, aš dviračiu važiuoju pas karves ar į daržus, o jie savo dviratukais mina iš paskos. Nuo mažų dienų kartu ėjo prie visų darbų“, – sako D.Blaževičienė.
Jaunas vyras patikina, kad gyvenant kaime poilsio dienų nėra, ypač vasarą. Per lietų ūkininkai irgi dirba – garaže tvarko techniką.
Žiemą irgi neguli pilvus išvertę, malkauja, kerta krūmus, valo griovus ir naujam sezonui ruošia techniką.
„Šiemet sausoka, bet reikia taikytis prie gamtos, svarbiausias agronomas – Dievas. Per karštus orus prisiveisia daugiau kenkėjų, graužia pasėlius, šiluma jiems padeda gyventi“, – aiškina Domantas.
Močiutę globoja anūko šeima
Riedame pas Blaževičių vyresnėlį – 34 metų Ramūną, kuris su 33 metų žmona Irmina ir 9 mėnesių dukryte Indira gyvena senelių name.
Prieš trejetą metų tėvų Blaževičių sodyba buvo išrinkta gražiausia, dabar tą titulą galėtų perimti jaunieji Blaževičiai, mat teritorija skrupulingai išpuoselėta, senas namas restauruotas ir apšiltintas.
Viename, moderniai įrengtame, gale įsikūrę Ramūnas ir Irmina, kitame, autentiškame, su didžiule kokline krosnimi ir duonkepe, tebegyvena šeimos seniausioji, 91 metų močiutė Marija Blaževičienė.
Kambariai švarutėliai ir labai tvarkingi, ant sienos kabo močiutės jaunystėje siuvinėta laikraštinė, senoji sėdi prie lango ir kalba rožančių.
M.Blaževičienė sako, kad gyventi su anūko šeima jai didelė laimė, mato judėjimą ir visu kuo aprūpinta yra.
Į mokyklą nėjo, o traktorių jau vairavo
„Marti begaliniai darbšti“, – rodydama gėlėmis išpuoštą kiemą, regis, pincetu išravėtą daržą, teritoriją palei tvenkinį, džiaugiasi D.Blaževičienė.
Jaunoji moteris yra biologijos ir šokių mokytoja, dirbti važinėjo į Kupiškį, Šepetą ir Alizavą, o dabar augina kūdikį.
Kas gi daržus nuravi, gėlynus palaisto?
„Išsistumiu vežimėlį į lauką, kol Indira miega, aš lysvėje tupiu“, – juokiasi Irmina.
Ji pati iš Kupiškio, mokytojų vaikas, bet kaimo nebijojo, kai atsikraustė pas vyrą, bulvę nuo pomidoro tikrai skyrė.
Ramūnas pasakoja, kad ūkininkauti jį pastūmėjo 2008 metais prasidėjusi statybų krizė, viskas sustojo, sumažėjo atlyginimai.
„Kitas dalykas – reikėjo ir tėveliams padėti, kaimo darbai man nebuvo svetimi“, – jis pasakoja, kad priimti sprendimą grįžti gyventi į kaimą nebuvę sunku.
Prisimena, kad būdamas 6 metų jau mokėjo savarankiškai vairuoti traktorių ir tai teikė didelį džiaugsmą, o krapštytis su technika ir ką nors konstruoti buvęs pats įdomiausias užsiėmimas.
Beje, statybininko diplomas irgi pravertė, pats sutvarkė senelių namą, pasistatė pirtį ant kieme iškasto tvenkinio kranto.
„Iš pradžių stebėjau, kaip tėtis dirba, o dabar yra konsultuojantys agronomai“, – sako jaunas vyras.
Per darbymetį tenka plušti ir naktimis. Kai karšta, nei purkšti nuo kenkėjų, nei tręšti dieną negali – neveiks chemija, o ir augalas nudegs.
Gandrai vis dažniau pasirodo
Ramūnas ir Irmina tikina, kad miesto nė kiek nepasiilgsta, nepasigenda jo tariamų patogumų.
„Kai Kaune gyvenau, jaučiausi prislėgtas. Užterštas oras, nuolatinis triukšmas, parduotuvėj minios žmonių... Viskas, atrodė, didina nuovargį. O čia pavargsti dieną dirbdamas, išeini vakare, pažvejoji tvenkiny – ir vėl kaip naujas. Visai kitas gyvenimas“, – vien pliusus mato vyras.
Kol buvo studentas, kiekvieną laisvą savaitgalį lėkdavo į namus. Tą patį darė brolis ir sesė, nė vieno miesto linksmybės netraukė.
„Mano vaikystės metais Juodpėnuose buvo daugiau jaunimo, dar veikė vaikų darželis, mokykla. Dabar darželis visai nugriautas, mokykla uždaryta“, – kalba Ramūnas.
Betgi jaunos šeimos grįžta, mažų vaikų daugėja, gal greit bus galima kalbėti apie bent vienos darželio grupės atidarymą.
„Vestuvės Juodpėnuose – ne kasmet, bet trečius metus iš eilės vis vaikučius krikštija“, – sako Irmina.
Bendravimo stokos jaunieji Blaževičiai irgi nejaučia, dažnai susibėga į pirtį pas tėvus, vien iš savų jau – beveik balius.
„Du sūnūs, dvi marčios, dukra, žentas, penki anūkai, dar vyro brolis ir sesuo Juodpėnuose gyvena“, – gausią ir tarpusavyje bendraujančią giminę vardija D.Blaževičienė.
Jaunikių turi, o nuotakų trūksta
Pasak D.Blaževičienės, Juodpėnams yra gera perspektyva dar labiau atjaunėti, jei atsirastų gerų vyrų vertų nuotakų.
Pastaraisiais metais iš kaimo vis mažiau išvažiuoja jaunų žmonių. Štai jaunų vienišų vyrukų yra sočiai, bet trūksta merginų.
„Vaikinai dirba pas ūkininkus. Darbštūs, tvarkingi, neturintys žalingų įpročių. Neranda laiko kur toliau antrų pusių žvalgytis, o vietinių merginų nelikę“, – liūdnai situaciją apibūdina ūkininkė.
